Augustinas Žemaitis – teisininkas, kelionių tinklaraštininkas, rašytojas ir lietuviško paveldo užsienyje tyrinėtojas – keliones derina su nuotoliniu darbu, o aplankytas šalis su žmona Aiste pažįsta lankydamas ne vien turistų pamėgtas vietas. Keliautojas jau sukaupė apie tūkstantį įspūdingiausių objektų, kuriais dalijasi su tinklalapio augustinas.net naršytojais. Paprašėme įvardyti pačius įsimintiniausius atradimus.
Gražiausias pasaulio miestas
Labiausiai myliu Tokiją, tą 36 mln. superdidmiestį, kurio kiekviename rajone – vis kita dvasia, kuris alsuoja unikalia japonų kultūra ir nepaliauja kurti naujų modernių tradicijų. Tačiau kai „YouTube“ kanale „AŽ kelionės“ sukūriau vaizdo įrašą apie dešimt man gražiausių pasaulio miestų, sulaukiau komentarų, ar tikrai čia turiu omenyje grožį – gal labiau atmosferą?
Jeigu vertinčiau vien architektūrą, laimėtų Roma, Praha, Budapeštas, Paryžius ar Niujorkas: priklauso nuo to, kurio laikmečio architektūra jums patinka. Jeigu gamtinę aplinką – Rio de Žaneiras su savo styrančiais kalnais ir paplūdimiais. Jeigu šiuolaikinius stebuklus – Dubajus su superdangoraižiais ir dirbtinėmis salomis.
Na, ir dar Venecija, kurioje – ir unikali atmosfera, ir nuostabi senovinių pastatų didybė.
Didžiausias gamtos stebuklas
Mane žavi kriokliai, tos krintančio vandens sienos – ilgą laiką maniau, kad įspūdingiausi Igvasu, bet pernai pabuvojęs prie Viktorijos krioklio pajutau, kad turiu naują favoritą.
Iš žiemiškų peizažų labiausiai pribloškė Antarktida ir Argentinos Perito Moreno ledynas.
Gyvūnijos pasauliu mano favoritė – Namibijos Etoša, paskui – Pietų Afrikos Respublikos Krugeris ir Kenijos Masai Mara. Nors daug gyvūnų rūšių yra visuose, šie parkai tarpusavyje labai skirtingi – pvz., Krugeryje paprasta vairuoti pačiam, o Masai Maroje įprasti organizuoti safariai.
Dykuma – Namibijos Sosusflėjus.
Nacionalinis parkas apskritai – Jeloustounas, esantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Ten visko yra: ir kanjonų, ir gyvūnų, ir, svarbiausia, geizerių. Tačiau ir Kanados Banfas su Džasperiu nedaug atsilieka grožiu ir įvairove.
Įdomiausia istorinė vieta
Romėnų laikų pastatai Romoje ir geriausiai išlikę didieji antikiniai miestai, pvz., Pompėja Italijoje, Palmyra Sirijoje ar Efesas Turkijoje.
Taip pat – senųjų Amerikos civilizacijų palikimas: Tikalis Gvatemaloje, Teotihuakanas Meksikoje, Maču Pikču ar Pisakas Peru.
Aišku, Egipto piramidės: seniausi planetos pastatai, kurie žavi savaime, o ne vien dėl to, kad seni.
Senosios pietryčių Azijos šventyklos: Borobudūras, Prambananas. Ir Kinų siena.
Keisčiausias vietos paprotys
Keliaudamas visada stengiuosi ne tik pamatyti, bet ir suprasti. Daugiau paskaitęs, pakalbėjęs su vietiniais, suvoki, kodėl ten susiklostė tokios tradicijos, kokia jų paskirtis, pliusai.
Tačiau, žvelgiant iš lietuvio perspektyvos, galbūt keisčiausios yra toradžų tautos Indonezijoje mirties tradicijos. Mirusieji laikomi lovoje metus tarsi miegotų, simboliškai maitinami. Laidotuvės čia trunka 5–7 dienas, jų metu masiškai aukojami gyvuliai. Kas trejus metus protėvių kūnai traukiami iš kapų, perrengiami – ir čia tik ledkalnio viršūnė. Esu parašęs straipsnį apie tai. Įdomiausia, kad tai nėra kokia sunkiai pasiekiama gentis, o šiuolaikiškai gyvenanti tauta – su kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais ir kitkuo.
