– Praė­jo be­veik pus­me­tis, kai iš­gir­do­te ne­ti­kė­tą diag­no­zę, bu­vo­te ope­ruo­ta. Da­bar esa­te svei­ka, lai­min­ga, pa­ni­ru­si į kas­die­nius dar­bus. Jei tu­rė­tu­mė­te vos vie­ną mi­nu­tę per­duo­ti ži­nu­tę ki­toms mo­te­rims – ko ši pa­tir­tis Jus iš­mo­kė?

– Neig­no­ruo­ki­te pro­fi­lak­ti­nių svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mų. Apsk­ri­tai, ne­nu­mo­ki­te ran­ka į sa­vo svei­ka­tą. Ji – di­džiau­sias mū­sų tur­tas. Ir tai – ne­ba­na­li fra­zė.

– Jau­na ma­ma, daug dar­bų, veik­lų, o kiek Jums šian­dien svar­bi svei­ka­ta?

– Oi… (At­si­dūs­ta.) Pra­dė­siu nuo to, kad man tuoj bus 40 me­tų. Tu­riu daug veik­lų, dar­bų, bet pa­grin­di­nis – bū­ti ma­ma. Ma­no vai­kai – Tė­ja ir Ami­lis – jau paaug­liai. Duk­rai – pen­kio­li­ka, sū­nui grei­tai bus dvy­li­ka.

Jei at­vi­rai, nie­ka­da ne­bu­vau su­si­mąs­čiu­si apie sa­vo svei­ka­tą iki tam tik­rų sa­vo pa­čios iš­gy­ve­ni­mų. Tu­riu ome­ny­je ŽPV diag­no­zę. Nuo to lai­ko svei­ka­ta man – prio­ri­te­tas, nes pa­ti sa­vo kai­liu įsi­ti­ki­nau, kad be jos nie­kas ne­mie­la: nei dai­na­vi­mas, nei na­mai, nei ki­tos veik­los.

Svei­ka­ta – vi­sa ko pa­grin­das. Tu­ri­me ja rū­pin­tis, tai aš da­bar ir da­rau la­bai at­sa­kin­gai.

Grynas oras, švarios mintys, sveikas maistas, sportas. Atrodytų paprasti dalykai, bet kiek daug jie reiškia mūsų sveikatai!

Tie­są sa­kant, vi­sa­da ga­na svei­kai mai­ti­nau­si, spor­ta­vau, ta­čiau, ma­tyt, ko­ją pa­ki­šo stre­sas, ner­vai, poil­sio trū­ku­mas, sa­vęs ne­tau­so­ji­mas – žo­džiu, vi­sos tos svei­ka­tos su­dė­ti­nės da­lys, ku­rios gal­būt ir iš­pro­vo­ka­vo ŽPV suak­ty­vė­ji­mą. Anot me­di­kų, su ku­riais bend­ra­vau gy­dy­mo pro­ce­so me­tu, ŽPV tu­ri apie 80–90 proc. ly­tiš­kai ak­ty­vių žmo­nių. Dau­ge­liu at­ve­jų or­ga­niz­mas pa­ts su­si­tvar­ko su vi­ru­su per ke­le­rius me­tus – imu­ni­nė sis­te­ma jį su­nai­ki­na. Ta­čiau kai ku­riems vi­ru­sas ga­li iš­lik­ti – snaus­da­mas tū­no­ti or­ga­niz­me be jo­kių simp­to­mų, o pa­bus­ti, suak­ty­vė­ti, pra­dė­ti kel­ti ląs­te­lių po­ky­čių ta­da, kai nu­si­lpsta žmo­gaus imu­ni­te­tas dėl stre­so, li­gų, vais­tų ir pan. Kai ku­rie ŽPV ti­pai, kaip kad bu­vo ma­no at­ve­ju, ga­li su­kel­ti net vė­ži­nių po­ky­čių, dėl to mo­te­rims re­ko­men­duo­ja­mos re­gu­lia­rios gim­dos kak­le­lio te­pi­nė­lio ir ŽPV pa­tik­ros, o jau­nuo­liams (ber­niu­kams ir mer­gai­tėms) – skie­pai nuo ŽPV.

