Po netekties R. Kirilkinas pasidalijo jautriu laišku: ginsiu tavo garbę

„Vos prieš keletą dienų tu palikai šį pasaulį... Bet mano prisiminimuose tu liksi tol, kol plaks mano širdis, kuri visada troško tave pažinti kaip tėtį, kaip žmogų, kurį nuteisė visas pasaulis, bet... ne aš. Vaikystėje man tikrai labai tavęs trūko, kaip vaikui, kuris neturėjo tos vyriškos atramos, bet aš visada tikėjau, kad savo mintyse ir viduje tu kažkur šalia ir kad vaiko ir tėvo ryšys tiesiog nenutrūkstantis... Augau gana keistoje aplinkoje, kurioje mane nuteikinėjo prieš tave nuo pat mažens ir žodis „tėtis“ buvo nuodėmė, tarsi būtų gėda jį ištarti. Žodis „tėtis“ iš mano lūpų kitiems asocijavosi su pasmerkimu, pažeminimu, gėda. Man tuo tarpu buvo sunku suvokti, kodėl ir už ką jie tave linčiuoja?! Kodėl visi tie, kurie linki man tik geriausio, apie mano tėtį kalba šitaip pašaipiai ir smerkiančiai“, – atlikėjas tikina, kad niekada nepasidavė suaugusių žmonių manipuliavimui bei nesąžiningiems žaidimams, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus.

„Visada širdyje tyliai apie jį pasvajodavau ir įsivaizduodavau, koks jis ir kiek visko kartu galėtume mes nuveikt, tos vaikiškos svajonės buvo labai paprastos, aš nelaukiau iš jo dovanų ar saldainių, aš tik norėjau jį turėti. Manęs dažnai vaikystėje klausdavo, kaip aš jaučiuosi augant be tėvo, kuris manęs išsižadėjo, dar visaip kitaip atsikratė, žmonės užduodami tokius klausimus kažkuria prasme jausdavo malonumą, o aš tuo tarpu kaip karys ramia sąžine ir širdimi atsakydavau ir juos nuramindavau, kad viskas man yra gerai ir kad jo man visiškai netrūksta... Taip, aš meluodavau, meluodavau tik tam, kad jie paliktų mane ramybėje, tai dariau tik tam, kad visi tie teisuoliai matytų mane stiprų, o ne sužeistą, – rašė R. Kirilkinas. – Ir žinote, kuo labiau jie visi stengėsi jį nukryžiuoti, tuo stipresnis jausmas ir pagarba jam augo, nes jis buvo ir tebėra ir bus mano tėtis, kurio aš nespėjau pažinti.“

Vyras tikina, kad vakar naktį, kai sužinojo šią liūdną žinią, jį aplenkė dviprasmiški jausmai.

„Juk lankydamasis Telšiuose, vaikščiodamas gatvėmis, aš jo ieškojau. Ieškojau parduotuvėse, kavinėje geriant kavą ir stebint praeivius. Aš net repetuodavau mintyse, ko jo paklausčiau, ar kaip pradėčiau mūsų pokalbį, aplankydavo baimė ir jaudulys, bet noras sutikti ir susitikti neišblėso niekada“, – R. Kirilkinas žinojo  kelius ir takelius, kuriuose jis galėjo tėtį sutikti, galėjo sužinoti ir kur jis gyvena, o galų gale galėjo išgerti su juo puodelį kavos, kad ir be jokio dialogo, tik pabūti.

„Aš to nepadariau...Vis laukiau jo, vis tikėjausi ir maniau, kad jis turėjo tai padaryti, nes jį nuteisė gerieji žmonės ir kad kitaip negali būti. Tėti, aš tavęs niekada nesmerkiau už tai, ko tu „galbūt“ nepadarei, už tai, ką tu „galbūt“ turėjai padaryti...Atvažiuoju atsisveikinti su tavimi ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad tavo garbę ginsiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes esu dėkingas tau už šį gyvenimą, už gyvenimą, kuris mus dažnai laužo, bet tik tam, kad mes išmoktume mažuose dalykuose atrasti didžiausius stebuklus. Ilsėkis ramybėje, tėti, aš neturiu už ką ant tavęs pykti, aš tik visada gailėsiuosi, ko aš nepadariau ir lai mano ašaros tavęs neskandina, o tik nuramina“, – jautrius žodžius liejo R. Kirilkinas.