Mokslų daktaras iš Uzbekijos parsivežė 13 kg ryžių

Beje, Uzbekijoje labai mažai automobilių, varomų tik benzinu. Daugelyje vietų benzino nusipirksi tik juodojoje rinkoje, tris kartus brangiau nei sostinėje Taškente. Visi automobiliai ten naudoja suskystintąsias gamtines dujas.

"Pakeliui mūsų "Chevrolet" ėmė gesti. Į vieną ir kitą pusę – 200 km dykuma, mašinoje nepažįstamieji, artėja naktis, – šypsojosi Arūnas. – Gyvename XXI a., žvelgiu į išmanųjį telefoną, jokio ryšio, pagalbos išsikviesti negali. Naktį dykumoje vairuotojas mašinos visiškai nesutvarkė, tačiau iki Bucharos nuvažiavo 70–80 km/val greičiu. Ten vairuotojas sustabdė ir pats sumokėjo už taksi, kuris mus nuvežė iki viešbučio."

Dar vienas nuotykis buvo, kai į savo buvusio vyro gimtadienį A.Požėrą pakvietė seniau seminare sutikta uzbekė Sahiba.

Arūnas su sūnumi pateko į prabangų restoraną. "Iš pradžių buvo nejauku, – prsiminė kaunietis, – nes mes keliavome jau trečia savaitė, drabužiai – ne šventiniai. Dauguma vyrų ten atėjo vilkėdami kostiumus, moterys – vakarines sukneles. Tačiau uzbekai – labai vaišingi ir svetingi."

"Nedideliame" pobūvyje, kai susirenka machalia – aplink gyvenantys žmonės – dalyvavo "tik" apie 200–300 žmonių.

"Sahiba buvo su dabartiniu savo vyru, o su buvusiuoju ją sieja vaikai. Beje, 60 metų jubiliejų šventęs vyras kelis kartus buvo priėjęs, mielai pabendravo ir paaiškėjo, kad jis prisidėjo tiesiant magistralę Vilnius–Klaipėda", – pasakojo Arūnas.

Kavos atsisakė

Ne, plovo tame gimtadienyje nebuvo. Be Brazilijos šokėjų, saksofonininkų, fokusininkų, gal penkių fotografų, muzikos grupės, labai profesionalaus vedėjo, gal 20 padavėjų, kurie pribėgdavo per tris sekundes, buvo begalė užkandžių ir karštų patiekalų.

Čeburekai su aviena, kazachiška mėsa, žuvis, prancūziška vištiena, dolma (balandėliai vynuogių kapuose) – tokie penki karšti patiekalai vilioja atneštame meniu.

"Galvojome, reikia kažką išsirinkti. Tačiau kol tarėmės su sūnumi, kol prisiminiau, kad mūsų vestuvėse kartais patiekiami du karšti patiekalai, atnešė mums pirmą patiekalą, – vaišindamas iš Uzbekijos atvežtu sūriu, avinžirniais ir razinomis, kalbėjo A.Požėra. – Po gero pusvalandžio – antrą, po to – trečią. Ir taip – visus penkis!"

Paskutinę kelionės dieną per tris savaites persivalgęs mėsos Arūnas atsisakė plovo. "Pasitenkinau arbata ir pyragėliu su aviena", – šyptelėjo plovo mėgėjas, kuris, nors labai mėgsta kavą, šio kartaus juodojo gėrimo ragavo tik du kartus.

Ir ne todėl, kad sunku rasti kokybiškos maltos kavos, bet iš principo, nes už nuostabų pyragėlį su aviena sumokėjo 1 000 sumų (15 centų), už puikaus plovo porciją – 7 000 sumų (apie eurą). Lygiai tiek pat – 7 000 sumų (vėlgi – apie eurą) kainuoja mažas kavos puodelis.

Neeksportuojamas turtas

Arūnui patiko, kad Uzbekijoje vis dar akivaizdžiai juntama pagarba vyresniems žmonėms, senoliams ir Lietuvoje jau įprasto vaizdo, kai viešajame transporte merginos ir vaikinai sėdi, o greta stovi senjorai, ten neišvysi.

Uzbekai labai gerbia duoną, kurią sulaužyti ir patiekti ant stalo – šeimininko priedermė, o ją gali perleisti jauniausiam šeimos nariui arba svečiui.

Mažuose miesteliuose dar įprasta, kad draugaujant vaikinui ir merginai negalima liestis net rankomis.

Ten dar pigu, todėl dviese galima prisivalgyti už 3–5, o prabangesniame restorane už 10 eurų.

Ten daug įspūdingų istorinių vietų ir architektūros paminklų – Arūnas su sūnumi nuvažiavo apie 2 500 km.

Ką jis parsivežė į namus?

Du arbatinukų ir pialų komplektus, šešis leganus – dideles lėkštes plovui, prieskonių ir... 13 kg ryžių.

"Uzbekijoje ryžiai – liaudies turtas, – paaiškino A.Požėra. – Jie – neeksportuojami, – aiškino plovo meistras. – Todėl iš ten neparsivežti nuostabaus skonio, garsiausių regionų ir, žinoma, garsiųjų dev-zira ryžių būtų nuodėmė."