Net ir trečią kartą užgesus Jangono oro uosto elektroniniams registracijos ekranams, greta sėdėjęs vokietis Georgas ramiai šyptelėjo: "Čia atvykome ieškoti ne patogumų."

Plūstelėjo turistai

Mianmaras netiks išlepusiems, prie švaros, prabangos įpratusiems turistams. Nebent, jie labai turtingi. Nepagailės sumokėti po 300–500 dolerių nakčiai už viešbutį, samdys limuzinus, gidus, kurie veš nuo taško A iki taško B.

Bet jie negalės užsimerkti žvelgdami į skurdą, neišvengs nelygių kelių, dulkių, turė susitaikyti su tuo, kad negalės mobiliuoju telefonu susisiekti su namiškiais ar kada panorėję naudotis internetu. Be to, tik vakare įjungiama ir naktį dingstanti elektra nėra retenybė.

"Bet juk čia važiuojame pamatyti tikrą, neturistinį gyvenimą, fantastiško grožio šventyklas, unikalią gamtą, pabendrauti su draugiškais, rūpestingais, nuoširdžiai, o ne dirbtinai besišypsančiais žmonėmis. Pamatyti kažką tyro ir dar nesugadinto šiuolaikinės civilizacijos", – tęsė Georgas ir, užsidėjęs didelę kuprinę ant pečių, mažesnę – ant krūtinės, pakilo.

Pravėrus sieną į Mianmarą plūstelėjo turistai, kurių dauguma – keliautojai su kuprinėmis. Nesitikėję tokios bangos, turizmo agentūros, viešbučių, ypač pigesnių, savininkai trina rankas ir per metus beveik dvigubai pakėlė vis dar nesikandžiojančias kainas.

Kruvinas konfliktas

Kur tas Mianmaras? Šį klausimą užduodavo 9 iš 10 lietuvių, nors ši šalis daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvą, o joje gyvena apie 63 mln. žmonių. Ir vėliava labai panaši į Lietuvos, tik su balta žvaigžde viduryje. Nežinantiesiems Mianmaro informatyvesnis žodis – Birma, nors šis šalies pavadinimas buvo pakeistas dar 1989 m.

Mianmaro vardas pasaulio žiniasklaidoje šmėkštelėjo, kai neseniai čia lankėsi JAV prezidentas Barackas Obama, įvyko skerdynės tarp musulmonų ir budistų: pastarieji sudaro 89 proc. gyventojų.

"Obama? – ironiškai šyptelėjo smarkiai laužyta anglų kalba kalbantis taksi vairuotojas Aung. – Paprasti žmonės jo nemėgsta."

Ir visiškai kitaip mianmariečiai vertina itin populiarią opozicijos politikę, Nacionalinės demokratijos lygos generalinę sekretorę ir Nobelio premijos laureatę 67 metų Aung San Suu Kyi, su kuria buvo susitikęs B.Obama.

Prakalbus apie neseniai įvykusius neramumus, kai žuvo apie 100 žmonių ir kruviną konfliktą tramdė ginkluoti kariškiai, Aung pateikė populiarią versiją: "Iš pradžių musulmonai buvo išniekinę vieną mūsų šventyklą, po to išprievartavo ir papjovė merginą. Keršydami budistai užpuolė autobusą, kuriuo važiavo musulmonai. Nors gal kažkas siekė tokios provokacijos?"

Aung vairavo automobilį sėdėdama dešinėje pusėje, nors eismas, šaliai tapus nepriklausomai nuo D.Britanijos, Mianmare buvo pakeistas ir dabar važiuojama ne kaire, bet dešine puse.

Vienuoliai prašo maisto

Apie šešis milijonus gyventojų turinčioje buvusioje sostinėje Jangone (buvęs Rangūnas) labai daug chaoso.

Nelygūs keliai, dulkės, duobės, remontuojami namai, akis bado ir daug nedažytų ir pajuodusių, apsilupinėjusių daugiabučių. Egzotikos suteikia ir senieji britų kolonijiniai statiniai. Čia pat iš visų pusių zuja motoroleriai ir lengvieji automobiliai, kurių dauguma – seni, keleivių perkrauti mini sunkvežimiai.

Gatvėje parduodama žalia mėsa, jūrų gėrybės, gėlės, buities reikmenys, mobilieji telefonai, drabužiai. Jaunimas žaidžia Pietryčių Azijoje populiarų žaidimą chinlon – nedidelį kamuolį, panašų į rankinio, smūgiuoja visomis kūno dalimis, išskyrus rankomis, arba vietinį biliardą, rutulius pakeitę į didesnes šaškes panašiomis figūromis.

Gatvėse gaminama ir valgoma, todėl ore tvyro įvairiausi kvapai. Ryte išvysi vienuolius su indais rankose: net ir skurdžiausiai gyvenantieji su jais dalijasi maistu, o šie vėliau dalijasi su dar didesniais skurdžiais, paukščiais, gyvūnais.

Vienuoliai šioje šalyje gerbiami, o kiekvienas mianmarietis iki 20 metų ir po to privalo bent savaitę praleisti vienuolyne. Moterys vienuolės, kurių dauguma jomis tampa iš skurdo, taip pat skutasi galvas, tačiau vilki ne rudai raudonais, bet šviesiai rožiniais drabužiais.

Kruvina šypsena

Šalyje tik šiemet oficialiai leista naudotis internetu, "YouTube", feisbuku, todėl mobiliųjų telefonų, IT parduotuvėlės dygsta ant kiekvieno kampo. Tiesa, IT neprieinamos vargingai ir neretai tik po kelis dolerius per mėnesį uždirbantiems žmonėms.

Išskirtinis mianmariečių bruožas – dauguma vyrų vilki į sarius panašius sijonus – lodži (logyi).

