Pareigūnė apie akistatą su nusikaltėliais: jis atkišo į mus du peilius

Pareigūnė M. Raščiauskaitė kalbėjo iškart po naktinio budėjimo – ji sakė, kad naktis praėjo gana ramiai, tačiau nuovargis jaučiasi: „Mūsų darbą lydi nuolatinė atsakomybė. Žinoma, kaip ir visi savo darbe jaučiame įtampą suspėti laiku atlikti užduotis, todėl, natūralu, net ir po sąlyginai ramios nakties, nuovargis jaučiamas.“

Tapti pareigūne paskatino šeima

Pareigūnės profesiją moteris pasirinko lygiai prieš dešimt metų. „Šeimoje niekada nebuvo taip, kad moteris neturėtų būti pareigūne. Niekas ir niekada neskirstė profesijų pagal lytį.

Neturėjau autoriteto, į ką galėčiau lygiuotis, kalbant apie profesijos pasirinkimą, tačiau buvau auklėjama, kad turiu laikytis taisyklių.

Būtent tai ir lėmė mano apsisprendimą tapti tuo, kuo tapau. Man, kaip daugumai paauglių, buvo sunku pasirinkti vienokį ar kitokį kelią. Iki galo niekada nežinojau, ko noriu, tačiau šeima mane labai skatino pasirinkti pareigūnės kelią.

Prisimenu, kaip sakė, kad tai bus užtikrintas darbas, socialinės garantijos, atlygis. Buvau paklūstanti taisyklėms ir tikrai vėliau dėl to niekada nepasigailėjau.“

„Pexels“ nuotr.

Iškvietime – lyg kare

Paprašius pasidalinti, kaip atrodo pareigūnės darbo diena ir su kokiais iššūkiais susiduria eidama į budėjimus, ji sako, kad būna visko – kartais tenka važiuoti į „karštuosius“ taškus arba net grumtis su psichikos ligomis sergančiais asmenimis.

„Būna geresnių dienų, būna – blogesnių, tačiau man mano darbas tikrai patinka. Šiais metais, rugpjūtį, sukako dešimt metų, kaip dirbu pareigūne. Man tai – savotiškas jubiliejus.

Kalbant apie mano pačios darbo specifiką, būna visko, tačiau vienas įvykis buvo toks, kurio, turbūt, nepamiršiu niekada.

Šizofrenija sergantis asmuo iškvietė pareigūnus, nes buvo labai supykęs, kad kitas policijos ekipažas išsivežė jo draugą, kurį laikė įkalinęs.

Jis paskambino trumpuoju pagalbos numeriu ir pasakė, kad jeigu jam nebus grąžintas jo draugas, kurį laikė įkalinęs, pasiims šautuvus ir visus iššaudys.

Į jo namus vidury nakties lėkė net keli ekipažai. Veiksmas vyko vienkiemyje. Atvykę pamatėme, kad jo rankose – du dideli metro ilgio peiliai, o į mūsų pusę jis paleido šunis ir liepė pulti.

Staigiai šokome visi į automobilį, tačiau tuo viskas nesibaigė. Jis priėjo prie tarnybinio automobilio su peiliu, pabaksėjo peilio galu į langą ir liepė jį atidaryti.

Langas buvo šiek tiek praviras, todėl jam pavyko peilį užkišti už stiklo į mūsų pusę. Netrukus pajudėjome iš kiemo nuo jo, atsitraukėme ir kvietėme pastiprinimą. Nežinia, kas jam vaidenosi, tačiau jam buvo būtina skubi pagalba.

Vėliau jis užsibarikadavo namo palėpėje, ėmė mėtyti į lauką visus šalia buvusius daiktus – lentas, kiaušinius, pagalius. Atrodė, kad vyksta karas. Visa laimė, kad su ekipažu nutaikėme minutę, kai galėjome užeiti į namus ir jį sulaikyti.

Ne vieną kartą panaudojau elektrošoką, bet tada atrodė, kad net jis jo neveikia. Grūmėmės, galiausiai jį sulaikė penki pareigūnai“, – jautrias detales tarsi iš kino filmo prisiminė M. Raščiauskaitė.

Pavojaus akimirkomis – adrenalinas ir noras padėti

Ji sako, kad tokiais atvejais, kai pavojus kyla tiek jai, tiek kolegoms, ima veikti adrenalinas – dingsta baimė ir atsiranda noras padaryti geriausia, ką tokioje situacijoje gali.

„Tokiomis akimirkomis aš negalvoju, kad turėčiau būti kitur. Žinoma, baimių visada yra, tačiau suvokiu, kad tai mano pačios pasirinkimas.

Gal keistai nuskambės, tačiau mane labiau paveikia ne tokie vadinamieji karštieji taškai, o, pavyzdžiui, atvejai, kai esame užgauliojami arba iš mūsų tyčiojasi, įžeidinėja“, – sakė pareigūnė iš Panevėžio.

„Pexels“ ir pranešimo siuntėjų nuotr.

Į pagalbą skuba keturkojai

Panevėžio apskrities pareigūnė sakė, kad patruliuojant gana dažnai jai padeda ir keturkojai. Ji nepamirš ir atvejo, kai kartu su tarnybiniu šunimi Kingu jiedu sekė karštais pėdsakais ir pagavo vagišių.

„Šunys labiausiai padeda tada, kai iš namų išeina sergantis asmuo, reikia sekti karštais pėdsakais. Tai tokie vadovėliniai atvejai.“

Pravirkdo vaikai ir gyvūnai

M. Raščiauskaitė teigė, kad net ir dirbdama dešimt metų šiame darbe, ji vis dar negali likti abejinga skriaudžiamiems vaikams ir gyvūnams.

„Man asmeniškai norisi verkti, kai matau skriaudžiamus vaikus, prieš kuriuos smurtaujama, arba kai šalia jų – neblaivūs tėvai. Norisi pasiimti tuos vaikus ir užtikrinti jų gerovę. Atrodo, tuoj pravirksi, bet turi susiimti ir padaryti viską, ką gali. Kadangi esu didelė gyvūnų mylėtoja, visada liūdna, kai skriaudžiami ir gyvūnai. Negaliu likti abejinga tokių iškvietimų metu“, – atviravo ji.