Maironio metams persiritus į antrąją pusę užpildoma spraga klasikos lentynose. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pranešė, kad knygynus jau pasiekė dvi garsiajam dainiui skirtos knygos.

Maironis yra pirmojo Lietuvos atgimimo simbolis, įaugęs į žmonių sąmonę. Neatsitiktinai knygoje „Graži tu mano“ pasirinkta spausdinti tuos kūrinius, kuriuos skaitytojai vienareikšmiškai tapatina su Maironiu – tai paskutinė „Pavasario balsų“ versija ir žymioji poema „Jaunoji Lietuva“. Šią „Pavasario balsų“ versiją 1927 m. sudarė pats Maironis, ir ji laikoma išsamiausia autoriui prižiūrint išleista versija.

Nuo pirmojo rinkinio leidimo 1895 m. iki penktojo 1927 m. eilėraščių skaičius išaugo nuo 45 iki 131. Knygoje „Graži tu mano“ – visi šie eilėraščiai ir būtent tokia tvarka, kokia sudėjo pats poetas. Knyga išleista serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“.

Nors Maironio kūryba lietuviams puikiai pažįstama ir dažnai net nebežinome, ar tai Maironio, ar liaudies kūrybos tekstai (tiek jie įaugę į kraują), apie patį kūrėją plačiajai visuomenei žinoma labai mažai.

Ar žinojome, kad Maironis buvo ne tik puikus poetas ir kunigas, bet ir aistringas sodininkas, ūkiškas ir išradingas Seminarijos rektorius, gabus matematikas ir inžinierius? Jis buvo santūrus ir uždaras žmogus, bet mėgo pobūvius ir linksmą kompaniją, daugybę savo eilėraščių paskyrė ir dedikavo konkrečioms moterims, savo mūzoms, dėl sklindančių apkalbų ir gandų netapo vyskupu, buvo nuolat kritikuojamas ir puolamas ne tik kaip pasenęs, atgyvenęs kūrėjas, bet ir kaip kunigas, per daug laiko praleidžiantis ponių apsuptyje ir galbūt ne visai taip, kaip derėtų kunigui.

Apie visa tai ir dar daugiau pasakoja Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“. Biografinis romanas, vaizduojantis Maironio gyvenimo paskutinį dešimtmetį, atskleidžia poeto, kunigo charakterį, asmenybę, atkuriama jo gyvenimo kasdienybė ir išskirtiniai įvykiai, viešai išsakytos ir likusios niekur nepublikuotos mintys. Knyga paremta tikrais faktais, poeto rankraščiais, laiškais, kitais dokumentais.

Pasak autorės, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės, rašydama šią knygą ji peržiūrėjo viską, kas yra išlikę apie Maironį ir jo vardo muziejuje, ir kitose Lietuvos archyvinėse institucijose, kas rašyta to laikotarpio spaudoje. Tad pati medžiaga padiktavo ir šios knygos turinį – konkretų, dokumentinį, faktografinį. Planuotasis meilės romanas „išskrido į dausas“, tačiau neišgalvotų siužetų knyga tikrai nustebins ne vieną skaitytoją.