"Po apačia nieko neturime, – nusikvatojo gatvės prekiautojas Chamin. – Kepinant 40, ar, kaip buvo šią vasarą, 50 laipsnių karščiui, tai labai patogu."

Moterys, kurių sijonai vadinami kamei, skruostus išsidažiusios thanaka – baltai gelsva, tiršta kosmetine priemone, apsaugančia veidą ne tik nuo saulės, bet ir paryškinančią įspūdingus veido bruožus. Kitaip nei Jangone, Vakarų Mianmare grožio etalonu laikomas ištatuiruotas moters veidas.

Net pusvalandį eidamas žmonių minioje gali nesutikti nei vieno baltojo. Mianmariečiai – labai draugiški, dažnai mojuoja atvykėliams, apdovanoja šypsenomis.

Tiesa, vyrai šokiruoja vampyriška šypsena. Daugelio dantys raudoni nuo kramtomo augalo, vadinamo beteliu. Vyrai rūko į jį suvyniotą tabaką. Gatvėse mėtosi tarsi kruvini sukramtyto betelio lapai.

Šventyklos ir nuoširdumas

Auksu spindi įspūdingiausia Mianmaro šventykla – Švedagonas: skirtingi šaltiniai teigia, kad V a. pr. Kristų pradėto statyti šventyklų komplekso pagrindinė stupa padengta nuo kelių iki keliolikos tonų aukso, o kupolas papuoštas keliais šimtais brangakmenių ir deimantų!

Teigiama, kad šioje šventykloje palaidoti keturių Budų palaikai ir saugomi aštuoni istorinio Gautama Budos plaukai, anot legendos, į šalį atvežti dviejų brolių – Taphussos ir Bhalikos, besiverčiančių prekyba, pagalba.

Pagarbų ir ne mažesnį pasigėrėjimą kelia Baganas: II a. karaliaus Tamudarito įkurtame ir religiniu centru tapusiame mieste – daugiau nei 2 000 šventyklų ir vienuolynų, kurie primena garsųjį Kambodžos kompleksą Ankor Vatą.

Egzotiškų, natūralių ir žavesį keliančių vietų Mianmare labai daug. Inle ežere, kur gyvena keliasdešimt įvairių genčių, ir dabar pamatysi žvejus, kurie irkluoja kojomis.

Čia žmonės gyvena labai skurdžiai, kelius tiesia ne technika, o darbininkai, net moterys ir paaugliai dirba su paprasčiausiais kastuvais. Paštininkai virtuoziškai sumėto laikraščius net į antro aukšto balkonus, o į aukščiau esančius butus nutiestos specialios virvutės. Vaikų žaidimai – ridenamos senos automobilių padangos. Nepaisant to, dauguma šių žmonių moka džiaugtis gyvenimu ir nuoširdžiai šypsotis.

Vieną tamsų vakarą, stumiant dviratį nuleista padanga, prie mūsų sustojo motoroleris. Juo važiavęs vietos gyventojas perspėjo niekur neiti. Susipažinome. Vaikino vardas – Koko Oo. Po kelių minučių jis grįžo su draugais, atvažiavo sunkvežimis, kuriuo mus pavėžėjo iki pat viešbučio. Iki jo buvo likę 10 km. Koko Oo kategoriškai atsisakė už paslaugą paimti bent dolerį.

Kainos ir patarimai

600–800 km kelionė autobusu turistams (vietiniams daug pigiau) lainuoja nuo 25 iki 60 litų.

Litras benzino – apie 3,70, dyzelino – apie 3,9 lito.

Dviračio nuoma dienai – 5–8 litai. Kiniškas motoroleris kainuoja apie 1 800, japonų gamybos – apie 5 000 litų.

Karštas patiekalas (gal pakakti dviem) nuo 3 iki 13 litų (turistų lankomose vietose), litras vandens – 1,20 lito, alaus – 6–9 litai, kokosas – 3, didelis arbūzas – 8, keli gabaliukai arbūzo – 3, įėjimas į didžiausias šventyklas – 13 litų.

Kuklių viešbučių, nakvynės namų dviviečio kambario paros kaina – 20–30 dolerių. Gero dviviečio bungalo trijų žvaigždučių lygio su vaizdu į jūrą – 60 dolerių.

Vidutinis atlyginimas didmiesčiuose – apie 1 000 litų.

Mianmaro vizas daug pigiau įsigyti Tailande, Malaizijoje ir kitose aplinkinėse šalyse. Kainuoja nuo 110 iki 260 (skubi, per dieną, kelionių agentūroje Bankoke).

Mianmare beveik nėra bankomatų, todėl reikia turėti grynųjų. Pageidautina – dolerių, jie labiau vertinami nei eurai. Dar paklausesni nauji, nuo 2006 m., jokiu būdu neaprašinėti, neįplyšę, nenutrinti 100 dolerių banknotai.

Į Mianmarą pigu nuskristi iš Tailando, Indijos, Malaizijos su "Air Asia". Ne tik keliaujant lėktuvu, bet ir autobusu, laivu, būtinas asmens dokumentas ir išankstinė registracija.

Taupantiesiems, bet turintiesiems laiko patartina keliauti traukiniais (lėtas būdas), autobusais, laivu.

Bagane patartina išsinuomoti dviratį, tačiau kai kur, smėlyje, teks jį stumti rankomis. Keliauti dviračiu – greitesnis, bet labiau varginantis būdas.

Vietiniai gyventojai, ypač moterys, merginos, mielai priims ir išmainys suvenyrus į atvežtą kosmetiką, parfumeriją.

Bagane ir Inle regione pigesnius viešbučius patartina užsakyti iš anksto, nes jų trūksta.