Keliaujantys tėčiai: nuodėmė atimti iš vaiko tikrąjį pasaulio pažinimą

Tėtis Tomas: Turkijoje prie viešbučio baseino laužo nesusikursi

Susipažinkime – Tomas Slausgalvis. Drauge su žmona Gintare esame profesionalūs šokėjai, šokių studijos "Dance4fun" įkūrėjai ir mokytojai. Mūsų keliautojų komandą sudaro keturi asmenys: aš, Gintarė ir dvi dukrytės – šešerių Vakarė ir trejų Gabrielė. Ach, tiesa, visai neseniai šeimos gretas papildė dar vienas bendražygis – kalytė labradorė Dorė. Prisipažinsiu, nesu iš tų tėčių, kurie labai vadovauja. Su žmona draugiškai dalijamės vaidmenimis. Labiausiai mums patinka nuotykių kelionės automobiliu į civilizuotą gamtą (turiu omeny nacionalinius parkus su kempingais; smagias, turistams pritaikytas vieteles prie upių ar ežerų). Mūsų šeimą žavi gyvenimas palapinėse (turime ir visą tokioms kelionėms reikalingą įrangą). Tolimiausias užsienis – dar ateity. Kol kas rengiame trumpesnius žygius aplink Lietuvą, lankome kaimynines ES šalis, kurioms nereikia vizų – pvz., Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Slausgalvių šeimos įspūdingiausia kelionė – mėnesio klajonės po Europą su kemperiu. Tuo metu Gintarė laukėsi antrosios dukrelės, o Vakarytei jau buvo dveji metukai. Ar galite įsivaizduoti, kaip giliai vaikui įstrigo ši išvyka?! Po ketverių metų Vakarė, vos išvydusi kur nors kemperį, jau tampo man už skverno ir džiaugiasi, kaip tada buvę smagu keliauti vagonėliu – jame nakvoti, valgyti ir t.t. Prašo pakartoti.

Tėtis Edvardas: savaitgalis namuose su vaikais sunkesnis už dieną kelionėje

Esu Edvardas Kučinskas. Už šeimos sienų – IT vadovas. Namuose – keturių nuostabių vaikų tėtis. Su žmona Vaida keliavome visada. Bendras startas – povestuvinė kelionė į Prahą sutikti 1998-ųjų. Vėliau buvo įvairių agentūrų suplanuotos kelionės. Su pirmagime dukryte taip atostogavome Turkijoje, Maljorkoje, Kretoje. Vėliau pradėjome organizuoti keliones patys. Apvažiavome Kroatiją, dalį Italijos, Kataloniją, Siciliją, Andalūziją. Keliauti su mažamečiais vaikais tikrai nėra paprasta: reikia iš anksto kruopščiai viską suplanuoti, užsisakyti. O ir kelionės biudžetas didelis (į komandą kviečiame dar ir senelius). Reikia superdidelio automobilio, milžiniškos vilos su aštuoniomis miegamosiomis vietomis arba kelių kambarių viešbučiuose. Vis tiek taip keliauti mums gerokai smagiau, nei tiesiog gulėti prie baseino. Pirma – su mažais vaikais ten ir nepagulėsi, antra – neparsiveši tiek įspūdžių. Tai unikali patirtis visiems: prisiliesti prie kitos kultūros, kalbos, istorinių paminklų. Taip plečiame akiratį, įgyjame gyvenimiškos patirties, ištvermės, tolerancijos, bendradarbiavimo šeimoje įgūdžių.

