Maskvos palaiminta pirmoji naktinė kavinė Kaune prieš keturis dešimtmečius pralaužė ledus vakarietiškam pramogavimo būdui

Prieš 40 metų Kaune, pirmajame iš tuometinės Sovietų Sąjungos miestų, atidaryta naktinė kavinė “Orbita” (Laisvės alėjoje, kampiniame alėjos ir Maironio gatvės name, kur dabar įsikūręs Vilniaus bankas). “Orbita” daugiausiai lankytojų sutraukdavo, kai uždarydavo kitas visuomeninio maitinimo įmones, nes dirbo iki antros valandos nakties. Anais laikais tokiam negirdėtai ilgam pramogavimui leidimo prašyta Maskvoje.

Paskui Rygos pajūryje, Jūrmaloje, atidarytas “Jūros perlas”, dirbęs dviem valandom ilgiau. Po to įkurtuvės vėl atšvęstos Kaune – pramogines programas rengusioje kavinėje “Trys mergelės”, restoranuose “Žalias kalnas” bei “Pasimatymas”. Tačiau būtent “Orbita” sovietmečiu pralaužė ledus vakarietiško pramogavimo būdui.

Idėja - iš Bulgarijos pajūrio

“Orbita” buvo dar prieškariu rašytojo Pulgio Andriušio knygoje “Tipelis” inteligentijos susibūrimo centru pavadintos “Konrado cukrainės” (po karo - “Tulpės“) filialas. Deja, ir šis Laisvės charakterį bei dvasią ilgai saugojęs žiedas mūsų dienomis iš alėjos išrautas su visomis šaknimis bei legendomis.

Kalbantis su tais, kurie “Orbitos” nepamiršo, minima ir labai gera šios kavinės virtuvė, bet ne ji buvo svarbiausia. Gera virtuve toli nuo Kauno garsėjo daugelis kavinių. Ypač tos, kurioms vadovavo profesionalumu, reiklumu ir reikalo išmanymu žinoma direktorė Felicija Galkienė. “Orbitos” vedėjas Rimantas Kubertavičius savo darbuotojams buvo liberalesnis nei ji.

Svarbiausiu šios kavinės akcentu tapo meninė programa. Jos meno vadovą Alfredą Krutulį galima laikyti pagrindiniu “Orbitos” krikštatėviu. Būtent jis iš Bulgarijos kurorto Zlaty Piascy atsivežė naktinės kavinės idėją. Bulgarijoje būsimasis “Orbitos” programos vadovas - muzikantas (mušė būgnus) lankėsi su kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno “Oktava”. Tai buvo vienas tais laikais retų atvejų, kai lietuviškam kolektyvui pavyko išvykti gastrolių į užsienį, į “draugišką šalį”. Bet geresnių už “Oktavą” visa plačioji Sąjunga mažai teturėjo.

Duoklė kosmonautikai

Naktinio klubo su varjetė idėją A.Krutulis patikėjo “Tulpės” direktoriui Jonui Vabolevičiui. Kovodamas už gerą savo vadovaujamos įstaigos vardą, jis iki kuriozų prieidavo. Pavyzdžiui, pasišaukia į kabinetą padavėjų pamainą ir moterims sijonus kilstelėjęs patikrina, ar apatinukai švarūs (“Juk prie maisto dirbat.”).

A.Krutulis, vakarais grodamas “Tulpėje”, žinojo ir kitokius vadovo charakterio ypatumus. Po gastrolių naujovėms imliam kavinės direktoriui J.Vabolevičiui jis entuziastingai išdėstė savo sumanymą.

“Na ne, “Tulpėje” “bardako” nebus”, - sekė griežtas atsakymas. Apskritai J.Vabolevičius nepasipiktino, tik liepė niekada neminėti varjetė – tiems laikams negero žodžio. Direktorius bijojo, kad ir labai kultūringi naktinėtojai nesugriautų senosios prieškario Laisvės alėjos puošmenos - “Konrado cukrainės”– tradicijų. O jas “Tulpė” brangino ir kiek įmanydama saugojo kaip aurą, kaip laisvės dvasią. Tačiau ir J.Vabolevičius, ir A.Krutulis žinojo: tuoj atsidarys “Tulpės” filialas.

“Orbitos” pavadinimas buvo tarsi duoklė vienam sovietų propagandos ramsčių - kosmonautikai. Su tokiu vardu gal ir “vakarietiškas tvaikas” mažiau krito į akis. “Ten tu ir eik su savo programa, leidimais aš pasirūpinsiu”, - nutarė direktorius.

Apsaugininkų neprireikė

“Orbitos” pirmojo aukšto salės su scena lubos priminė žvaigždžių pilną dangaus skliautą. Šokti visi eidavo į pusrūsį, kur palubėje sukosi veidrodžio šukėmis apklijuotas didžiulis rutulys. Po šokių aikštele buvo baras.