– Ar iki at­ve­jo su ŽPV Jū­sų or­ga­niz­mas siun­tė ko­kių nors ženk­lų, kad rei­kia su­lė­tin­ti tem­pą, pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi?

– Tik­rai ne. Kai su­si­rgau, pro­fe­so­rė, ku­ri ma­ne gy­dė, sa­kė, kad neaiš­ku, dėl ko ak­ty­va­vo­si ŽPV, bet pa­ta­rė skir­ti dau­giau dė­me­sio sa­vo imu­ni­nei svei­ka­tai. Tai da­bar ir da­rau. Gry­nas oras, šva­rios min­tys, svei­kas mais­tas, spor­tas. At­ro­dy­tų, pa­pras­ti da­ly­kai, bet kiek daug jie reiš­kia mū­sų svei­ka­tai!

– Ar tu­ri­te re­gu­lia­rių svei­ka­tos ru­ti­nų kiek­vie­ną die­ną?

– Su spor­tu esu su­si­ju­si tik tiek, kiek pa­ti lais­va­lai­kiu spor­tuo­ju. Daž­niau­siai – gam­to­je ir tik nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens; žie­mą ne­spor­tuo­ju. La­bai mėgs­tu rie­du­čius ir dvi­ra­tį. Tai ab­so­liu­čiai man tin­ka. Ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę tuo už­sii­mu. Kau­ne daug gra­žių, ža­lių ir šiam spor­tui tin­ka­mų vie­tų. Pap­ras­tai va­žiuo­ju nuo Mar­ve­lės iki Ka­čer­gi­nės, o kar­tais pa­sie­kiu net Za­pyš­kį. Ta­me ke­ly­je ma­ne su­tik­ti ga­li­ma daž­nai. Sten­giuo­si dė­tis ir ap­sau­gus, nes kad ir kaip ge­rai rie­dė­čiau, nie­ka­da ne­ži­nai, kur vel­nias pa­kiš ko­ją.

Žiū­riu, ką val­gau, bet ne­su nei ve­ga­nė, nei ve­ge­ta­rė. Il­gą lai­ką ne­val­gy­da­vau pus­ry­čių – tik iš­ger­da­vau ka­vos ar ar­ba­tos. Fak­tiš­kai ma­no pus­ry­čiai bū­da­vo per pie­tus. 

Su­sir­gus šio blo­go įpro­čio ne­li­ko. Ge­riau jau at­si­sa­kau va­ka­rie­nės, bet val­gau so­čius vi­sa­ver­čius pus­ry­čius. Apsk­ri­tai pra­dė­jau ati­džiau rink­tis mais­to pro­duk­tus, žiū­rė­ti, iš kur jie. La­bai ver­ti­nu tė­ve­lių dar­žo gė­ry­bes – agur­kus, po­mi­do­rus. Jie gy­ve­na nuo­sa­va­me na­me, tu­ri mi­ni dar­že­lį, tai­gi mus ap­rū­pi­na.

– Kaip daž­nai lan­ko­tės pas gy­dy­to­jus pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti? Ar anks­čiau tai da­ry­da­vo­te re­čiau nei da­bar?

– Pas gy­dy­to­jus ei­da­vau tik ta­da, kai kas nors su­šlu­buo­da­vo. Ne­di­de­lių ne­ga­la­vi­mų, ži­no­ma, pa­si­tai­ky­da­vo. Ne pa­slap­tis, kad at­li­kė­jų dar­bo rit­mas ne­pa­lan­kus svei­ka­tai – sa­ky­čiau, ne­tgi ydin­gas. Jo­kio re­ži­mo, dar­bas nak­ti­mis. Or­ga­niz­mas iš­si­ba­lan­suo­ja. Kai pa­si­jus­da­vau blo­giau, da­ry­da­vau­si bend­rus krau­jo ty­ri­mus, ku­rie daug­maž pa­ro­dy­da­vo, ko man trūks­ta, ko­dėl jau­čiu silp­nu­mą ar nė­ra nuo­tai­kos. Jei bū­da­vo že­mas he­mog­lo­bi­no ly­gis krau­jy­je – pa­ger­da­vau ge­le­žies pre­pa­ra­tų, jei bend­ras silp­nu­mas – vi­ta­mi­no D3 ir pan. Tuo­met lai­ky­da­vau­si sa­vo šei­mos gy­dy­to­jos re­ko­men­da­ci­jų ir pa­leng­va, kaip sa­kau, iš­si­lai­žy­da­vau.

