Vos išlipusi iš lėktuvo keliautoja bei žurnalo "Visi keliai" redaktorė Kristina Stalnionytė palietė ir net norėjo pabučiuoti Peru žemę – šią šalį ji buvo įsimylėjusi dar prieš keliolika metų.

Jums galvą nukirsti?

"Žmonės. Itin nuoširdūs, atviri ir patiklūs. Unikalūs istoriniai palikimai, senųjų, etninių kultūrų pėdsakai, mitologija, – neseniai su Rytu Šalna knygą "Peru spalvos" parašiusi Kristina bėrė komplimentus šaliai, kurioje praleido daugiau nei du mėnesius. – Peru – ne tik inkai, Maču Pikču, Naska, bet ir daugybė etninių tautelių ir imperijų, gyvavusių dar iki garsios inkų imperijos. Šalies šiaurėje – miestai iš nedegto molio, tarp jų – didžiausias pasaulyje  20 kv. km ploto Čan Čanas."

Miestelis, kurio visi gyventojai gamina molines plytas, buvo vienas iš daugelio vaizdų, kurie stebino du kartus Peru apsilankiusią Kristiną.

Kitas, 10 km besidriekiantis miestelis garsėja jūrų kiaulyčių augintojais.

Kas antrame name – restoranėlis, kuriame galima paskanauti šio triušieną ar vištieną primenančio šiek tiek salstelėjusio tradicinio Lotynų Amerikos gyventojų patiekalo.

"Jums galvą nukirsti?" – prieš atnešdama jūrų kiaulytės kepsnį visuomet pasiteiraujama kiekvieno svečio.

Vieni iškeptą, aromatingomis žolelėmis įdarytos jūrų kiaulytės galvą nori nukirsti patys, kitiems nukirsta galva atnešama lėkštėje serviruota ant garnyro, o jautriausiems – net nerodoma.

Tiesa, Kristina patarė jūrų kiaulytės kepsnį ragauti kaimuose, kur užėjęs į dažną pirkią Andų kalnuose gali paprašyti, kad jums pagamintų šį patiekalą.

"Miestuose tai yra verslas, jūrų kiaulytės mažesnės, ne tokios mėsingos ir kelis kartus brangesnės, – pastebėjo K.Stalnionytė. – Kaimuose žmonės jas augina kaip kates ir paskui išsikepa valgyti."

Peru stebino ir kiaulės – bet ne dėl tamsių šerių. "Žmonės jas laiko ne garduose, bet pririšę per papilvę prie medžio", – šyptelėjo Kristina.

Bulvių auginimo sportas

Anduose, ilgiausioje, apie 7,5 tūkst. km besidriekiančioje, kalnų grandinėje auginama ir daug bulvių.

Peru, kuri vadinama bulvių tėvyne, yra apie 800 skirtingų bulvių rūšių: saldesnių, maistingesnių, miltingesnių, rausvų, melsvų, violetinių, rožinių.

"Kaip jie aria žemę ir augina bulves?" – matydama apie 30 proc. kampu besileidžiantį nuožulnų bulvių lauką kalnuose stebėjosi lietuvė.

"O, tai didelis sportas!" – paklausti, kaip jiems pavyksta auginti bulves kalnų sąlygomis, atsakydavo perujiečiai.

K.Stalnionytę stebino ir it siūleliai išraizgyti siauri kalnų keliukai, kuriais neretai itin sunkiomis sąlygomis važinėja automobiliai.

Nuošliaužos, ypač po liūčių, – dažnas reiškinys, todėl neretai tais keliais važiuoti rizikinga, o daug kur galima praeiti tik pėsčiomis.

Katedra ant šventyklos griuvėsių

3,5 tūkst. m virš jūros lygio įsikūręs Kuskas – senoji inkų sostinė ir širdis – Kristinai pasirodė pats nuostabiausias miestas pasaulyje.

"Jis ir šilčiausias, ir gražiausias, – negailėjo ji komplimentų miestui, iš kurio į keturias inkų imperijos puses driekėsi keliai. – Ir savo istorija, ir architektūra. Nors pastatytas ant inkų griuvėsių."