Įkurtuvių vakarą, prieš vidunaktį, scenoje, kurią “nežemiška” šviesa retsykiais nušviesdavo kvarco lempa, užgriežė muzikantai. Netrukus garbiems svečiams, tarp kurių daugiausia buvo “aparatčikų”, miesto bei rajonų LKP ir vykdomųjų komitetų darbuotojų, pasirodė vokalistės Vida Vaitkutė bei Džilda Mažeikaitė.

Kas vakarą publika atakavo kavinės duris. Nors tais laikais buvo negirdėta, lankytojai už programą mielai mokėjo po rublį. Paskui įėjimo į “Orbitą” bilietas brango iki trijų rublių, bet naktinėtojų joje tik daugėjo. Tiesa, jie sunkiai pratinosi prie naujos tvarkos apie valandą ramiai sėdėti ir klausytis muzikos, stebėti šokėjų, cirko artistų pasirodymus.

Išgėrusiems kavinės svečiams knietėjo pasirodyti patiems. Bet nė vienai tuometinei Kauno naktinei kavinei neprireikė apsaugininkų: publika paklusdavo padavėjų perspėjimams žodžiu. Tiesa, alkoholio kiekis juk buvo ribojamas…

Drabužius skolinosi iš teatro

Atlikėjų algos visose Restoranų ir kavinių tresto įmonėse mokėtos pagal skirtingas tarifines kategorijas. Tik geriausieji gaudavo už vakarą nuo dešimties iki penkiolikos rublių. Beje, buvo solistų, “geriausiais“ tapusių, įkritus į akį kokiam partiniam funkcionieriui. Koncertų kostiumais žmonės rūpinosi patys – valdžia lėšų neduodavo. Šokėjams buvo paprasčiau – skolindavosi rūbus iš Muzikinio teatro, kuriame vakarais dirbo spektakliuose.

Vida Vaitkutė šiandien gyvena Berlyne. Džilda Mažeikaitė, žurnalisto Kipro Mažeikos sesuo, seniausiai įsikūrė Maskvoje. Po tolimus kraštus išsilakstė ir kiti “Orbitos” pirmosios bei vėlesnių programų dalyviai. Kai kas iš jų, deja, mirė ir jau niekada nepasidalys savo prisiminimais.

A.Krutulis tebegyvena Kaune. Buvo tarp tų, kurie organizavo Šventojo Tėvo sutiktuves Kaune, Nemuno bei Neries santakoje. Kiek jėgos leidžia, padeda kolegoms rengti koncertus (“Vaitkutė skambino iš Berlyno, nori atvažiuoti į Kauną, padainuoti, ne dėl pinigo.”).

A.Krutulis saugo nemažai “Orbitos” ir kitų kavinių bei restoranų programų nuotraukų. Turėjo jų daugiau, bet vagys neseniai išplėšė jo butą ir kažkodėl su kitais daiktais pagrobė keletą senų nuotraukų dėžučių.

Širdį šildantys prisiminimai

“Negali būti? – nusistebėjo Janina Miščiukaitė, kai jai telefonu priminiau, kad “Orbitai” šių metų gegužę būtų “stuktelėję” keturiasdešimt. - Pamanyk, kiek daug laiko praėjo. Oi, “Orbita”... Buvom tokie jauni ir linksmi: prisiminti miela. Atėjau po Gruodžio technikumo, baigusi mokslus. Dirbom labai smagiai. Įdomiausia, daug kas mane prisimena iš “Orbitos” laikų. Neprastai pasirodydavom...”

Janinos sutuoktinis Rimas Brazaitis, scenoje greta jos būdavęs ir anais laikais, dar prieš judviejų vestuves, šviesiai prisimena darbą “Orbitos” programoje.

“Ten dirbdami jautėmės išdidūs. Taip šiandien turbūt jaučiasi tie, kurie į “Akropolį” pirmi nueina, - pajuokauja jis ir priduria.

– “Orbita” įstrigo atmintyje: produktyvus jaunystės metas, atsakingas požiūris, daug repetuodavom. Šokius statė Jadvyga Šalnaitė – dainininko Liutauro Čepracko mama. Jis irgi dainavo „Orbitoje“. Niekada nepamiršiu labai talentingo mūsų, muzikantų, vadovo Mišos Kanzerio. Jis dabar Izraelyje, Čeprackas – Amerikoje. Alfa buvo griežtas, bet geros dūšios: jei kas, pajuokaus, ir viskas gerai.”

Net milicijos neliečiami

Prisiminimų takais mintyse keliaudami, su Rimu nuklydome į vieną ankstyvą vasaros rytą, „prieš Kalantą“.

Brėško, smagūs “Orbitos” programos muzikantai ir solistė Janina po darbo gaudė gatvėje taksi. Lyg tyčia jų nebuvo, tačiau prie garsiai besijuokiančio (“po šampo”) jaunimo sustojo milicijos “varanokas”. “Supakavo” ir nuvežė į miliciją. Užkliuvo per ilgi vaikinų plaukai.

