Meilės istorijos, arba Kas tu esi savo mylimajam?

Kas tu esi savo mylimam žmogui - policininkas, juokdarys, princas ar kankinys? Psichologijos daktaras Robertas J. Sternbergas aiškina, kaip galima pritaikyti savo meilės istoriją ieškant idealaus partnerio.

Kodėl vienos poros gyvena ilgai ir laimingai, o kitos persekiojamos ir nelaimingos kaip Romeo ir Džuljeta? Kodėl atrodo, kad kai kuriems lemta kartoti tas pačias klaidas? O kai kurie suranda savo mylimąją arba mylimąjį ir iki senatvės džiaugiasi vienas kitu…

Psichologai visaip mėgino aiškinti meilės fenomeną. Nors dar niekam nepavyko atskleisti meilės paslapties, kai kurie dėsningumai jau laikomi įrodyti. Vienas iš jų sako, kad kiekvienas žmogus partnerių santykiuose remiasi savo paties sukurta meilės istorija.

Kas yra meilės istorija

Meilės istorija - tai mūsų įsivaizdavimai ir įsitikinimai apie tai, kas yra meilė, kaip reikia mylėti ir kaip turėtum būti mylimas. Meilės istorijas žmonės pradeda kurti dar vaikystėje, jungdami vaikystės patyrimą, tėvų santykius, filmus, knygos, televizijos laidų įspūdžius ir, žinoma, draugų išsakytas mintis. Ant šio pamato vėliau dedame pirmojo bučinio patyrimą, nekaltybės praradimo įspūdį, pirmąją draugystę, išsiskyrimo liūdesį.

Trumpai prisiminkite, kas jums patiko, kai buvote penkerių, ką tada supratote apie meilę, kuo žavėjotės ir kam pavydėjote, į ką norėjote būti panašūs? Visi jūsų prisiminimai – tai tikrosios jūsų meilės istorijos pradžia. Dabar grįžkite į šiandieną ir dar kartą atsakykite į tuos pačius klausimus? Na, o dabar palyginkite, ar toli esate nuklydę?

Remdamasis 1990 metais atliktomis apklausomis, kuriose moksleiviai turėjo aprašyti savo meilės idealus ir lūkesčius, R. J. Sternbergas išskyrė net 25 tipų meilės istorijas, o 1995-aisiais jis atrinko populiariausias.

Trys populiariausios:

• Kelionės istorija, kurios paaiškinimas buvo toks: „Manau, kad pradėti naujus santykius - tarsi leistis į naują kelionę, kuri bus įdomi ir kupina išbandymų”.

• Sodininko nuomonė: „Manau, kad bet kokie santykiai, palikti be priežiūros, ilgai netrunka”.

• Humoristinė istorija: „Manau, kad pernelyg rimtai žiūrėdamas į santykius juos sugadinsi”.

Nepopuliariausios buvo šios:

• Siaubo istorija: „Man patinka jausti, kad partneris manęs bijo” arba „Paprastai visuomet įsipareigoju partneriui, kuris mane gąsdina”.

• Kolekcininko istorija: „Man patinka vienu metu susitikinėti su keliais žmonėmis - kiekvienas partneris patenkina tam tikrus mano poreikius”.

• “Autokratinė” istorija: „Mano manymu, geriau, kai vienas žmogus yra atsakingas už svarbiausius sprendimus”.

Dažniausiai artimai draugauti poros pradeda nuo fizinio potraukio ir bendrų interesų ar vertybių. Tačiau ilgainiui pora gali pastebėti, kad jų draugystei pradeda kažko trūkti. Tas „kažkas” - istorijų suderinamumas. Jei ji svajoja būti lepinama ir garbinama kaip princesė, o jam reikia praktiškos bitės darbininkės, jų ryšys negali labai ilgai trukti. Ir atvirkščiai: du žmonės, kurie savo draugams atrodytų absoliučiai nesuderinami, nes nuolat ginčijasi, gali ilgai gyventi kartu, nes jie turi bendrą teisybės ieškotojų istoriją.

Kaip suderinti?

Norėdami pakeisti savo nelaimingos meilės scenarijų, turime įsigilinti į savo meilės istoriją, ieškoti žmogaus, kurio istorija tiktų į porą mūsiškei, ir atmesti tas, kurios nedera prie mūsų. Tai labai rimtas dalykas. 1998-aisiais amerikiečių psichologijos mokslų daktaro atlikta studija įrodė, jog porų laimės pojūtis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sutampa abiejų partnerių lūkesčiai. Istorijos nėra mistika ar laboratorijos tyrimų reikalaujantis procesas. Psichologai pataria poroms būtinai atkreipti dėmesį į paprasčiausias buitines ir kasdienes situacijas - kiek laiko tariatės, kaip praleisite savaitgalį; ar su malonumu žiūrite tą patį filmą, ar daug ginčijatės dėl ateities ir pan. Jei dabar mintyse linktelėjote, tai panašu, kad istorijos gali derėti, jei ne – nenustebkite, nes vyrų ir moterų istorijos retai kada sutampa. Jas kaip instrumentą reikia derinti. Tai nelengva, bet įmanoma ir įdomu.

1996-aisiais atlikti porų tyrimai parodė, kad moterims dažniau būdinga kelionės istorija, o vyrams labiau patinka: grožio („Fizinis patrauklumas yra pagrindinis bruožas, kuriuo turi pasižymėti mano partneris”), kolekcininko ir pornografinė („Labai svarbu sugebėti patenkinti visus savo partnerio seksualinius troškimus bei įgeidžius”, arba „Aš niekada negalėčiau būti laimingas su partnere, kuri netrokšta naujo patyrimo savo seksualiniame gyvenime”) istorijos.

Beje, įdomu, kad vyrai taip pat rinkosi ir pasiaukojimo istoriją („Manau, kad aukojimasis yra esminė tikros meilės dalis”). Paaiškėjo, kad ir vyrai aukojasi dėl tokių dalykų, kuriuos moterys laiko reikšmingais.

Dviejų žmonių istorijos yra suderinamos, jei jie atlieka vienas kitą papildančius vaidmenis vienoje istorijoje, pavyzdžiui, princo ir princesės, arba jei tos istorijos pakankamai panašios, kad būtų galima sujungti į vieną naują.

Pavyzdžiui, pasakos istoriją galima suderinti su sodininko istorija, nes, puoselėjant ir prižiūrint “sodą”, t.y. santykius, galima tuo pat metu svajoti apie princą ant balto žirgo.

O pasakų ir verslininko istorijas nelabai sujungsi, nes jų labai skirtingi idealai - princai ir princesės pasakose tikrai nedaro karjeros!

Taigi psichologai pataria ieškoti ne to vienintelio ar vienintelės, o savo istorijos ženklų aplink jus esančiuose žmonėse. Kad nesuklystumėte, pirmiausia turite atpažinti savąją.

Psichologo R. J. Sternbergo teigimu, meilę sudaro trys elementai: artumas, aistra ir įsipareigojimas. Stipriai meilei reikia visų trijų elementų. O kadaise skambėjusi populiari daina mus tikino, kad meilei reikia tik mylimo žmogaus...