Penki filmai, kuriais didžiuojasi Europos Sąjunga

Šiemet LUX apdovanojimas teikiamas, jau vienuoliktąjį kartą. Dėl jo varžosi trys filmai – „120 dūžių per minutę“ (rež. Robin Campillo), „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell) ir „Vesternas“ (rež. Valeska Grisebach). Nugalėtojas paaiškės jau rytoj – lapkričio 14 dieną.

Visi trys LUX apdovanojimų nominantai lapkričio 24–26 dienomis bus rodomi Lietuvos kino teatruose, o kol kas siūlome prisiminti penkis filmus, kurių režisieriai jau turėjo garbės atsiimti prizą iš Europos Parlamento pirmininko rankų, rašoma pranešime spaudai.

„Tonis Erdmanas“ (2016), rež. Maren Ade

Filmas apie pagyvenusio tėvo ir karjeristės dukters santykius pernai tapo tikra sensacija. Kanų kino festivalyje nepelnytai likęs be prizų, vėliau jis susišlavė svarbiausius Europos kino apdovanojimus ir net buvo nominuotas „Oskarui“. Sunku būtų rasti kitą filmą, kuris praėjusiais metais būtų sulaukęs tiek kalbų, diskusijų ir susižavėjimo. Tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų.

Tuometis Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, įteikdamas vokiečių režisierei LUX apdovanojimą, žavėjosi, kaip taikliai „Tonis Erdmanas“ atskleidžia senstančios ir nuolat konkuruojančios visuomenės poveikį šeimos santykiams. „The Telegraph“ kino kritikas Robbie Collinas filmą pavadino „viena unikaliausių komedijų per visus 110 šio žanro gyvavimo metų“.

„Mustangės“ (2015), rež. Deniz Gamze Ergüven

„Vertybių prasme filmas atskleidžia europietiškumą“, – atsiimdama LUX apdovanojimą sakė jauna turkų režisierė. Sukrečianti drama apie penkias seseris, kurias prieš jų valią nori ištekinti tėvai, drąsiai kalba apie laisvės ir moterų emancipacijos troškimą griežtų taisyklių ir normų vis dar kaustomoje Turkijos provincijoje.

Tiesa, filmas sulaukė ir prieštaringų vertinimų. Daugelis turkų nepritarė, pasak jų, išgalvotai, su realybe nieko bendra neturinčiai fantazijai. Panašu, kad režisierė palietė temą, kuri turkų visuomenėje vis dar yra tabu. Prieš dvejus metus „Mustangės“ susišlavė dar 42 apdovanojimus ir buvo pastebėtos ne tik Europoje, bet ir už jos ribų – sulaukė „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“ nominacijų.

„Ida“ (2014), rež. Pawel Pawlikowski

Prieš ketverius metus kino ekranuose pasirodęs filmas vadinamas sėkmingiausiu lenkų filmu per pastaruosius du dešimtmečius. Nespalvotame ir asketiškame kino kūrinyje režisierius prisiliečia prie holokausto temos, kuri yra aktuali ne tik Lenkijai, bet ir visai Europai. Jis pasakoja apie jauną merginą, kuri ketina priimti vienuolės įžadus, tačiau susitikusi su niekada nematyta teta, sužino esanti žydė. Tai elegiškas pasakojimas apie vienos šeimos moterų susitikimą, kuris negrįžtamai pakeičia jų likimus. Gavusi LUX apdovanojimą, po kelių mėnesių „Ida“ buvo įvertinta ir „Oskaru“.

„Lornos tylėjimas“ (2008), rež. Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne 

Broliai Dardenne’ai kartais pavadinami socialinio kino meistrais, vienais reikšmingiausių šių dienų Europos kūrėjų, kurie padarė įtaką ištisai režisierių kartai. „Lornos tylėjimas“, 2008-aisiais Kanuose įvertintas už geriausią scenarijų, pasakoja apie Belgijoje nelegaliai gyvenančią jauną albanų imigrantę Lorną. Norėdama su vaikinu įsigyti greito maisto užkandinę, ji tampa gangsterio Fabijo sumanyto baisaus plano bendrininke. Tai filmas apie sudėtingus moralinius pasirinkimus ir tikėjimą žmogiškumu net pačiomis žvėriškiausiomis sąlygomis.

„Rojaus pakrašty“ (2007), rež. Fatih Akin

Drama apie nepažįstamus žmones, kuriuos likimas blaško tarp Vokietijos ir Turkijos, buvo pirmasis filmas, gavęs LUX apdovanojimą. Jaudinančiame filme prabylama apie kovą už išgyvenimą ir savo idealus, sudėtingus tėvų ir vaikų santykius, beprasmišką ir kartu prasmingą mirtį bei kultūrų skirtumus, kurie režisieriui, turkų kilmės vokiečiui, ypač aktualūs.

LUX apdovanojimas buvo ne vienintelis šio svarbaus kūrinio įvertinimas. Kanų kino festivalyje ir Europos kino apdovanojimuose „Rojaus pakrašty“ triumfavo geriausio scenarijaus kategorijoje, sulaukė dar 30 kino apdovanojimų ir 15 nominacijų.