L. Kernagio muzikinis renesansas: pirmoji vinilinė plokštelė ir koncertuose klykiantys gerbėjai

– Ligitai, kodėl nusprendėte, kad norite išleisti vinilinę plokštelę?

– Dabar – didysis vinilo renesansas, tad išleisti CD net nekilo minčių. Vinilas išties turi didesnę išliekamąją vertę, nei CD – jūs pasižiūrėkite: galimybė pasiklausyti CD išnyko iš kompiuterių, automobiliuose taip pat užleidžia vietą kitoms audio technologijoms. Be to, vinilui jaučiu tam tikrą nostalgiją: jaunystėje kolekcionuodavau importines plokšteles. O ši, neseniai išleista vinilinė plokštelė, man brangi ir išskirtinė dar ir tuo, kad ji – dviguba. Vienoje – mano atliekamos pop, o kitoje – rock stiliaus dainos.

– Kodėl būtent „Pirmyn į 1990“-uosius? O ne atgal, pavyzdžiui?

– Juk einame į priekį! Esu įsitikinęs, kad niekada negalima sakyti, jog eini atgal. Tad ir kviečiu į 1990-uosius, jausdamas šiokį tokį mūsų kartos pranašumą prieš dabartinę – juk mes iškovojome Lietuvai nepriklausomybę (šypsosi).

– Ar repertuare gerbėjų laukia tik senos ar ir naujos dainos?

– Iš esmės daugelis šias dainas išgirsta pirmą kartą, todėl jos jiems atrodo kaip naujos. Tačiau girdėjusiems ir mylėjusiems jas, tos dainos – visiška nostalgija, tik jau skambanti profesionaliau, šiuolaikiškiau.

– Ko gero, jūsų koncertinis turas – tai tarsi pasimatymas su seniai matytais draugais? Kaip Jūsų gerbėjai Jus pasitinka? Galbūt įsiminė jau įvykęs pasirodymas kuriame nors mieste?

– Gerbėjai klykia. Rimtai. Priima labai šiltai – ypatingai tie, kurie prisimena dainas. Štai, pavyzdžiui, dainą „Mafija“, kurią į repertuarą įtraukiau abejodamas, klausytojai priima itin gerai – visi kartu dainuoja. O dainos „Aš Lietuvis“ metu visi pradžioje kartu skanduojame, kad esame lietuviais. Žodžiu, įsibėgėjus koncertui, jau niekas savo vietose nesėdi – visa salė ošia kartu!

– Į dienos šviesą išleidžiate naujai suskambėjusią dainą „Aš Lietuvis“. Daina parašyta prieš 13 metų. Kaip manote, ar ji aktuali iki šiol? Kodėl pasirinkote būtent tokią dainos stilistiką – ji išsyk „užkabina“ ir nepaleidžia iki pat paskutinės sekundės.

– Ji aktuali visada. Man keista, kad mūsuose tiek mažai patriotizmo ugdymo. Tiek mažai dėmesio praeičiai ir mūsų tautos šaknims. Kad ir paprastas pavyzdys: kaimynai baltarusiai baigia nusisavinti mūsų kunigaikščius, o mes tylim. Juk mes, lietuviai, vienas be kito esam niekas. Tik kartu esame stipriausi pasaulyje. Na, o kalbant apie pasirinktą stilistiką – aš labai norėčiau, kad šita daina skambėtų diskotekose, būtent ten, kur lankosi jaunimas, todėl ir skambesys jaunatviškas, uždegantis: kad jaunimas mėgautųsi garsu, tuo pačiu didžiuodamasis, kad yra lietuvis.

– Kad jūsų dainos populiarios iki šiol leidžia manyti ir jų perdainuotojai: štai, visai neseniai, vienas atlikėjas perdainavo dainą „Vakarėja“. Ką manote apie tokią veiklą?

– Jei dainą nori kažkas perdainuoti, vadinasi, ji tikrai geras šlageris. „Vakarėja“ jau yra perdaryta net nežinau kiek kartų – esu daug versijų girdėjęs, o tai reiškia, kad daina gyva.

– Na, o be muzikos, kuo šiuo metu gyvenate? Kaip klostosi Jūsų asmeninis gyvenimas?

– Be muzikos nebėra laiko dar kažką ir veikti: prasidėjo koncertinė veikla su gyvo garso grupe, o kol jie įvyksta, reikia daugybę dalykų nuveikti – pats rūpinuosi daugeliu su koncertais susijusių klausimų, tad asmeniniam gyvenimui laiko nelabai ir lieka. Bet galiu pasakyti, kad viskas teka įprasta vaga: turiu šeimą, mylimus vaikus ir labai rūpinuosi jų saugumu visomis prasmėmis.