Svetingiausi žmonės
Dažnai svetingiausi būna ten, kur turistų mažai, todėl jie labai džiaugiasi, kad kažkas atvyko į jų miestą, nori bendrauti, praleisti kuo ilgesnį laiką. Tokių patirčių turėjau Irane – žmonės kviesdavo pabendrauti, į bendrus piknikus. Arba Bangladeše – pakvietė nakvoti, rodė savo draugams, buvusiems mokytojams, dar ilgai sekė nuvažiuojantį mūsų traukinį.
Didžiausias kultūrinis šokas
Keliaujant vis daugiau ir daugiau, kultūrinio šoko mažėja. Per ankstesnes keliones kai kuriose šalyse priblokšdavo šiukšlės, nešvara. Pvz., 2015 m. Indijoje, atėjęs į traukinių stotį pirkti bilieto, pamačiau ant kasos vaikštant žiurkę. Pardavėjas ją tiesiog ramiai nuvijo lazda. Nustebau, kai pirmąkart išvydau turguje besišlapinančius žmones arba kai tvarkingai išmetėme šiukšles viešbučio šiukšliadėžėje, o ryte radome tas pačias mūsų šiukšles išverstas gatvėje. Tačiau kai grįžome į Indiją 2025 m., niekas taip nebestebino. Turbūt ne Indija pasikeitė, o mes.
Tiesiog priimu, kad kultūros skiriasi ir kas bado akis vieniems, nebado kitiems. Štai Namibijos sostinės Vindhuko gatvėse sutikau himbes moteris nuogomis krūtimis, o Saudo Arabijos šiaurės miesteliuose visos vaikšto užsidengusios veidus – ir manęs su žmona dėl jos lyties nepriėmė į kai kuriuos restoranus. Bangladeše eismas toks, kad kiekvieną dieną mūsų autorikšos, autobusai ar taksistai patekdavo į avariją – bent jau taip būtų traktuojama Lietuvoje; o ten po tokio susilietimo vairuotojai tiesiog aprėkdavo vienas kitą ir važiuodavo toliau.
Todėl svarbu prieš keliaujant pasiskaityti apie vietos kultūras ir prisitaikyti prie jų: visur yra pliusų, minusų ir viskas reliatyvu.
Įdomiausia tradicija
Labiausiai pribloškusi šventė – Rio de Žaneiro karnavalas. Kiekvienos sambos mokyklos pasirodymas – lyg olimpiados atidarymas: jie eina vienas po kito visą naktį, ir ne vieną. O kur dar milijoniniai gatvės karnavalai ir „Bloco“ eisenos – ten žmonės kartu žygiuoja gatvėmis, dainuoja, šoka ir seka paskui muzikantus.
Aišku, reikėjo sumokėti ir tam tikrą kainą už tai – buvau viduryje dienos pargriautas ant žemės ir apiplėštas, laimė, nepataikė išplėšti nei kišenės su pinigine, nei su telefonu. Jos – giliai, specialiai paruošiu drabužius tokioms vietoms.
Įspūdingiausias renginys – „Burning Man“. Tas „kitas pasaulis“ vienai savaitei sukuriamas laikiname mieste ant išdžiūvusio Nevados ežero dugno, kur galioja visai kiti dėsniai, beprotiškas ir meniškas drabužių stilius, niekas neperkama ir neparduodama. Žodžiu, savaitei atsiveži visko, kad užtektų. 2024 m. mums taip patiko, kad grįžome ir šiemet.
Skaniausias patiekalas
Labiausiai mėgstu Korėjos virtuvę, ypač patiekalus su kimčiais. Pats mylimiausias turbūt kimčičigė (kimčių troškinys), taip pat kimčičeonai (kimčių blynas). Visur, kur yra korėjiečių diaspora ir tikrų korėjiečių restoranų, stengiuosi bent kartą kelionėje į tokį nueiti.
Įsimintiniausia nakvynė
Visada stengiuosi išbandyti netradicinius nakvynės būdus, nes tai irgi šalies veidas. Įdomioji kelionės dalis neprivalo nutrūkti naktimis, kaip būna, jei nakvoji įprastame viešbutyje.
Daug įspūdingiausiųjų buvo Rytų Azijoje. Pietų Korėjoje teko nakvoti budistų šventykloje (Templestay), pirtyje ant žemės (čimdžilbangas), supermoderniuose moteliuose su kompiuteriais kiekviename numeryje ir daugybe technikos. Japonijoje įstrigo tradiciniai riokanai, mangos kavinės (su kambarėliais minkštomis grindimis), kapsulių viešbučiai.
Į kelionę nevažiuoju tikėdamas mitais – daug mėnesių iki jos pradedu domėtis ta šalimi, mokytis kalbos, žiūrėti jos filmus, klausytis jos muzikos.
