Lėtos televizijos fenomenas: kelionės traukiniu, malkų naktis ir elniai

Prabangą išmokti sustoti, skirti laiko sau, pažvelgti į stebuklus, spindinčius šalimais, gali suteikti ir televizija. Skamba pernelyg utopiškai? Visgi tokią utopiją – lėtosios televizijos (angl. Slow TV, norv. Sakte-TV) tradiciją – jau beveik dešimtmetį realiai įgyvendina Norvegija. Kas tai per fenomenas, apžvelgia „TV diena“.

Pranoko lūkesčius

Trumpai tariant, lėtoji televizija – ištisas valandas transliuojanti iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį įvykį. Jos užuomazgos – garsiojo menininko Andy Warholo lėtajame filme „Miegas“ (1963 m.), kuriame buvo rodomas poetas Johnas Giorno, miegantis 5 valandas ir 20 minučių.

Norvegijos lėtosios televizijos fenomenas gimė atsitiktinai – transliuotojo NRK darbuotojams siūlant idėjas, kaip pažymėti Bergeno geležinkelio linijos, nusitiesusios į Oslą, 100-ąsias metines. Mesta korta pranoko lūkesčius – 2009-aisiais parodyta 7 valandų kelionė traukiniu šia linija, išsiskiriančia įspūdingais gamtovaizdžiais, sulaukė stulbinamos sėkmės – taip keliauti panoro kone ketvirtadalis norvegų.

Koncepcija prigijo ir tvirtai įleido šaknis kaip atsvara šiandienos medijoms, palaikančioms nuolatinę intrigą ir įtampą, lyg kaleidoskopas besikeičiančiais vaizdais gniaužiančioms kvapą ir neleidžiančioms žmogui ramiai atsikvėpti.

Įvertinta Gineso rekordu

Po metų norvegai vėl dardėjo traukiniu – NRK1 pasiūlė vaizdingą turistinį maršrutą Flam linija, o 58 minutes trukusią transliaciją stebėjo apie pusė milijono žiūrovų.

2011-aisiais norvegai žengė dar toliau – NKR2 pasiūlė tiesioginę transliaciją iš „Hurtigruten“ kruizinio laivo „MS Nordnorge“, vaizdingomis pakrantėmis keliavusio iš Bergeno į Kirkenes. Maža to, užsimota gyvai transliuoti... 134 valandas. Rizika vėlgi pasiteisino – kelionę stebėjo apie 3,2 mln. žiūrovų, miestų gyventojai varžėsi, kas laivui surengs geresnes sutiktuves, transliacijai neliko abejinga net pati karalienė, užfiksuota mojanti nuo savosios jachtos. Ši transliacija buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia dokumentika, taip pat į „Unesco“ dokumentų paveldo sąrašą ir, reikėtų pridurti, kad net trim poroms ji tapo kitokio gyvenimo atžyma – sužadėtuvių etapo.

Keliauti traukiniu ar laivu žiūrovams pasiūlyta dar keletą kartų: 2012-aisiais 12 valandų trukusį plaukimą Telemark kanalu, kurį stebėjo apie 1,3 mln. žiūrovų, tų pat metų gruodžio 29-ąją transliuota 9 val. 50 min. kelionė traukiniu už poliarinio rato – iš Trondheimo į Bodo (1,2 mln. žiūrovų). 2013-aisiais NRK1 net 379 valandas transliavo kruizą iš Oslo į Kirkenes – su visu pramogų šou, 2015-aisiais žiūrovams suteikta galimybė virtualiai prisijungti prie kito kruizo – iš Vadsø miestelio į Oslą, o jo tiesioginė transliacija truko net 58 dienas.

Paskaitos ir giesmės

Dėl tokių kelionių „lėtoji televizija“ sulaukė kitų šalių dėmesio, tiksliau, begalinės nuostabos, ir tapo net madinga. Prodiuseriams teko sumąstyti, ką dar lėtesnio pasiūlyti žiūrovams. Ir variantų rastas ne vienas. Dar 2012-aisiais surengta parą trukusi lašišų žvejyba, o pirmosios žuvies teko laukti net 3 valandas. Šią pramogą stebėjo 1,6 mln. žiūrovų.

2014-aisiais pamėgintas kitoks pobūdis – parodyta istorijos profesoriaus Franko Aarebroto paskaita „200 metų per 200 minučių“, pažyminti Norvegijos konstitucijos pasirašymo 200-ąsias metines; ją stebėjo apie 700 tūkst. žiūrovų. Ne mažiau dėmesio sulaukė kita šia proga surengta ir parą trukusi paskaita, skaityta apie 50-ies akademikų. Sėkmės sulaukęs eksperimentas pakartotas – po metų transliuota kita F. Aarebroto paskaita „Karas per 200 minučių“, skirta paminėti 75-ąsias Norvegijos karo metines, o pernai – JAV prezidento rinkimams skirta „227 metai per 227 minutes“.

Turbūt ne vienas tikintysis prisipažintų buvęs užliūliuotas religinių giesmių ar iš nuobodulio snūstelėjęs, tačiau Norvegijos TV žiūrovams 60 valandų giedamos giesmės – labai patraukli programa. Jos metu apie 200 chorų, iki 4 000 dainininkų ir solistų, atliko visą Norvegijos giesmyno repertuarą. Transliacija surengta vienoje Trondheimo bažnyčioje, į kurią užsuko apie 16 tūkst., o prie ekranų susėdo apie 2,2 mln. žmonių.

Mezgimas, malkos, elniai

Vertos dėmesio pasirodė ir kitos lėtosios transliacijos – pvz., 14 valandų paukščių stebėjimas (internete transliuota net 87 dienas) lesykloje, dekoruotoje kaip kavinė, ar inkile, įrengtame kaip svetainė.

Galiausiai nutarta jungti dar žemesnę pavarą – 2013-aisiais 12 valandų rodyta Nacionalinė malkų naktis, pradedant žmonių pašnekesiais kapojant malkas, jų užkūrimo instrukcija ir baigiant 8 valandų degančio židinio transliacija. Tai sudomino net 20 proc. norvegų.

Jei žmonėms įdomu stebėti degančias malkas, tai kodėl gi nesurengus Mezgimo nakties. Ir ji surengta – truko 12 valandų nuo avies nukirpimo ir vilnos verpimo iki megztinio užbaigimo. Praėjusioms Kalėdoms televizija pasiūlė tradicinio šios šventės patiekalo „Ribbe“ kepimą – tai kepta kiaulienos papilvė, paprastai patiekiama su raugintais kopūstais ir virtomis bulvėmis, dešrelėmis, mėsos kukuliais ir padažu.

Šiemetė naujiena – nacionalinio transliuotojo pristatyta kone 170 valandų trukusi tiesioginė elnių migracijos transliacija, kuriai pasitelktos bepilotės skraidyklės, naktinės kameros, sniegaeigiai. Žiūrovai turėjo galimybę matyti, kaip apie 1 000 elnių Laplandijoje persikelia į kitą ganyklą įveikdami apie 200 km. O netrukus neįtikėtinai populiarios lėtosios televizijos fenomeną Norvegijoje vėl pakurstys „Vasaros traukinys“.