Apie kone visą gyvenimą sekusį susižavėjimą Holivudo legenda bei savo kūrybinį procesą aktorė Nijolė Narmontaitė diskutavo su „Žinių radijo“ žurnalistu.
– Papasakojote, kad intensyviai keliaujate po Lietuvą su spektakliais, bet ne tik?
– Gal per anksti kalbėti apie tai, bet kodėl nepasidžiaugti? Taip nutiko, kad repetuoju man labai įdomų personažą – Marlene Dietrich. Kai man pasiūlė pjesę apie ją, aš pagalvojau, kad tai keista. Man jau tiek metų, tai kaip aš galiu vaidinti M. Dietrich? Vaikystėje mačiau ją „Žydrajame angele“ ir galvojau, kad jos pasirodymai Holivude jau baigėsi. Kai paauglystėje pirmą kartą pamačiau ją ekrane, aš tiesiog įsimylėjau. Daug metų garbinau ir norėjau būti panaši į ją. Kai filme pamačiau, kad ji rūko, atplėšiau laikraščio gabalą, prikišau žolės, susisukau cigarą ir bandžiau parūkyti. Aš vos nenumiriau ir pagalvojau, kad aktorės profesija tokia sunki. Gal todėl visą gyvenimą ir nerūkiau.
– Kuo M. Dietrich taip jus užkabino?
– Jos laisvumas, vaikščiojimas rūkant, apranga ir cilindras man pasirodė kaip labai geras įvaizdis. Aš galvojau, kad kai užaugsiu, norėsiu būti tokia. Maža to, perskaičiau jos autobiografinę knygą. Tai dar labiau sustiprino legendos, žvaigždės ir nerealios moters, kurią mylėjo didžiausi vyrai, įvaizdį. Sužinojau, kokį šampaną ji mėgo ir bėgau jo nusipirkti. Pardavėja mane išjuokė, kad susigalvojau tokių nesąmonių.
Galvojau, kad jos era baigėsi. Aišku, draugės man sakė, kad įsižiūrėjau senieną. Nustebau, kaip man reikės ją vaidinti, tad pradėjau domėtis. Pasirodo, kad po 50-ies ji nustojo filmuotis Holivude ir iki 70-ies skraidė po pasaulį bei koncertavo. Pasirodo, kad visus tuos metus savyje nešiojausi ne tą žmogų.
Į rankas man pakliuvo M. Dietrich knyga apie motiną. Remiantis jos bei meilužių laiškais ir tėvų dienoraščiais, atsirado labai daug faktų. Supratau, kad tai buvo tokio pasiutimo žmogus, kuriame tiek visko tilpo. Nekalbu apie jos kulinarinius sugebėjimus ar tai, kad ji buvo velniškai aistringa bei poetiška. Ji buvo velniškai pasiutusi. Vyras manęs klausė, ar nenusivyliau, bet ne. Aš atradau joje tiek spalvų. Tam, kad gerai paruoščiau vaidmeniui, su vyru skridau į Berlyną. Manau, kad beveik viską, ką buvo galima pamatyti, paliesti ir pajusti, mes ir padarėme. Mes buvome ne tik prie jos namo, bet ir prie pradinės mokyklos, studijos, teatro, kapo ir rotušės, kurioje ji tuokėsi.
Aš geriu kiekvieną lašelį jos gyvenimo. Turime planą nuskristi ir į Paryžių, į namą, kuriame ji gyveno užsidariusi nuo viso pasaulio. Ji nenorėjo, kad kas nors užfiksuotų ją pasenusią. Ji buvo tokia palūžusi. Scenoje ji padarydavo nemažai gramelio ir yra keletą kartų nukritusi. Per savo paskutinį koncertą Sidnėjuje ji įkrito į orkestro duobę ir susilaužė koją. Ji vis susilaužydavo tą pačią kairę koją, šlubuodavo, bet kai išeidavo į sceną, nieko nesimatydavo.
Man labai patinka įsigilinti, kad vėliau, tardama sakinį, matyčiau langą, per kurį ji galėjo žiūrėti. Tai duoda labai daug tikrumo.
– Kas būna sunkiausia?