Tėtis Simonas: šiame skubančiame pasaulyje kelionės skirtos pabūti su šeima

Esame Urbonų šeima. Tėtis Simonas – iššūkių meistras, knygos "Mamų eilės" autorius, mama Ieva ir trys mūsų stebuklai: penkiametė Anebelė, keturmetis Viesulas ir dvejų Džiugė Aurora. Savarankiškai drauge keliaujame visą laiką. Esame aplankę kelis miestus Europoje, bet didžiausias ligšiolinis mūsų iššūkis – dvi žiemos Tailande. (Pirmoji – su dviem mažyliais ir dar vienu, gyvenančiu pilvelyje.) Kelionę pradėjome iš Vilniaus, pasimalėme kelias dienas Londone ir tada buvo pats ilgiausias mūsų skrydis iš Anglijos į Kiniją – net 13 valandų kabojome ore! (Po jo nebebijome jokių skrydžių!) Iš Kinijos pasiekę Tailandą, apsigyvenome džiunglių namelyje – su driežais, skorpionais, šliužais, gyvatėlėmis ir viskuo, kas yra gyva ir tikra. Šią žiemą taip pat leidome Tūkstančio šypsenų šalyje, bet visai kitokiomis sąlygomis. Keliauti po užsienį yra puiku, bet, manau, norėdamas pažinti pasaulį, pirmiausia turi kuo geriau pažinti save, savo protėvių kraštą. Ta proga praeitą vasarą surengėme ne mažiau įspūdingą 42 dienų kelionę aplink Lietuvą.

Tėtis Armandas: kelionės išmoko suvokti, kad šeima yra "mes", o ne "aš" rinkinys

Esame trys keliautojai. Aš – Armandas Rumšas (mokytojas, vertėjas, mokslinių straipsnių redaktorius ir, žinoma, tėtis), mama Goda ir sūnus Radvilas – gaujos vadas. Savarankiškai keliaujame jau keturiolika metų. Gimus vaikui, supratome, kad nebeturime galimybės kažkur vykti su grupe, tad ėmėmės individualios veiklos. Pradėjome nuo Kanarų, kur paplūdimyje ištvėrėme penkias valandas, o pabėgę išmaišėme keturias salas. Niekada neskaičiavome, kiek tų šalių esame apkeliavę. Turėtų būti maždaug 52. Gal keliones objektyviau atspindės skaičius, kad esame skridę į 222 skirtingus oro uostus. Buvome visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš penkiolikos gyvenimo metų Radvilas užsienyje yra praleidęs maždaug 3 metus ir `1 mėnesį. Labai mėgstame gamtą ir laukinius gyvūnus, įspūdingiausios kelionės buvo Grenlandijoje, Mongolijoje, Samoa, Mianmare, Galapaguose (Ekvadoras) ir Folklando salose. Mėgstamiausia tapo Indonezija – joje praleidome virš 3 mėnesių.

– Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudami? Savarankiškos kelionės – iššūkis labiau tėvams ar vaikams?

– Tomas: Didžiausias sunkumas pateikti šeimynai kelionę taip, kad ji būtų visiems linksma, įdomi ir prasminga. Vaikams įdomu, jei yra daug ledų, sūpynių, maudynių ir pan. (Gražus piliakalnis, nuostabi gamta ar pilis, stūksanti tolumoje, kol kas dar jų nedomina.) Suaugusiesiems smagu, jei pakeliui galima aplankyti kokią istorinę vietą, sukarti kokį kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Žodžiu, sudarant maršrutą tenka pasukti galvą, kad įtiktum ir vieniems, ir kitiems. Šiais technologijų laikais, manau, keliautojams sunkumų gerokai sumažėjo. Prieš penkiolika metų, kai mes su Gintare tik pradėjome keliauti, roaming paslauga buvo labai brangi. Važiuodavome su popieriniais žemėlapiais, spausdintais neaišku kada – o keliai pasikeitę... Tai Gintarė sėdėdavo išsiskleidusi kokių 2 kv. m žemėlapį ir bandydavo šturmanauti. Tuomet, aišku, neišvengdavome kuriozų ir lengvo streso. Bet priimdavome jį tiesiog kaip kelionės prieskonį.