Užkariautojai konkistadorai, sugriovę inkų imperiją, bijojo: neatsitiktinai ant pagrindinės inkų šventyklos griuvėsių akmenų Kuske pastatė katedrą, ant didžiausių rūmų – bažnyčią.

"Beje, akmenys sujungti tobulai, nors nenaudotas joks skiedinys, akmens sienos išlaiko žemės drebėjimus tuo metu, kai griūva kiti pastatai, – gyrė K.Stalnionytė. – Aplink XI a. inkų įkurtą Kuską – kalnai, o tarp jų rėvų atsiveria vaizdai į mažesnius miestelius ir griuvėsius. Beje, be garsiojo Maču Pikču, Peru yra labai daug įspūdingų ir turistams mažai žinomų griuvėsių, kurie neturi pavadinimų ir archeologų žemėlapiuose žymimi simboliais "x", "y" ar "z". Tiesa, iki jų reikia žinoti kelią ir nebijoti daugybės pasitinkančių šunų."

Koka – kasdienybė

Vis dėlto mistiškiausiai atrodo Maču Pikču.

Pirmą kartą pamačiusi šį 2 350 m aukštyje virš jūros lygio prie Urubambos upės įkurtą pamirštuoju inku miestu vadinamą Maču Pikču, Kristina prarado žadą.

Tuomet ji turėjo kelis kokainmedžio lapus ir sugalvojo norą – vėl grįžti čia: beveik lygiai po metų lietuvė stovėjo toje pačioje vietoje ir žvelgė į tuos pačius aplink stūksančius kalnus.

"Sena tradicija pasakoja, kad toje vietoje pažvelgęs į trijų kalnų viršūnes ir padėjęs kokainmedžio, vadinamosios kokos, lapą bei nuoširdžiai paprašęs apu – kalno dvasios, sulauksi atsako ir vienas tavo noras išsipildys.

Ar ji išbandė kokos? Taip, neslėpė Kristina.

"Natūralu, be priemaišų, nesvaigina. Koką naudoja beveik visi perujiečiai, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos gyventojų, – įprastas vaizdas turguje ar gatvėje, kai moteris sėdi su bulviniu maišu, prikrautu kokos lapų. – Jie suteikia energijos, tonizuoja. Bet nekvaišina ir neaptemdo proto."

Kristina gyrė ir kokos arbatą. O ledai, pyragėliai sausainiai su koka gaminami pritraukti turistus.

Norėdami stipresnio poveikio, vietiniai kokainmedžio lapus, kuriuos užsikiša už skruosto, naudoja su pelenais ir kalkėmis.

"Tuomet efektas stipresnis – gali nesunkiai vaikščioti po kalnus, įgauni daugiau ištvermės", – pastebėjo Kristina ir šyptelėjo, prisiminusi, kaip maišelį kokainmedžio lapų, kurie yra draudžiami vežti per sieną, atskraidino į Lietuvą.

Pažįstamas gidas turguje nusipirko maišelį kokainmedžio lapų ir paprašė pasidėti Kristinos kuprinėje, tačiau po ekskursijos pamiršo pasiimti.

"Kitą dieną išskridau. Ir jau grįžusi į Lietuvą šokiruota ištraukiau tą maišelį, – juokėsi K.Stalnionytė. – Koką vežti uždrausta, tad nežinau, kas būtų nutikę oro uoste, jei būtų radę lapus. Beje, norint pagaminti kilogramą kokaino reikia tonos kokos lapų."

Švelnūs ir nevulgarūs

Pavojų Peru lietuvė nesutiko, nors jai patarė nesilankyti kai kuriose vietose, kuprinę laikyti ant krūtinės, išmokti žvalgytis periferiniu matymu.

Vis dėlto Peru šiaurėje, netoli Ekvadoro sienos, kur stūkso Čan Čanas ir kiti garsūs moliniai pastatai bei piramidės, jiems su perujiečiu gidu teko bėgti.