– Kaip su­ži­no­jo­te apie ŽPV?

– Tie­siog ga­vau kvie­ti­mą pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti pas gi­ne­ko­lo­gę. Pa­da­rė gim­dos kak­le­lio ty­ri­mą ir, ga­vu­si at­sa­ky­mą, la­bai nu­ste­bau, nes jo­kių ša­lu­ti­nių po­jū­čių ne­bu­vo. Jau ge­ro­kai vė­liau, pa­si­da­li­ju­si sa­vo at­ve­ju su se­kė­jo­mis, su­pra­tau, kad sa­vo vie­šu komentaru už­kliu­džiau la­bai opią te­mą. Mo­te­rys ven­gia gi­ne­ko­lo­go ka­bi­ne­to, ypač vy­res­nio am­žiaus. Ma­nau, bu­vau vie­na pir­mų­jų, ku­ri tiek spau­do­je, tiek ir te­le­vi­zi­jo­je drą­siai pra­kal­bo apie tai. ŽPV vis dar sie­ja­mas su stig­ma. Gal tai so­viet­me­čio pa­li­ki­mas? Mū­sų vi­suo­me­nė­je dar ga­jus po­žiū­ris, kad ly­tiš­kai plin­tan­čios in­fek­ci­jos to­ly­gu pa­lai­dam el­ge­siui.

Gė­dy­tis ŽPV ne­rei­kia. Tai daž­nas vi­ru­sas, ku­riuo už­si­krės­ti ga­li kiek­vie­nas – net bū­da­mas iš­ti­ki­mas ir tu­rė­da­mas tik vie­ną par­tne­rį.

De­ja, di­des­nė at­sa­ko­my­bė už sek­sua­li­nę svei­ka­tą daž­niau ten­ka mo­te­rims, to­dėl jos ga­li jaus­tis kal­tos ar at­sa­kin­gos. Gim­dos kak­le­lio vė­žio pre­ven­ci­ja daž­niau­siai ir­gi tai­ko­ma mo­te­rims, to­dėl jos daž­niau su­ži­no, kad yra už­si­krė­tu­sios.

– Kaip elg­tis su­ži­no­jus, kad tu­ri ŽPV?

– Pir­ma, ne­gal­vok, kad pa­da­rei ką nors blo­go. Ant­ra, ne­bi­jok ir ne­pa­ni­kuok. Anot me­di­kų, ŽPV yra la­bai daž­nas vi­ru­sas ir pa­pras­tai ne­su­ke­lia jo­kių rim­tų pro­ble­mų. Eg­zis­tuo­ja dau­giau nei 100 ŽPV ti­pų. Gi­ne­ko­lo­gas pa­sa­kys, koks ta­viš­kis, ir, jei rei­kės, pa­siū­lys gy­dy­mo pla­ną ar vak­ci­ną. Vak­ci­na ap­sau­go nuo ŽPV ti­pų, su­ke­lian­čių on­ko­lo­gi­nes li­gas.

Ši diag­no­zė – tik­rai ne nuo­spren­dis, o pri­mi­ni­mas rū­pin­tis sa­vi­mi ir sa­vo svei­ka­ta. Tu­ri­me sa­ve my­lė­ti ir sa­vi­mi rū­pin­tis, nes nie­ka­da ne­ži­no­me, kas vyks­ta mū­sų or­ga­niz­me. Juk ŽPV at­ve­ju nė­ra jo­kių ša­lu­ti­nių po­jū­čių.

