L. Čeprackas kratosi sukurto įvaizdžio: žmonės galvoja, kad esu psichiškai nestabilus idiotas

Šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ Liutauras pasakos ne tik apie asmeninį gyvenimą, bet ir itin spalvingas, o  kartais ir mirtinai pavojingas patirtis, atvedusias jį į laimingą gyvenimą Lietuvoje.

Vienas iš jo nuotykių – penkeri metai, praleisti Venesueloje. „Pačioj Venesueloj paplitęs variantas – žmonės važinėja aklinai užtamsintais langais ir jų neatsidaro, nes yra tokių atvejų, kai tu važiuoji savo prabangiu automobiliu iškišęs ranką su  laikrodžiu, sustoji sankryžoj, ir nuo sankryžos jau judi be rankos. Nes kas nors pribėgęs nukerta ją ir pabėga besinešdamas tavo laikrodį, nes taip paprasčiausiai patogiau ir greičiau – čekšt, ir viskas“, – pasakoja vyras.

Vyras sako, kad penkerių metų Venesueloje buvo tiesiog per daug. Ne tik dėl to, kad tapo akivaizdžiai pavojinga ten būti, tačiau ir dėl tingaus gyvenimo būdo. „Nuo to laiko nelabai mėgstu degintis pliažuose, nes tai jau buvo dalis kompleksų. Dabar manęs niekas varu nenuvarytų praleisti gyvenimo po  palme“, – tikino L. Čeprackas.

Apie save prišnekėjau visų įmanomų nesąmonių ir kvailysčių, tokių pakankamai grubių dalykų, tam, kad sukurčiau stačioko, storžievio įvaizdį. Mano darbas eterio metu buvo daužyti lėkštes ir įžeidinėti žmones. Todėl žmonės pradėjo galvoti, kad aš iš tiesų toks esu – psichiškai nestabilus idiotas, rėkiantis ant visų, su kuriais dirba.

Vyrui teko gyventi ir Ispanijoje, dirbti aukščiausios klasės restoranuose. Vienas iš jų – trijų „Michelin“ žvaigždučių restoranas Barselonoje, kuriame dirbdamas vyras net suabejojo savo sprendimu tapti virtuvės šefu. Be to, kad su čia dirbusiais buvo nesiskaitoma, tekdavo kęsti nuolatinį balso kėlimą, pasireikšti kaip specialistas taip pat negalėjo.

„Suvokiau, kad tie trys „michelinai“ yra ambicija. Nežinant realios situacijos galvoji, kad ten kažką gausi. Iš tikrųjų negausi nieko, nes realiai viskas, ką darai, tai skuti bulves. Man kelia šypseną, kai nemažai jaunųjų šefų, kurie grįžta į Lietuvą, deklaruoja, kad dirbo „michelinuose“. Iš tikrųjų jie arba skuto bulves, arba valė midijas, arba darė visokius kitokius darbus, kurie iš principo tėra tik darbas vardan darbo. Šansų, kad tave prileistų nors šiek tiek gaminti, yra mažai. Nebent po metų bulvių skutimo gal ir leis kažką pakepti, tačiau labai nedaug“, – sako vyras.

L. Čeprackas papasakos ir apie savo patirtį televizijos projekte, kuriame turėjo vaidinti rėkiantį ir indus daužantį šefą. „Pasakiau prodiuseriams: jei jūs norite, kad aš būčiau piktas, aš būsiu. Daviau interviu, kurio pavadinimas buvo „Mano antras vardas – arogancija“. Apie save prišnekėjau visų įmanomų nesąmonių ir kvailysčių, tokių pakankamai grubių dalykų, tam, kad sukurčiau stačioko, storžievio įvaizdį. Mano darbas eterio metu buvo daužyti lėkštes ir įžeidinėti žmones. Todėl žmonės pradėjo galvoti, kad aš iš tiesų toks esu – psichiškai nestabilus idiotas, rėkiantis ant visų, su kuriais dirba. Netgi būdavo momentų, kai žmonės pas mane įsidarbina, jų klausia – na, kaip tau dirbasi? Turbūt baisu, vėl rėkė ir vėl daužė?“ – sakė pašnekovas.