M. Levickis: akordeonu atliekamą Lady Gagą labai mėgsta ir pagyvenę klausytojai

Populiarioji muzika – dar vienas iššūkis, nes, norint ją atlikti, tenka atsisėsti ir gerai pagalvoti, kaip tai įgyvendinti, sako akordeonistas Martynas Levickis. „Net simfoninis orkestras, grodamas su manimi Lady Gagos „Telephone“ dainos versiją, gali skambėti rimtai. Tai nėra pigus populiarumo siekimas“, – tikina jis.

Kita vertus, pripažįsta akordeono virtuozas, čia slypi ir žinutė „atkreipkite į mane dėmesį“, kurią ypač norisi adresuoti jauniems žmonėms: „Sakydamas, kad groju ir Lady Gagą, ir Bachą, ir Vivaldi (visada stengiuosi paminėti, kad labai mėgstu ir klasiką), stengiuosi pritraukti naują, jauną klausytoją. Bet net situacija su Lady Gaga yra tikrai paradoksali – ir pagyvenę klausytojai labai mėgsta ir paprašo šio kūrinio.“

– Martynai, skaičiau, kad muzikos pradėjote mokytis būdamas trejų metų. Vadinasi, būdamas trejų metų pradėjote tampyti šį didelį instrumentą?

– Turiu patikslinti, kad negaliu to pavadinti mokymusi – tiesiog tai buvo mano laisvalaikis. Ypač mėgdavau tą daryti savo krikštatėvio sodyboje, vidury miškų, Šiaulių rajone. Krikštatėvis buvo skulptorius ir labai drąsiai žiūrėjo į mano, kaip muzikanto, ateitį. Todėl būdamas trejų metų gavau iš jo dovaną – mažą akordeonėlį, kuriuo pradėjau groti savo malonumui. Nors, kaip dažnai sakau, pirma mano muzikinė intencija buvo groti fortepijonu, nes, prisėdęs prie stalo, mėgau barbenti pirštais. Taip prasidėjo muzikinė kelionė. Iškart noriu paminėti dar vieną momentą – būdamas septynerių ar aštuonerių metų susipažinau su akordeono mokytoja Nijole Daukšiene iš Palangos. Būtent ji mane pastūmėjo į rimtesnes studijas ir muzikos mokslą. Ji man ir davė pirmąsias rimtesnes akordeono pamokas bei nukreipė į Šiaulių konservatoriją, kur ir prasidėjo mano muzikinis kelias.

– Jūs pats kilęs iš Tauragės, o mokėtės Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijoje.

– Būdamas aštuonerių metų, su mama iš Tauragės persikrausčiau į Šiaulius. Iš dalies dėl to, kad reikėjo mokytis muzikos.

– Mama pasiaukojo dėl Jūsų ir persikėlė į Šiaulius?

– Tikrai taip.

– Vadinasi, mama, neskaitant krikštatėvio, ir buvo geroji dvasia, kuri Jus pastūmėjo į muziką?

– Mama niekada neprieštaravo mano pasirinkimui. Netgi ankstyvame amžiuje ji leido man rinktis ir išmokė rinktis, nes tai sudėtinga.

– Įdomu, kodėl pasirinkote akordeoną, nes jis, ypač tarp vaikų, nėra labai populiarus instrumentas.

– Labai dažnai girdžiu tokias istorijas. Žmonės prieina ir sako, kad jų tetos ar seneliai turi akordeoną ant aukšto ar kur kitur užmetę. Toks įspūdis, kad kiekviena Lietuvos šeima turi bent po vieną akordeoną, ir tai mane savotiškai žavi. Bet čia ir atsiranda paradoksas – kažkodėl, gal dėl atitinkamo naudojimo sovietmečiu, tarp jaunimo šis instrumentas nebuvo populiarus. O aš, būdamas trejų metų, labai domėjausi mechanika. Ką reiškia „labai domėtis mechanika“? Tada tikrai nieko negalėjau išmanyti, bet pats instrumento mechanizmas man buvo panašus į mašinos mechanizmą, o aš norėjau vairuoti ir traktorių, ir autobusą, ir mašiną. Taigi ir akordeonas ir visa šita mašinerija jo viduje mane labai žavėjo kaip mechanikos išradimas.

– Bet nebandėte jo išardyti ir sudėti?

– Esu išardęs vieną armoniką, bet sudėti atgal niekaip nepavyko. Tai buvo vienintelis mano bandymas.

– Ar akordeonas suteikia plačias galimybes muzikanto meistriškumui atsiskleisti?

– Ir taip, ir ne, nes yra daug paradoksų. Akordeonas buvo užpatentuotas 1829 m. Vienoje. Tai buvo gana primityvus instrumentas ir iš karto tapo labai populiarus, kai reikėjo akomponuoti dainoms ir šokiams. Tokiu keliu jis ėjo iki pat praėjusio amžiaus vidurio, kai buvo šiek tiek patobulinta jo mechanika, kai buvo išrasti ir sukonstruoti laisvieji chromatiniai bosai, kurie leido groti nebe „umpa umpa“, kaip akompanimentą polkoms ir valsams, bet leido groti atskiras linijas. Tai reiškia, kad buvo galima jau groti ir Bachą. Norėtųsi sakyti – transkripcijas, nors iš tikrųjų paimk originalias natas ir grok. Tai jau tikrai įmanoma, aš tai darau ir stengiuosi išnaudoti tas galimybes.