– Jums pri­rei­kė ope­ra­ci­jos?

– Taip. Nors vien tai, kad nu­sta­ty­tas ŽPV, dar ne­rei­ka­lau­ja jo­kio gy­dy­mo. Svar­bu ne tik, ar yra vi­ru­sas, bet ir tai, ar jis su­kė­lė ląs­te­lių pa­ki­ti­mų. Leng­vi pa­ki­ti­mai, kiek ži­nau, daž­nai net ne­gy­do­mi – tik ste­bi­mi. Jau­noms mo­te­rims ŽPV daž­nai ga­li iš­nyk­ti sa­vai­me, be jo­kių in­ter­ven­ci­jų. Vis dėl­to, jei ran­da­ma reikš­min­gų ląs­te­lių pa­ki­ti­mų, tuo­met me­di­kai siū­lo gy­dy­mą – la­ze­riu, ope­ra­ci­ja.

Laimutės Koklevičienės / Lu Theory nuotr.

– Ar pri­si­me­na­te, kas bu­vo bai­siau­sia iš­gir­dus diag­no­zę?

– Žo­dis „vė­žys“, „vė­ži­nės ląs­te­lės“. Mū­sų au­siai tai skam­ba kaip nuo­spren­dis, o iš tie­sų vė­ži­niai pa­ki­ti­mai gim­dos kak­le­ly­je daž­niau­siai yra vi­siš­kai pa­gy­do­mi, ypač jei nu­sta­to­mi anks­ti.

Šių die­nų me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jos – kaip iš atei­ties. Jei už­ten­ka gy­dy­mo la­ze­riu, ki­tą die­ną mo­te­ris jau ga­li ei­ti į dar­bą. Už­tai sten­giuo­si vi­sas, pa­te­ku­sias į šią si­tua­ci­ją, nu­ra­min­ti, nes pa­grin­di­nis mū­sų prie­šas yra stre­sas ir ner­vai. Jie su­ke­lia vi­sas bė­das, to­dėl tu­ri­me iš­mok­ti nu­si­ra­min­ti.

– Esa­te ak­ty­vi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kur nuo­mo­nės for­muo­to­jai daž­nai drabs­to­mi pur­vais. Kaip pa­ti ko­vo­ja­te su stre­su? Ar tu­ri­te sa­vų me­to­dų emo­ci­nei svei­ka­tai pa­lai­ky­ti?

– Ma­nau, kad šių die­nų žmo­gui la­bai svar­bu są­mo­nin­gas po­žiū­ris į bet ko­kią si­tua­ci­ją. Su me­tais, bran­da ne­bep­rii­mu žo­džių, ku­rie ga­li ma­ne su­žeis­ti. Iš­mo­kau rea­guo­ti tik į po­zi­ty­vius ir tei­gia­mus da­ly­kus, tik į tuos, ku­rie ga­li su­teik­ti ge­rų emo­ci­jų. Nuo blo­gų da­ly­kų tie­siog at­si­ri­bo­ju, ne­ban­dy­da­ma su nie­kuo nei aiš­kin­tis, nei gin­čy­tis, nei kam nors ką nors įro­di­nė­ti. Esu to­kio am­žiaus, kai ga­liu sau leis­ti bū­ti kam nors sie­kia­my­be, o kam nors gal ir ne­pa­to­gy­be ar kvaile… (Juo­kia­si.) Aš sau­gau sa­ve.

– Jau po ope­ra­ci­jos, sveik­da­ma, apie su­si­rgi­mą ŽPV pa­si­da­li­jo­te su sa­vo se­kė­jais. Vie­ni už­jau­tė ir lin­kė­jo grei­čiau pa­sveik­ti, ki­ti kal­ti­no Jus skie­pų rek­la­ma. Kaip­gi bu­vo iš tie­sų?