"Vaikščiojome po griuvėsius, užlipome ant molinės piramidės. Netoli – naujai besikurianti gyvenvietė, kur gyvena daug vargšų, benamių, bedarbių, neretai miegančių dėžėse, – pasakojo keliautoja. – Tose vietose turistai retenybė. Mus pamatę ant piramidės iš gyvenvietės ant mopedo skubiai užšoko du vyrai ir pradėjo važiuoti mūsų link."

"Kristina, greičiau bėk! – suklykė gidas ir pasileido pirmas nuo piramidės. – Jie mus paliks be nieko!"

Lietuvė su perujiečiu bėgo kilometrą. Laimė, dviems vyrams mopedu per smėlynus važiuoti buvo labai sunku.

Vis dėlto dauguma perujiečių – labai draugiški, nuoširdūs, netgi patiklūs.

"Mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės atvirai pasakoja apie viską, patikės viskuo, ką pasakoji tu, – Kristina pastebėjo, kad perujiečiai, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos gyventojų, palyginti su ispanais daug švelnesni. – Beje, ispanų kalba šiek tiek skiriasi. Ispanai – vulgarūs, grubesni, daug keikiasi. Peru to nėra."

Lietuvė pamena, kai apie kažką kalbantis su draugu autobuse ji ispaniškai leptelėjo: "Ech, šūdas."

"Oi, tyliau! Kaip gali taip negražiai sakyti. Į tave visi žiūrės", – sugėdinęs K.Stalnionytę ramino perujietis.

Vištidėse negyvena

Aukščiausiai (3 821 m virš jūros lygio) tyvuliuojančiame Titikakos ežere, prie kurio gyvena senoji urų tauta, Kristinai įspūdį paliko jų plaukiojančios salos.

"Tiesa, grynakraujų urų jau neliko. Vietiniai gyvena tose salelėse, tačiau dėl turistų antplūdžio ten pabūna kelias dienas, padirba, vėl grįžta, – K.Stalnionytę stebino, kad tose salelėse jie augina bulves, svogūnus ir kitas daržoves. – Pašiūrėse durų nėra, o viduje, pasinaudodami saulės energija, žiūri televizorių. Beje, būtent prie Titikakos ežero ir pradėjo augti bulvės."

Prie Ramiojo vandenyno išvysi šimtus duobių: Peru yra mėgstama juodųjų archeologų vieta – jie ieško lobių, senųjų kultūrų pėdsakų.

Jei sendaikčių turguje archeologai pamato keistų statulėlių, dirbinių, jau žino, kad juodieji rado naują kapavietę.

Peru juntamas skirtumas tarp baltųjų ir indėniško kraujo turinčių čiabuvių bei mažų miestelių gyventojų.

"Socialinį skirtumą pajutau tik ilgiau pabuvusi Peru ir antrosios kelionės metu. Kai kurie baltieji didmiesčių gyventojai panašus į muilo operų herojus – moterys darosi plastines operacijas dėl vos atlėpusių ausų ar mažučio apgamėlio, – stebėjosi Kristina. – Vyrai stengiasi būti mačo, jų įvaizdis – uždirbantys labai daug pinigų."

Beje, perujiečiai niekaip negali patikėti, kad Lietuvoje galima gyventi 50 ar net 30 kv. m ploto "vištidėse" – taip jie pavadino tokio dydžio butus.

"Jie gyvena 200–300 kv. m ploto butuose, jiems reikia erdvės, – šyptelėjo K.Stalnionytė. – Nors ten gali būti amžinas remontas ir jiems nebūtinai reikia prabangos."

Tolimą šalį Kristina labiausiai įsimylėjo dėl žmonių. Jų nuoširdumo, atvirumo ir didelės meilės žemei, žmonėms, dievams.

Neatsitiktinai čia yra "pača manka" – žemės vaišės – žemėje, ant įkaitusių akmenų kepamas maistas.

Neatsitiktinai Peru indėnas, kopdamas į kalnus, sveikinasi ir bendrauja su kalnų, žemės dievais.

"Jie labai gerbia ir myli žemę, – pabrėžė K.Stalnionytė. – Kad ir ką jie gertų – alų, kompotą ar vandenį – visada nulies pirmą gurkšnį ir pagerbs Žemę Motiną."