– Edvardas: Mūsų vaikai yra labai aktyvūs, drąsūs. Daugelis net stebisi, kaip mes pajėgiame su jais keliauti. Didžiausias iššūkis tėvams – tai bagažo, kelionei reikalingų daiktų krovimas. Jų kiekis visada atrodo įspūdingai – lyg išsikraustytume visam laikui. O kur dar kėdutės, vežimukai... Kelionėse visko būna. Tenka ir paprakaituoti iš streso, kai mažieji patys išeina iš viešbučio arba akimirksniu išlekia iš kavinės tiesiai į judrią į gatvę. Nė minutei negalime atsipalaiduoti. Bet ir namuose įjungtas budrusis režimas. Eilinis savaitgalis ten mums sunkesnis už bet kurią dieną kelionėje, todėl, kai tik galime, judame oru ar asfaltu. Pernai išmaišėme automobiliu Zakopanę. Buvo tikras iššūkis vaikams, ypač mamai, kuriai teko atremti ir ištverti visus tuos: "Kada jau?", "Ar greitai atvažiuosim?". Vis dėlto kelionės automobiliu turi savito žavesio. Vaikams visada suplanuojame pramogų: vandens parkai, baseinai, atrakcionų parkai ir pan. O ko užsinori po tokių smagių, bet sudėtingų atostogų? Cha... Tik vieno: pradėti planuoti kitas atostogas!

– Simonas: Mano penkiametė dukra jau yra atšventusi jubiliejinį – 30-ąjį – skrydį lėktuvu. O visi trys mano vaikai pirmą kartą skrido lėktuvu nesulaukę nė trijų mėnesių.  Daugelis tėvų neleidžia sau nė pagalvoti, kad su mažais vaikais galima keliauti. Tada aš jiems sakau: o kada keliauti su vaikais, jei ne tada, kai jie dar maži? Vėliau prasidės darželiai, mokyklos, draugai, pramogos. Keliaudamas vienas niekada nesusidursi su tiek sunkumų, kaip keliaudamas su vaikais, bet tai tėvų bėdos. Vaikai to nejaučia.

– Armandas: Kelionė nėra iššūkis. Tai džiaugsmas. Ją planuoti, sutinku, yra sunkus darbas (ypač kol dar trūksta patirties). Mes pradėjome keliauti tuomet, kai internete dar buvo labai mažai informacijos. Ką beliko daryti – improvizuoti. Tarkim, atvyksti į kokį miestą po vidurnakčio, nerezervavęs viešbučio, ir bandai suktis iš padėties. Nuo 2008-ųjų, kai kelionių pramonėje įvyko interneto persilaužimas, tapo kur kas lengviau. Mūsų trijų asmenų šeimai daugiausia problemų kelia kažkokia sunkiai paaiškinama viešbučių neapykanta šeimoms su vienu vaiku – kai kuriose šalyse beveik visų viešbučių triviečiai kambariai kainuoja kone tiek pat, kiek du dviviečiai, arba dar blogiau – triviečių beveik išvis nėra. Didžiausias iššūkis ir laimėjimas – nuvykti į kokį nors atokų ir sunkiai pasiekiamą nacionalinį parką, kur gyvūnų vis dar daugiau nei turistų.

– Neseniai teko matyti filmą "Stiklo pilis", sukurtą pagal rašytojos Jeannette's Walls autobiografiją. Ekscentriškas rašytojos tėvas mokė savo vaikus, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas – ne tik iš knygų ar mokyklos suolo...

– Simonas: Manau, kad visur turi būti balansas. Keliaujant ir neskaitant knygų, manau, ir patyrimai bus kiek kitokie. Juk gaudami žinių mes daugiau suprantame, tai leidžia pamatyti daugiau ir tikrame pasaulyje. Todėl manau, kad keliauti reikia visaip. Ir knygų, ir gyvenimo keliais. O mūsų vaikai kelionėse išmoko labai daug. Bet tik dėl to, kad mes joms (ir kartu jiems) skyrėme visą savo laiką, ir tai prisidėjo prie vaiko tobulėjimo greitesniu žingsniu. Šiame skubančiame pasaulyje kelionės, manau, pirmiausia skirtos pabūti kartu visai šeimai, ir tik po to – kažką pamatyti.