– Tik­rai su­lau­kiau ži­nu­čių iš žmo­nių, ku­rie klau­sė: „Ko­dėl tu ra­gi­ni skie­py­tis? Ar tau už tai mo­ka?“

Aš ne­ra­gi­nu, bet pa­sa­ko­ju, kaip konk­re­čiai el­giau­si aš. Žmo­nės te­gul pa­tys spren­džia, ką jiems da­ry­ti, o ko ne­da­ry­ti. Ma­no gy­dy­to­ja sa­kė, kad vak­ci­na nuo žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so yra vie­nin­te­lė efek­ty­vi pre­ven­ci­nė prie­mo­nė nuo gim­dos kak­le­lio vė­žio, ku­rį su­ke­lia ŽPV.

Jei yra ga­li­my­bė už­kirs­ti bė­dai ke­lią – ko­dėl tuo ne­pa­si­nau­do­ti? Tik­rai ra­gi­nu vi­sus ei­ti tik­rin­tis – tai da­rau ir da­ry­siu. Ga­vau daug pa­dė­kos ži­nu­čių, il­giau­sių laiš­kų, ku­riuo­se mo­te­rys dė­ko­jo, kad pri­ver­čiau (ne­tie­sio­giai, aiš­ku) nuei­ti pas gi­ne­ko­lo­gą ir pa­si­tik­rin­ti. Vie­noms už­te­ko ma­žų in­ter­ven­ci­jų, ki­toms pri­rei­kė di­des­nių. To­dėl ma­nau ir ma­ny­siu, kad skleis­ti šią ži­nią rei­kia, nes or­ga­niz­mas šiuo at­ve­ju pa­ts li­gos neiš­duo­da.

Be­je, sa­vo duk­rą ir sū­nų jau bu­vau pa­skie­pi­ju­si nuo ŽPV dar nie­ko ne­ži­no­da­ma apie sa­vo li­gą. Tie­siog šei­mos gy­dy­to­ja pa­siū­lė ir aš su­ti­kau. Šie skie­pai ne­pla­ni­niai, bet vai­kams kom­pen­suo­ja­mi.

Turime save mylėti ir savimi rūpintis, nes niekada nežinome, kas vyksta mūsų organizme. Juk ŽPV atveju nėra jokių šalutinių pojūčių.

Be­si­gy­dy­da­ma aš ir­gi pa­si­skie­pi­jau, kad atei­ty­je ne­tek­tų stre­suo­ti dėl šios pro­ble­mos. Kam ri­zi­kuo­ti? Jau sa­kiau, kad vie­nam tas vi­ru­sas ga­li bū­ti vi­siš­kai ne­kenks­min­gas, o ki­tam, kaip kad bu­vo man, su­kel­ti on­ko­lo­gi­nę li­gą. Pa­tys tu­ri­me nu­spręs­ti: skie­py­tis ar ne. Sup­ran­tu, kad šian­die­nei įsi­jaut­ri­nu­siai vi­suo­me­nei šis klau­si­mas la­bai opus, bet, žmo­nės, bū­ki­te są­mo­nin­gi ir gal­vo­ki­te sa­vo gal­va.

– So­cia­li­niuo­se tink­luo­se tu­ri­te di­de­lę au­di­to­ri­ją. Kaip at­si­ren­ka­te, kuo da­ly­tis su sa­vo se­kė­jais, o ką pa­si­lai­ky­ti sau – ypač kai kal­ba­ma apie svei­ka­tą?

– Po iš­girs­tos diag­no­zės bu­vo ne­ži­no­my­bė. Me­di­kai kal­bė­jo man ne­sup­ran­ta­ma kal­ba – daug pir­mą­syk gir­di­mų medicinos ter­mi­nų, skai­čiu­kų, rai­džių jun­gi­nių. Tai kė­lė di­džiu­lį ne­ri­mą, to­dėl il­gą lai­ką vi­sai apie tai ne­kal­bė­jau. Pa­sa­kiau tik po ope­ra­ci­jos, kai pa­si­ju­tau ra­mi ir iš­spren­du­si sa­vo bė­dą.