“Bet kai sužinojo, kad dirbam “Orbitoje”, paleido. Nenukirpo. “Orbita” tais laikais buvo klasė, kaip partinis elitas, o su ja susiję žmonės net milicijai atrodė neliečiami, prestižiniai”, - sako Rimas, šiandien, deja, jau neturintis vešlios plaukų kupetos ant galvos, tačiau išsaugojęs jaunatvišką azartą, kuris “prasimuša”, kai jis šiandien meistriškai groja saksofonu. Abu su žmona tikina: “Orbitoje” net ir tais, švelniai sakant, kvailų suvaržymų, laikais jautėsi laisva dvasia, kurios Rimas vėliau niekur neatradęs.

Pavojus santvarkai

Kiekviena kavinės ar restorano muzikinė programa privalėjo būti “aukščiau” patvirtinta, kitaip jos nerodysi. Oficialiai jas “laimino” vykdomojo komiteto kultūros skyrius.

Inspektoriumi čia dirbo ir dabartinis savivaldybės Metrikacijos skyriaus vedėjas Kęstutis Ignatavičius, turėjęs užtikrinti, kad lietuvių ar vakarietiškų autorių kūriniai kiekiu nepersvertų rusiškos kūrybos, kad dainų tekstuose nenuskambėtų žodžių, galinčių sukelti abejonių dėl sovietų ideologijos tvirtumo.

“Jis, - prisimena Krutulis, - elgėsi tolerantiškai, bet kultūros skyriaus vedėjas, neminėkim pavardės, stengėsi pasirodyti esąs smarkiai sovietinis. Dėl jo aš vos neišlėkiau iš darbo.”

Per Kaune vykusį visos sovietijos ateistų suvažiavimą A.Krutuliui patikėjo surengti koncertą Halėj. Jis pasikvietė atlikėjų iš kavinių programų. Žiedūnė Meškauskaitė dainavo su kryželiu ant kaklo. A.Krutulis nepagalvojo, kad “menkutis kryžiukas sukels baisų pavojų santvarkai ir gėdą Kaunui”. Abu juos su dainininke svarstė: barė, gąsdino. Kultūros skyriaus vedėjas siūlė vadovą išmesti iš visų darbų, o solistės niekad neleisti į sceną.

“Kazakevičius mus tada užtarė: man – papeikimas, Meškauskaitei – diskvalifikacija dviem ar trim savaitėms”, - prisimena A.Krutulis.

Striptizo nematė

Moralinio komunizmo statytojo kodekso išpažinėjai striptizo tada nematė, išskyrus gan meniškai nufilmuotus vaizdelius. Vienas skulptorius kino mėgėjas pasiūlė “Orbitai” filmuką, kuriame nuoga jo žmonelė kažkokiame akmenuotame upelyje žaviai teškenosi. Tas filmukas sukėlė furorą, bet trumpam, nes netrukus jį “nuėmė”.

Kažkam pasisekė pamatyti scenoje vieną cirko artistę, kai jai netyčia atsisegė liemenėlė – va čia, tai buvo. Keletą vakarų iš eilės viena balerina šoko striptizą už širmos, vaizdą žmonės matė lyg šešėlių teatre, todėl nežinojo, kad šokėja lieka su triko.

Tramplinas į didesnę sceną

Į anų laikų programas bebalsiai ten nepatekdavo. Nors estradai profesionalų Lietuva dar nerengė, bet puikiai grojančiųjų, šokančiųjų ir dainuojančiųjų turėjo aibes. Talentai skleidėsi saviveikliniuose kolektyvuose, varžėsi apžiūrose, festivaliuose.

Buvo A.Krutuliui iš ko artistų programai rinktis. Modernių šokių grupių Kaunas irgi neturėjo, jos atsirado vėliau, kai Norvaišų auklėtinis Algis Stravinskas subūrė trupę “Žalio kalno” restorano programai. Ten vadovu dirbęs Krutulis pripažįsta, profesionalumu ši programa lenkė “Orbitą”, kuri šokėjus kviesdavosi iš Muzikinio. Teatre tuomet šoko nemažai garsių Rusijos baleto mokyklų auklėtinių.

“Atsimeni, - manęs klausia, - kaip šoko Nataša Adomovič su Perecku? Tikra “love story” ir scenoje, ir tarp jų buvo...” (Nataša žuvo turistinėje kelionėje, Jugoslavijoje - aut. past.). Boria Moisejevas geras šokėjas buvo. Kad Maskvoje dainuoti pradės, nenujautėm. “Orbita” daugeliui artistų kelią į didesnes scenas ir pripažinimą tiesė, gaila, kad jos nė žymės Laisvės alėjoje neliko…”