Pasirodė naujausias A. Orlovos albumas „Laumžirgiai“

– Alina, albumą išleidi dabar – prasidėjus vasarai. Jai visuomet turime daug planų, lūkesčių, kurie vėliau vis tiek neišsipildo. Bet šiam laikui tiesiog tinka svajonės, nes po žiemos būname išalkę gyvenimo, kvapų, saulės, nuotykių ir... „Margos Suknelės“? Tai – vasariška daina?

– Manau, kad vasara dažnam primena vaikystę ir nesibaigiančių atostogų laisvę. Gal iš ten tie lūkesčiai ir svajonės, ir noras ją praleisti kažkaip ypatingai? Tuo labiau, kad ji tokia trumpa mūsų kraštuose. „Margos Suknelės“ – tai daina apie pačią vasaros pradžią, kai „Dangus pilnas kregždžių ir oro balionų“ ir „Ore tiek vilties, ir žydi, kas gali žydėti“, apie jos duodamą šviesų pažadą, atgimimo viltį. Taip pat ir apie tikėjimą – „Mums reiki tikėti, tikėti ir būti“.

– Tave pačią vasarą lengviau įsivaizduoti ne gulinčią saulėje, o žvejojančią ar rūkančią cigarilę valtyje, kuri niekur neplaukia. O ką iš tiesų mėgsti veikti vasarą? Ko iš jos prašai?

– Vasarą, kaip visi, daugiau būnu gamtoje ir prie vandens, kai man tai pavyksta. Laikas sulėtėja, miestas ištuštėja. Patinka, kad koncertai vyksta lauke, žmonės atsipalaidavę. Kadangi šią vasarą išleidome naują albumą, norėčiau, kad viskas gražiai išsipildytų. O labiausiai noriu, kad baigtųsi karas.

A. Orlova / M. Repečkos nuotr.

– Šis – karo laikas – menininkams yra apie fundamentalius dalykus – laisvės kainą, patriotizmą, pasiaukojimą, tikruosius herojus. Bet gal kartu tai – ir metas, kai reikia maksimaliai mylėti savo paprastą, kasdienę laimę?

– Man atrodo, kad karui vykstant taip arti, ta kiekvieno iš mūsų kasdienė laimės paieška įgauna kiek kitokią, gilesnę prasmę.

Tai, kas visai neseniai atrodė elementaru ir savaime suprantama, staiga tapo labai trapu ir lengvai pažeidžiama, netgi sunaikinama („Ką dar vakar galvojau, kad žinau tikrai, šiandien – sudegę stagarai“ – dainuoju dainoje „Labas, Ką Tu?“). O juk žmogus neturi nieko daugiau, nei jam duotas gyvenimas – tai jo vienintelis ir didžiausias turtas.

– Dainos „Labas, Ką Tu?“ pavadinimas kelia asociacijų su skambučiu geram draugui.

– Taip, tai lyg skambutis ar žinutė draugui, atėjus sunkiems laikams – „Labas, ką tu, ar turi su kuo būt kartu?“ – tokia jos pradžia. Ši daina atsirado tik prasidėjus karui Ukrainoje. „Kur eina maldos? Gal palydovai sutrikdo bangas?“ – klausiu ir toliau vystau tikėjimo klausimą, susidūrus su baisia nelaime, „karo liga“ – „Ar žodžiai tai saldūs, ir nepasiekiamas tas, Tas, kuris miega, miegantis Dievas?“.

A. Orlova / M. Penkutės nuotr.

– Tavo naujausiame albume – dešimt dainų. Keturios iš jų – parašytos anglų kalba. Kaip tavo – kūrėjos – pasąmonėje persijungia mygtukas iš lietuvių į anglų? Ar tiesiog tekstai ateina tam tikra kalba, prasideda „prikibusiu“ lietuvišku ar anglišku sakiniu, iš kurio vėliau išsivysto tekstas?

– Dainose „I Laid Me Down“ ir „The Garden of Love“ naudoju anglų poeto William'o Blake'o eiles. O kitos dvi dainos anglų kalba – „Bless“ ir „Forever in Between“ rašytos mano pačios. Kuriant tekstą, įprastai būsimos dainos frazės ir eilutės į galvą ateina tarsi savaime, o paskui, žodžių ritmikos padiktuota, atsiranda ir melodija.

– Visiems norisi meilės, kuri būtų gėlėta ir dėl jos neskaudėtų. Bet, turbūt, taip nebūna? Arba tai – ne meilė, tik kažkas tarp vieno ir kito kranto? „Forever in Between“?

– „Forever in Between“ yra tokia lyg ir filosofinė daina, jei taip galima pasakyti. Joje kalbama apie žmogaus vienišumą, nežinojimą ir pasimetimą šaltoje, bekraštėje visatoje. „Forever in between the two eternities“ – „amžinai tarp dviejų amžinybių“, t. y. tarp praeities ir ateities begalybių.

– Tavo gerbėjai jau turėjo progos pamilti tokius kinematografinius kūrinius iš naujojo albumo, kaip „Ruduo Tau Tinka“, „Apie Ką Šitas Filmas“. Yra ir dar viena panašaus charakterio daina – „Akyse Užges Paryžius“.

– Dainoje „Akyse Užges Paryžius“ naudoju tragiško likimo poeto Rimo Buroko eilėraštį. Mūsų pasirinktas jos išpildymas man atrodo toks kiek stilizuotai nostalgiškas, apgaulingai lengvo retro skambesio.

A. Orlova, P. Vaškas ir A. Gecevičius / M. Penkutės nuotr.

– Gera dovana sau ir gerbėjams gimtadienio (tavasis – birželio 28 d.) proga – muzikos albumas. Koks jis, kokias emocijas ir patirtis į jį sudėjai? Ir jau tradiciniu tampantis klausimas – ar bus plokštelė?

– Albumas – lėtas, minimalistinis ir atmosferinis, gana gyvo, lengvai psichodelinio skambesio. Dominuoja ilgesio ir vilties motyvai, egzistenciniai, tikėjimo klausimai. Į dainas sudėjau, ką turėjau geriausia – kelių paskutinių metų ryškesnius jausmus, mintis, metaforas, klausimus.

Metus su muzikantais dirbome studijoje, ieškojome dainų formos ir skambesio, ir tai, ką radome, ta nauja muzikos kryptis, mane džiugina. Manau, kad šiame albume daugiau distancijos ir gylio, negu tiesioginės emocinės ekspresijos, kurios buvo daug anksčiau. Plokštelę išleisime, tik kiek vėliau.