Tačiau įdomybių gali rasti daug kur, jei jų ieškai! Didelį įspūdį paliko nakvynė Švedijoje stikliniame kupole plaikstantis Šiaurės pašvaistėms. Taip pat – Tuniso dykumų ksaruose ar požeminiame daugiabutyje, kuriame filmuoti „Žvaigždžių karai“. Viena brangiausių nakvynių – vila ant vandens Maldyvuose (mokėjome apie 1 tūkst. eurų su skrydžiais hidroplanu į tą privačią salą). Bene pigiausia – „Retiring Room“ kambarys Indijos geležinkelio stotyje (tik 4 eurai).
Viena atšiauriausių – nakvynė išsikastoje duobėje Antarktidoje. O šiaip galiu užmigti beveik bet kur, tai didelis pliusas keliaujant. Būna, su žmona miegame tiesiog automobilyje šalikelėje. Ypač nuostabu Australijos Autbeke, kur iki artimiausio miesto – šimtai ar tūkstančiai kilometrų, o žvaigždynai tokie ryškūs, kad Europoje niekada nematai nieko panašaus.
Didžiausias kelionės iššūkis
Didžiausi iššūkiai smogė prasidėjus COVID-19 pandemijai. Tuo metu kaip tik keliavome į Pietryčių Aziją. Po kelių dienų nuo mūsų išvykimo, mums esant pakeliui, Katare, Lietuva įsivedė karantiną. Kilo klausimas, ką daryti toliau, – tęsti kelionę ar bandyti grįžti.
Dirbome nuotoliu jau iki COVID-19, tad grįžti į uždarytą Lietuvą nebuvo prasmės. Skridome toliau pagal planą į Tailandą, tada – į Indoneziją. Ten dar buvo „laisva, atvira“, bet, skaitydami vietos spaudą, jautėme, kad ir ten viskas gali būti uždaryta.
Taigi, skyriau daug dėmesio išsiaiškinti, kur būtų mažiausiai uždarymų, karantinų, kur nėra idėjų juos įvesti ir kur dar įmanoma patekti. Balyje nusipirkome bilietą į Pietų Korėją ir skridome į Seulą. Pietų Korėja su COVID-19 susidūrė viena pirmųjų, bet karantino neįsivedė, todėl atrodė tikėtina, kad ir nebeįsives. Pataikiau: praleidome ten nuostabius keturis mėnesius, galėjome keliauti po šalį laisvai, veikė muziejai, restoranai, paslaugų vietos ir kt. Tik kaukes reikėjo nešioti, bet Rytų Azijoje tai įprasta ir šiaip dalis žmonių visada su kaukėmis.
Tačiau kad viskas pavyktų, reikėjo labai daug skaityti, o atvykus į Seulą – aiškinti savo planus pasieniečiams ir t. t. Kartu tai buvo mūsų pirmas pabuvimas svetur taip ilgai – nuo to laiko jau dauguma kelionių tapo tokios.
Per COVID-19 pandemiją niekada nesustojome, bet kiekviena kelionė buvo iššūkis: kur galima patekti, ar ten bus viskas atidaryta (ar apsimoka keliauti), ar neuždarys, tarkime, per mėnesį, kol būsime ten. Reikėjo sekti vietines naujienas, atvejų skaičius, politines tendencijas ir pan.
Kita vertus, patyrėme ir akimirkų, kurios nebepasikartos: pvz., 2020 m. rugsėjį–spalį Egipte buvome vieninteliai žmonės visame Abu Simbelio šventyklų komplekse (prekijai, prižiūrėtojai irgi išsiskirstę) arba Cheopso piramidės viduje.
Labiausiai nuvertinta šalis
Nuvertintų kraštų pasaulyje, manau, daugiau, nei įvertintų pakankamai. Masiniai turistų srautai nuolat plūsta tomis pačiomis kryptimis. Netgi populiariosiose šalyse yra daugybė vietų, kur staiga pasijunti vienas ir nesupranti, kodėl.
Štai Meksikos Čičen Ica faktiškai tapo turistų užgultu muziejumi. Lipti į piramides draudžiama, o kad pabūtume bent jau ne tokiose tankiose miniose, turėjome ateiti valandą iki atidarymo.
Tačiau toje pat Meksikoje, tame pat Jukatane, yra Kalakmulas, kur piramidės dar aukštesnės – ten vaikštinėjome laisvai, laipiojome, nes jis yra toliau nuo kurortų. O kur dar majų miestai gretimose šalyse, tarkime, Belize – Karakolis, Šunantuničas – vėlgi, tuštuma. Tačiau, aišku, reikėjo nuomotis automobilį, patiems viską organizuotis.