– Armandas: Visiškai sutinku su filmo mintimi. Liūdna, kad daugelis žmonių vis dar nesupranta tokio paprasto dalyko. Visiškai nesvarbu, kad vienų ar dvejų metų vaikas vėliau vienos ar kitos kelionės nė neatsimins. Svarbu išlaukti. Rezultatai nepasirodo iš karto. Tikiu, kad į vaiko pasąmonę keliaujant nuo mažens įrašomi neįkainojamos vertės patyrimai ir įspūdžiai. Tad būkite drąsūs ir investuokite į perspektyvą! Na, o šiandien, kai tėvai su mažais vaikais iš tiesų gali lengvai, patogiai ir saugiai keliauti (turiu omeny sauskelnes, kūdikių maistelį, nešiokles, internetą), yra tiesiog nuodėmė atimti iš vaiko tikrąjį pasaulio pažinimą.

– Tomas: Manau, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais. Modernias technologijas išmanantis XXI a. žmogus naudojasi navigacija, "Google" žiniomis apie lankytinas įdomias pasaulio vietas, specialiomis programėlėmis ar aplikacijomis. Man kur kas įdomiau stebėti naktį žvaigždes įsijungus aplikaciją, kuri parodys, koks tai dangaus kūnas. Tokiu atveju prasiplečia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akiratis: juk negali būti absoliučiai viską išmanantis tėtis... Bet žiūrėti tik į paveikslėlius kompiuterio ekrane ir sakyti, ko man ten važiuoti, jei ir taip viską matau per "Google" vaizdus, yra labai trumparegiška. Virtualus vaizdas neatstos to jausmo, kai viską gali išvysti ir patirti gyvai.

Pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais.

– Ar savarankiškos kelionės, jūsų tėviška galva, pranašesnės už "viskas įskaičiuota" poilsį kokiame nors Turkijos kurorte? Galbūt jūsų vaikams būtų smagiau tiesiog turkštis viešbučio baseine?

– Tomas: Bet kokioje srityje darytis malonų masažą yra smagiau, nei patirti kokį šoko terapijos manualinį kaulų laužymą, bet... Nepabandęs vienokio, negalėsi įvertinti kitokio. Pagulėti Turkijos kurorte tiesiog privalai, kad pajaustum, koks poilsis tau labiau patinka – "viskas įskaičiuota" ar "viskas netikėta". Turkijoje prie baseino laužo nesusikursi, šašlyko neišsikepsi, o ir nepažvejosi. Kas lieka? Maudynės ir bambų deginimas. Iš praktikos galime pasakyti, kad toks poilsis mums apkarsta po kokių dviejų trijų dienų. Užtai, kai keliavome mėnesį po Europą su kemperiu, kelionės pabaigoje visi be galo liūdėjome, kad ji artėja į pabaigą. Štai jums ir atsakymas!

– Simonas: Nemėgstu "viskas įskaičiuota" atostogų pirmiausia todėl, kad tuose viešbučiuose labai didelis vartojimo ir metimo pavyzdys. Dar – milžiniška žmonių koncentracija, kurioje sunku rasti ramybę. Taip, ir mums keletą kartų teko atostogauti tuo patogiuoju būdu, kai dėl nieko nereikia sukti galvos. Prieš kelias savaites kaip tik grįžome iš vieno tokio Turkijos viešbučio, kur maži vaikai tampomi iki vidurnakčio po viešbučio pasirodymus ir kur vargšeliai užmiegotomis akimis turi stebėti nemokamus kokteilius maukiančius jų tėvus. Buvo labiau liūdna nei linksma nuo tokio tėvų sąmoningumo. O lūkesčiai buvo dideli... Artimas skrydis, gera kaina, maitinimas (kokia laimė, kai gali atsitraukti nuo puodų!) Taip, poilsis "viskas įskaičiuota" turi daug pranašumų, bet galėjimas rinktis, o ne gauti, kas supalnuota, yra mūsų šeimos kelionių vizija.

