Mokslų daktaras iš Uzbekijos parsivežė 13 kg ryžių

"Svarbiausia – ryžiai. Jie – kaip moterys. Turi prie jų įprasti, – glostydamas sau barzdelę ragino nebijoti uzbekas. – Iš pradžių nesusivoksi, kiek reikia vandens, kada jie atsivers, kada duoti daugiau ugnies. Reikia apšokinėti, kaip ir moterį, nesvarbu, kokios rūšies ryžiai, – visi reikalauja ypatingo dėmesio. Bus labai sunku, jūs pyksitės, nesutarsite. Bet vėliau pajusite abipusį malonumą ir galėsite daryti tai, ką tik norite."

Įspūdį paliko ir apsilankymas uzbekų šeimoje Karakalpakijoje: prie senkančios Aralo jūros Arūną su sūnumi vežęs uzbekas taksistas pasikvietė į namus.

"Toje vietoje vyrai namuose nieko nedaro, maistą gamina moterys, vyrai virtuvėje nesilanko, tačiau įsiprašiau, kad mane įleistų, – moterys leido lietuviui pjaustyti morkas ir juokėsi iš jo nerangumo. – Morkas jos pjaustė lyg drožtų pieštuką – bulvių skustuku nedidelėmis, 4–5 cm ilgio, 1 cm pločio juostelėmis."

Kartu su moterimis ir vaikais Arūnas, it patekęs į baždžionių būrį, blusinėjo – perrinko ryžius. Ten įprasta, kad tarp ryžių gali rasti akmenukų, kurie gali nulaužti dantį.

Beje, uzbekų šeimoje lietuvis vienintelį kartą kelionėje plovą valgė rankomis: jam aiškino, kaip tai daryti taisyklingai, kaip laikyti nykštį, kaip pasinaudoti lėkštės – legano – krašteliu.

"Galbūt dėl tvyrančios savitos atmosferos ir valgymo rankomis tai buvo skaniausias plovas", – šyptelėjo A.Požėra ir pabrėžė, kad jam patiko visoks plovas, kurio teko ragauti. Uzbekišką  plovą pagal 100 balų sistemą vertino labai aukštai – 95–100 balų.

"Tėti, Uzbekijoje sužinojau, kad plovas gali būti labai skanus", – atvirai tarė Arūnui sūnus, paklaustas, kas labiausiai jam patiko kelionėje. "Kadaise būčiau labai įsižeidęs, tačiau dabar suprantu, kad kažkam viena plovo rūšis gali patikti, kažkam – ne. Pijui patiko paprastesnis plovas, o ne mano gaminamas šventinis, sodrus, kuriame daug kumino, razinų, avinžirnių", – kalbėjo Arūnas.

Beje, kelionėje Arūnas plovo taip ir negamino: jis tik padėdavo: pjaustydavo, kūrendavo ugnį. Pagal tradicijas šogirdui, mokiniui, pirmus metus špazas, meistras, duoda teisę tik kūrenti ugnį.

Nuostabus išradimas – tandyras

Uzbekijoje atradimu Arūnui tapo juoda, saldyta arbata su apelsino spalvos, šiek tiek kitokio skonio citrinomis.

Pijui labai patiko šiek tiek kibinus ar nedidelius čeburekus primenančios samsos – tandyruose, prilipinti ant molinių sienų, kepami trikampiai plonos tešlos pyragėliai su sultinga aviena arba jautiena.

Tandyras – prieš daug šimtmečių Rytuose sugalvota molinė krosnis, kurioje gaminami įvairiausi, neįtikimai skanūs patiekalai.

Tandyro viduje užkuriama ugnis, malkos sudega iki angliukų, šilumą išlaiko ilgai. Įkaitusio tandyro keraminės sienos padeda išlaikyti vienodą temperatūrą visuose ovalo ar apvalios formos molinės krosnies dalyse.

"Virėjas pakabina mėsos gabalus vertikaliai ir kepa aklinai uždarytą. Kartais mėsą laiko nuo kelių valandų iki paros, – pasakojant apie dar vieną tandyro paskirtį Arūnui sublizgo akys. – Tandyre gaminama mėsa tandyr gušt labai sultinga ir skani. Net dabar tįsta seilės."

Uzbekijoje šašlykai šiek tiek skiriasi nuo mums įprastų: nedideli mėsos gabaliukai maunami ant trumpų, apie 20 cm ilgio, iešmų.

Traškučius, saulėgrąžas ir kitokius užkandžius uzbekai keičia rūgštaus sūrio rutuliukais, vadinamais kurt.

"Beje, alkoholio jie vartoja nemažai, nors yra musulmonai, – pastebėjo A.Požėra. – Ten islamas nuosaikesnis ir nuo 2006 m. netgi uždraustas azanas – viešas, garsus kvietimas melstis."

"Machaloje" – 200–300 žmonių

Didžiausiu nuotykiu kaunietis pavadino 400 km kelionę baltos spalvos Uzbekijoje surenkamu "Chevrolet" iš Chyvos į Bucharą.

Ten stabdai pakeleivingą automobilį ir tave veža, – 400 km kelionė su vairuotoju, sūnumi ir dar dviem keleiviais kiekvienam kainavo po 50 tūkst. sumų – apie 7–8 eurus.