Ko­dėl nu­spren­džiau pa­si­da­ly­ti? Dėl to, kad mes vė­žį ta­pa­ti­na­me su mir­ti­mi. Ta­čiau juk ne­bū­ti­nai taip yra. Nuė­ju­si vi­są li­gos ir svei­ki­mo ke­lią su­pra­tau, kad rei­kia pa­si­kliau­ti me­di­kais, ku­rie pui­kiai iš­ma­no sa­vo dar­bą. Šiuo­lai­ki­nė me­di­ci­na tik­rai daug ga­li.

– Ar no­rė­tu­mė­te, kad bū­tų dau­giau kal­ba­ma apie pa­na­šius da­ly­kus, ku­rie mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar iš­lie­ka kaip stig­mos?

– Ma­no nuo­mo­ne, apie tai jau daug kal­ba­ma. Tik žmo­nės tu­rė­tų at­si­rink­ti, ko klau­sy­ti, o ko ne. Ypač tai ak­tua­lu jau­ni­mui, ku­ris tu­rė­tų daž­niau kri­tiš­kai mąs­ty­ti.

– Ka­da pastarąjį kar­tą sky­rė­te die­ną tik sau – be sce­nos, be so­cia­li­nių tink­lų, be įsi­pa­rei­go­ji­mų šei­mai ir, svar­biau­sia, be kal­tės jaus­mo? (Su Go­da kal­ba­mės rugp­jū­čio vi­du­ry­je.)

– Prieš ke­lias die­nas žve­jo­jau. Pa­ga­vau be­veik 40 cm ly­ną. Pir­mą sy­kį. La­bai mėgs­tu žve­jo­ti, kaip ir gry­bau­ti, bū­ti gam­to­je. Šei­mo­je tu­ri­me ke­le­tą tra­di­ci­jų, ku­rias kiek­vie­ną va­sa­rą sten­gia­mės įgy­ven­din­ti. Gry­ba­vi­mas ir žve­jy­ba – vie­nos jų.

– Ką tik nu­pie­šė­te to­bu­lą sa­vo va­sa­ros sa­vait­ga­lį?

– Dar pri­dė­ki­te kny­gą. Die­vi­nu is­to­ri­ją, to­dėl mie­lai ren­kuo­si is­to­ri­nius, biog­ra­fi­nius ro­ma­nus, pa­rem­tus tik­rais fak­tais. Ga­lė­čiau juos kaip sau­lėg­rą­žas gliau­dy­ti. Psi­cho­lo­gi­nė li­te­ra­tū­ra? Do­mi­no anks­čiau. Jau at­si­val­giau (juo­kia­si).

– Kai su­ži­no­jo­te, kad Jums nu­sta­ty­tas ŽPV ir yra on­ko­lo­gi­nių pa­ki­ti­mų, ar pir­mas im­pul­sas bu­vo ner­ti į in­ter­ne­to pla­ty­bes ir ieš­ko­ti at­sa­ky­mų apie tai?

– Ban­džiau, bet ne per daug. Di­de­lė klai­da, kai žmo­nės pri­si­skai­to in­for­ma­ci­jos gūg­le ar­ba pa­si­kal­ba su „Chat GPT“ ir ima diag­no­zuo­ti sau bū­tas ir ne­bū­tas li­gas, o pa­skui pa­ni­kuo­ja.

Vi­sa­da ti­kė­jau, kad man vis­kas bus ge­rai. Tie­siog nu­si­tei­kiau po­zi­ty­viai ir įsi­tei­giau, kad ši pro­ble­mė­lė bus grei­tai ir ge­rai iš­spręs­ta. Net sa­vo ant­ra­jai pu­sei sa­kiau, kad ne­tu­riu tei­sės gal­vo­ti apie mir­tį, nes dar neu­žau­gi­nau vai­kų. Mo­ti­nys­tė – ma­no pa­grin­di­nė pa­rei­ga, o tik pa­skui – vi­sos ki­tos.