Iljos ir Emilijos Kabakovų fondas šeštadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad I. Kabakovas „paliko šį pasaulį... apsuptas savo mylimųjų, likus visai nedaug iki 90-mečio“, nenurodydamas, kur menininkas gyveno ar mirė.

„Šeima surengs privačias laidotuves, o po kelių savaičių bus surengtos viešos atminimo pamaldos“, – pridūrė fondas.

Jie taip pat paprašė, kad geros valios žmonės paaukotų I. Kabakovo pradėtam kolektyviniam meno kūriniui „Tolerancijos laivas“ (Ship of Tolerance), kuriuo siekiama skatinti taiką ir supratimą tarp tautų.

Paryžiaus Pompidu centras, kuriame 1995 metais I. Kabakovas eksponavo savo didžiulį kūrinį „Čia mes gyvename“ (This Is Where We Live), teigė, kad jis buvo „labai svarbus daugiau nei 70 metų“ ir kad kitais metais surengs jam skirtą parodą.

Gimęs 1933 metais Dniepropetrovske (tuometinėje Sovietų Sąjungoje, dabar Ukrainoje vadinamame Dnipru), I. Kabakovas nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų tapė ir piešė Maskvoje.

Tarptautinę šlovę jam pelnė instaliacijos, vaizduojančios kasdienį gyvenimą Rusijoje ir pašiepiančios sovietinį gyvenimo būdą.

1989 metais I. Kabakovas pradėjo dirbti su pianiste Emilija, o 1992 metais jiedu susituokė ir tais pačiais metais persikėlė į Niujorką.

Nuo tada jiedu buvo neatskiriami, o 2014 metais eksponavo didžiulę instaliaciją „Keistas miestas“ (The Strange City), kuri užėmė 13 500 kvadratinių metrų plotą Didžiųjų rūmų muziejuje Paryžiuje.

Jiems kartu buvo suteiktas Prancūzijos Meno ir literatūros ordino komandoro titulas, jie pelnė Oskaro Kokoschkos (Oskaro Kokoškos), „Praemium Imperiale“, El Greco (El Greko) ir kitus apdovanojimus už viso gyvenimo kūrybą.

Jie taip pat tapo Vienos menų universiteto, Maskvos menų akademijos, Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Berno universiteto Šveicarijoje garbės nariais.