– Aš nenoriu labai didelio išorinio tikslumo. Nenoriu daryti parodijos, nes tai ne kaukių balius. Man yra svarbiausia perduoti temą. Tik šiek tiek atkartoju eiseną ir rankų judesius, nes stengiuosi perduoti jos vidų.
– Kokia yra jos vidinė žinutė, kurią norite perduoti per spektaklį?
– Nenoriu to išduoti, nes tai yra labai netikėtas spektaklio finalas. Galvoju, kad ji nepasielgtų taip, kaip aš svarstau pasielgti. Noriu išlaikyti paslaptį, bet tai ne mono spektaklis. Ten bus puikių aktorių, kurie vaidins kartu. Repeticijos man yra labai įdomios.
Žmonės manęs klausia, kada išeis aštuntoji knyga. Aš užsidengiu akis ir sakau: gėda, jos yra labai daug padaryta, bet kai atsiranda tokia medžiaga, argi aš galiu atsisakyti? Viskas bus, tik šiek tiek vėliau.
– Jei šiandien turėtumėte progą paklausti ko nors M. Dietrich, ką pasakytumėte? Apie ką norėtumėte pakalbėti?
– Norėčiau, kad ji atskleistų savo traukos paslaptį. Kas tai per paslaptis, kad prie jos šitaip lipo? Ji ėjo prieš vėją su savo apranga. Tai, kad ji rengėsi vyriškai, buvo pareiškimas. Ji važiavo į Paryžių ir jai sakė: nedrįskite atvykti apsirengusi vyriškais rūbais, nes nebūsite įleista į viešbučius ir restoranus. Ji išlipo traukinyje vilkinti vyriškai, su berete ant šono ir akiniais nuo saulės. Niekas nedrįso jai nieko pasakyti.
Ji turėjo drąsos pasakyti Gebelsui, kad nevažiuos į Vokietiją, nes yra nusistačiusi prieš Hitlerį ir karo metu išvyko į frontą dainuoti sąjungininkų kareiviams. Savo knygoje ji rašė: jūs manote, kad buvo lengva? Aš ėjau prieš savo tautą.
Vokietijoje yra žmonių, kurie jos nemėgo. Prie namo, kuriame ji augo, yra lentos su nuotraukomis. Kai 60-aisiais ji atvyko į Vokietiją, ją pasitiko su plakatais, skatinančiais vykti namo. Kas, kad tu gali nekęsti Hitlerio? Tų, kieno vaikai kariavo, vis tiek to nenorėjo. Daug kas traktavo situaciją taip, kad Hitleris išsiuntė žmones į karą, o Amerikoje gyvenusi M. Dietrich ėjo prieš savo tautą bei palaikė sąjungininkų dvasią. Ji buvo velniškai drąsi.
– Ar šiandieninei visuomenei trūksta drąsos, pasitikėjimo bei vidinės laisvės?
– Manau, kad M. Dietrich turėjo per daug laisvės. Dukters knyga yra labai žiauri. M. Dietrich, sužinojusi apie tą knygą, padavė dukrą į teismą ir knyga išėjo tik po mirties. Dukra nuo vaikystės rašė dienoraščius, todėl prisiminė kiekvieną motinos pokalbį. Yra vietų, kur pagalvojau, kad ne apie viską reikėjo rašyti, kad ir kokie buvo jų tarpusavio santykiai.
– Įdomu, kodėl dukra parašė tokią knygą?
– Visas pasaulis pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad labai gerai, jog dukra pagaliau sužmogino mamą ir iš legendos, iš divos nukėlė ją ant žemės. Tai leido suprasti, kad egzistuoja ne vien fasadas, kurį matai. Ji darė daug žmogiškų nuodėmių ir klaidų. Duktė sakė, kad taip ji išsilaisvino nuo motinos. Ji buvo motinos valioje, patarnaudavo jai prieš spektaklius, nors pati buvo gera aktorė. Kita pasaulio pusė sakė, kad tokios knygos nereikėjo ir kad tai per žiauru. Viskas gerai, kad M. Dietrich buvo sužmoginta, bet kai kurių momentų nereikėjo atskleisti. Man buvo nejauku tai skaityti. Tačiau knyga yra labai gyva ir gerai skaitosi.
– Kur ją rasti?
– Tai labai sunku. Bibliotekose jos neradome ir ieškojome visais būdais.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)