M. Jampolskis apie vaidmenį kine: tokie žmonės – kaip tarakonai, miršta paskutiniai

Uostamiesčio bachūras Šarūnas, kurį filme suvaidino M. Jampolskis, dalyvauja visuose reikaluose: apie visus viską žino, kiekvieną šešėlį pažįsta, ko reikia – gaus. Jis instinktyviai jaučia, kur nelįsti. Bet kartu yra visur: ant scenos, prie pulto, prie baro, už baro, o gal net ir tas baras – jo.

„Tai tokie žmonės, kurie jokiomis sąlygomis nepražūsta. Vyks pasaulio pabaiga – jis versliuką iš to pasidarys, dalys skrajutes: „Sutikite pasaulio pabaigą su...“ Tokie žmonės – kaip tarakonai, išmiršta paskutiniai“, – apie savo personažą kalba M. Jampolskis.

Filmo režisierius – Ramūnas Rudokas. Su M. Jampolskiu jie – seni filmavimo aikštelių ir scenos draugai. „Tai ir šio filmo eigoje su režisieriumi faktiškai bendravome be žodžių – ultratrumposiomis bangomis susišnekėjome apie vaidmenį. Perskaičiau scenarijų, apmąsčiau, sutikęs Ramūną paklausiau, gal galiu įdėti savo veikėjui tokį „alpačinišką“ juokelį. Įdėjau, paskui jis jį iškirpo... Bet šiaip man buvo labai aiškus personažas, ir jam buvo aišku, kad man aišku“, – sako aktorius.

Premjeros vakaras man visada būna dvejopas: ir šventė, ir nepatogu, kai reikia išeiti į salės priekį.

Ekrane M. Jampolskis nustebins: jis moka groti saksofonu. Ar tai – aktoriaus nekalta apgaulė? „Aš truputį moku groti smuiku, truputį gitara, truputėlį klavišiniais instrumentais. Ir saksofonu bandžiau groti, esu vieną kitą garsą išleidęs, bet muzika to nepavadinčiau. Teko šiek tiek pridurti kino magijos“, – šypsosi M. Jampolskis.

Jo personažas rimtose situacijose įneša lengvumo. Bet yra epizodas, kuriame pačiam aktoriui reikėjo susikaupti ir pagalvoti: kas būtų, jeigu tektų draugui atvirai pasakyti baisią tiesą. „Gyvenime, ačiū Dievui, to patirti neteko. Šitą reikėjo suvaidinti, įjungiant fantaziją, o ją aš turiu lakią. Įsivaizduoju, kaip būtų sunku ir tai pasakyti, ir išgirsti“, – kalba aktorius.

Kriminalinės dramos „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ premjera jau greitai – lapkričio 22 d. filmą pamatys visa Lietuva. „Premjera yra amžinas stresas, nes nežinai, kaip žiūrovai priims, ir tai dar blogiau nei teatre, nes kine jau nieko pakeisti negali. Be galo laukiu filmo. Tačiau premjeros vakaras man visada būna dvejopas: ir šventė, ir nepatogu, kai reikia išeiti į salės priekį – kaip mokinukui, paruošusiam pamokas ir turinčiam priimti aplodismentus iš žiūrovų, kurie dar nematė filmo. Jam pasibaigus vėl stengiesi tyliai išsmukti, nes – o jeigu nepatiko? Ir tik jau vėliau, kai susitinki žmones, su kuriais dirbai, įtampa nuslūgsta, gali atsipalaiduoti“, – pasakoja aktorius.