Nuvažiavęs į Kumb Melą Indijoje – didžiausią pasaulio šventę – kur šimtai milijonų nėrė į Gangą, kur šimtai žmonių prašė su mumis nuotraukos, nes nebuvo buvę taip arti užsieniečių – supratau, kokią mažą pasaulio dalį palietęs tarptautinis turizmas. Tačiau socialiniuose tinkluose, draugų pasakojimuose matome tik tą turistinę dalį.
Vis dėlto šalis, dėl kurios mano ir daugybės kitų turistų nuomonės labiausiai išsiskiria, – Bolivija. Man tai viena įspūdingiausių, maloniausių būti vietų, bet daugelio kitų įspūdis kažkodėl kitoks.
Didžiausias kelionių mitas
Į kelionę nevažiuoju nešinas mitais – daug mėnesių iki jos pradedu domėtis ta šalimi, mokytis kalbos, žiūrėti jos filmus, klausytis jos muzikos. Tačiau, jei to nedaryčiau, manau, pagrindinis mitas būtų, kad kurios nors vienos kultūros yra geresnės, pranašesnės už kitas.
Suprantu, kad gali būti tobulesnės technologijos, gali būti geresnė ekonomika (žmonės gyventi turtingiau). Tačiau kultūra, tradicijos nėra nei geresnės, nei blogesnės, jų negalima objektyviai vertinti, nes koks gi būtų kriterijus, kodėl mes teisūs, o jie ne? Įdomu patirti kitokius gyvenimo būdus iš vidaus, išgirsti apie juos iš tų, kuriems jie – patys geriausi. Suvokti pliusus, minusus, kodėl gimė skirtingos tradicijos.
Įdomiausias lietuviškas pėdsakas
Skirtingos vietos skirtingai palietė. Įspūdingiausi pasirodė JAV lietuvių sukurto moderniojo lietuviško architektūros stiliaus pastatai su milžiniškais koplytstulpių formos bokštais, begale lietuviškų simbolių – pačioje Lietuvoje neturime nieko panašaus. Taip pat – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys Baltarusijoje ar Ukrainoje, milžiniškos lietuvių kapinės Čikagoje ar Pensilvanijos Anglies regione.
Kitos vietos sužavėjo tuo, kaip toli nuo visko lietuviai sugebėjo tai sukurti. Pvz., Jukloje, Australijoje, patiko lietuviškas kryžius ir pakelės namai – 500 km nuo artimiausio miestelio ir 1,3 tūkst. km nuo artimiausio didesnio miesto. Lietuvių muziejai Patagonijoje ar Aliaskoje.
Dar kitos vietos kaip tik nuostabios tuo, kad yra svarbiausių pasaulio vietų kaimynystėje. Pvz., lietuvių bažnyčia su Vyčiu frontone 2 km nuo Niagaros krioklių arba Jogailos paminklas Niujorko centriniame parke.
Pagaliau – tos, kurios įsirėžė į atmintį, nes patiems pavyko prisidėti prie jų išsaugojimo. Kai radome pamirštas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje, jos buvo tragiškai apleistos. Tačiau kai apie tai parašiau, Amerikos lietuviai suorganizavo ekspediciją „Šaknys“ ir jas sutvarkė.
Kai aplankiau pamirštą Rio de Žaneiro paminklą lietuviams, išgirdau, kad jį ketinama griauti. Kai apie situaciją pranešėme Lietuvos konsulatui, šiam pavyko imtis priemonių paminklui išsaugoti. Jei būčiau atvykęs metais ar dviem vėliau, gal būčiau radęs tik tuščią vietą...
Ką privalu pamatyti
Vertėtų pamatyti Niujorką, nes jis – tarsi pasaulio atvirukas: jame yra visko. Savo salas čia turi visos kultūros. Netgi lietuvių bažnyčios stovi, o netoli „Empire State Building“ veikia daugiau nei 100 metų senumo Susivienijimo lietuvių Amerikoje būstinė. Yra puikių daugybės virtuvių restoranų. Į muziejus suvežta daug įspūdingiausio meno pavyzdžių: tiek senojo, tiek modernaus. Kartu – vieni aukščiausių planetos dangoraižių ir, nors kiek trūksta labai senos istorijos, pačių seniausių pastatų: senieji dangoraižiai dar statyti laikais, kai kiekvienas pastatas būdavo puošnus it Europos rūmai ar katedros.
Naujausi komentarai