Bet tada iškilo klausimas, ar tai yra instrumento identitetas? Vis dėlto tai – bandymas atkartoti istoriją, kurioje šio instrumento nebuvo. Taip atsirado puiki terpė vystytis moderniai šiuolaikinei muzikai, ir maždaug nuo 1960 m. prasidėjo modernios ir originalios akordeono muzikos atgimimas, kai pradėjo rašyti tokie kompozitoriai, kaip Luciano Berio, Sofia Gubaidulina ir daug kitų. Ypač tai ryšku Skandinavijoje, nes ten buvo labai stiprių atlikėjų, kurie noriai bendradarbiavo su žinomais kompozitoriais. Tokiu būdu gimė tikrai puikių kūrinių, ieškančių akordeono identiteto.

– Ir šiuolaikinio repertuaro akordeonui pakanka?

– Fortepijono repertuaras yra be galo didelis ir pianistas, norinti būti tikru pianistu, tikriausiai užtrunka daug ilgiau negu akordeonistas, nes mes turime tik 300–400 kūrinių, kurie įeina į vadinamąjį kanoną. Kartais sakoma, kad to užtenka, bet iš tikrųjų neužtenka. Aš pats stengiuosi darbuotis šioje srityje, pavyzdžiui, šiais metais antrą kartą Palendrių vienuolyne rengiamas kompozitorių kursas, kurio centre ir yra akordeono instrumentinė muzika kamerinės muzikos kontekste.

– Iš pradžių mokėtės S. Sondeckio menų gimnazijoje, o paskui nusprendėte išvažiuoti į Londoną, į Karališkąją muzikos akademiją. Londone labai brangu ne tik gyventi, bet ir mokytis. Kaip Jums pavyko visa tai realizuoti?

– Dabar suprantu, kad nesuprantu, kaip tai įvyko. Vieną dieną grįžau namo pas mamą ir pasakiau, kad stoju į Londoną. Buvo nemažai ašarų ir visokių išgyvenimų, nes gyvenome mažame bute Šiauliuose, buitis tikrai labai paprasta ir jokių minčių studijuoti Londone net negalėjo būti. Vien Vilniuje studijuoti būtų buvęs iššūkis. Bet labai gerų žmonių dėka pavyko gauti paramą tam, kad studijos prasidėtų, o, joms prasidėjus, prasidėjo ir atitinkama veikla, kuri man leido šiaip ne taip išgyventi Londone ir susimokėti už studijas.

– Kokia tai buvo veikla?

– Niekas naujo akordeonisto Londone nelaukia išskėstomis rankomis, be to šis instrumentas ir taip nėra labai populiarus. Todėl teko pradėti nuo pedagoginio darbo: šeštadieninėje lietuvių mokykloje dirbau muzikos mokytoju, daviau privačias akordeono pamokas. Po truputį atsirado projektinių koncertų. Akordeonas dažnai naudojamas moderniose operose, nes jis be galo universalus – tai nešiojamas polifoninis instrumentas.

– Sakėte, kad akordeonui nėra sukurta tūkstančių kūrinių, bet yra labai daug pritaikomų. Galbūt klasikinis repertuaras suteikia galimybę bendradarbiauti su svarbiausiais orkestrais ir tikrai aukšto lygio partneriais scenoje? Kaip užsimezga tokie dalykai?

– Studijuojant Londone, 70 proc. repertuaro sudarė tik originali šiam instrumentui parašyta muzika, o 30 proc. buvo visa tai, kas transkribuojama. Šiuo metu mano praktikoje yra visiškai atvirkščiai – 70 proc. muzikos, kurią groju, pritaikau. Ir tai veikia mano naudai, inspiruoja orkestrus bendradarbiauti. Daugelis dar nežino visų instrumento galimybių, o per pasirodymus matau, kaip žmonės pradeda žiūrėti visai kitomis akimis ir girdėti kitomis ausimis.

– Vadinasi, jie tiesiog nesitiki, kad akordeonu galima atlikti tokius kūrinius?

– Tikriausiai nesitiki. Ir tai aš vėl išnaudoju. Dažnai užlipu ant scenos, o žmonės nustemba – tu grosi Bachą, kaip tai įmanoma? Be abejonės, nesu vienintelis, kuris gali pagroti Bachą akordeonu, yra daug talentingų akordeonistų, kurie tai daro, ir manau, kad nereikia vengti to daryti. Taigi noriu pasakyti, kad studijos ribojo groti transkripcijas, bet realybė visai kita.

– Jūsų gerbėjai ne kartą girdėjo ir akordeonu atliekamą populiariąją muziką, pavyzdžiui, Lady Gagos, U2 kūrinius. Kam Jums reikalinga ši pusė? Tai – populiarumo siekimas?

– Atsakymų gali būti labai daug. Man pačiam tai – dar vienas žanras, kuris man yra iššūkis, nes tenka atsisėsti ir pagalvoti, kaip įgyvendinti. Ir šiandien žinau, kad net simfoninis orkestras, grodamas su manimi Lady Gagos „Telephone“ dainos versiją, gali skambėti rimtai. Tai nėra pigus populiarumo siekimas. Be abejo, čia slypi ir žinutė „atkreipkite į mane dėmesį“, kurią ypač norisi adresuoti jauniems žmonėms, kurie, vien pamatę šį instrumentą, gali nusisukti. Taigi, sakydamas, kad groju ir Lady Gagą, ir Bachą, ir Vivaldi (visada stengiuosi paminėti, kad labai mėgstu ir klasiką), stengiuosi pritraukti naują, jauną klausytoją. Bet net situacija su Lady Gaga yra tikrai paradoksali – ir pagyvenę klausytojai labai mėgsta ir paprašo šio kūrinio.