– Armandas: Negaliu savo šeimos kelionių lyginti su "viskas įskaičiuota", nes niekuomet tokiose ir nebuvau. Gal žmonės, vykstantys į tokias atostogas, labai pavargsta pilkoje kasdienybėje ir jiems tiesiog norisi apie nieką negalvoti? Nėra pranašesnių variantų, tiesiog žmonės skirtingi. Kažkam reikia dar aštresnių gyvenimo prieskonių, o kažkam norisi dar vieno svaiginančio kokteilio po palme. Mūsų šeimai savarankiškos kelionės reiškia pažinimą, nuotykius. Taip keliaudamas daug sužinai, pažįsti naujas kultūras, jų žmones. O viešbučiai "viskas įskaičiuota", manyčiau, yra tokie patys visame pasaulyje. Be menkiausios netikėtumo galimybės, be šanso pasitikrinti, kaip sugebi spręsti sudėtingas situacijas (tai, beje, irgi labai lavina, ugdo bei grūdina ne tik vaikus).

– Kaip į jūsų keliavimą su visu šeimos taboru žvelgia aplinkiniai? Ar nesulaukiate draugų, pažįstamų replikų, kad galėtumėte keliauti kaip visi normalūs žmonės?..

– Simonas: Daugeliui atrodo, kad mes keliaujame per daug. Bet mes su žmona suvokiame, kad šis laikas labai trumpas ir kad greitai tokių ilgų kelionių nebegalėsime sau leisti. Turiu omeny, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Tad šiuo metu visas savo santaupas sąmoningai skiriame ne naujam automobiliui ar sodui. Didžiausias mūsų turtas – tai galėjimas keliauti, keliauti ilgai ir taip susirinkti visus Lietuvoje taip trūkstamos saulės (laimės) spindulius.

– Armandas: Aplinkiniai manęs beveik nebekritikuoja. Vis dėlto, kai buvome jauni tėveliai ir pradėjome keliauti su 11 mėnesių kūdikiu, sulaukėme labai daug kritikos, pastabų, netgi pasmerkimo iš aplinkinių. Šiandien labai džiaugiamės, kad išlikome tvirti, nepabūgome ir išdrįsome suteikti sūnui tai, ką galėjome geriausio – pasaulio pažinimą. Juokaujame, kas ką turėjo prieš, per penkiolika metų jau išsakė. O normalumas yra susitarimo dalykas. Warrenas Buffettas sykį pasakė maždaug taip: "Jei pamatau, kad esu dauguma, iškart susimąstau, kad turbūt kažką darau negerai."

– Kaip sakoma, gerai, kai gerai, bet... Ar yra buvę kokių stresinių situacijų keliaujant su vaikais ir kaip pavyko su jomis susidoroti?

– Simonas: Kartą buvome olose su vaikais. Bežygiuojant dingo visur elektra ir likome su gidu, vienu prožektoriumi, dviem vaikais ant rankų ir besilaukiančia žmona. Teko eiti tamsoje, kas buvo beveik neįmanoma. Lendant pro siaurą angą iš rankų ištrūko sūnus ir verkdamas pabėgo kažkur į tamsą, kur buvo ir duobių, ir skardžių... Tos kelios minutės, patikėkit, man buvo lyg pragaras. Suradęs sūnų laikiau ir verkiau kartu su juo, o visa kelionė einant atgal buvo sunkiausias dalykas, nutikęs man kada nors kelionėje. Radus išėjimą ir atsidūrus lauke, net apsikabinome su gidu. Pasirodo, ir jam tai buvo pats baisiausias turas per septynerius darbo metus.

– Armandas: Deja, kelionėse stresas neišvengiamas. Tų labai didelių stresų yra buvę gal apie dešimt. Baisiausia, žinoma, kai suserga vaikas. Vis dėlto į visas nesėkmes (dingo bagažas, kas nors susirgo, pavogė brangų fotoaparatą) reikėtų reaguoti paprastai: juk tokios pat nesėkmės nutinka ir mūsų kasdienybėje. Kartais pasitaikydavo ir komiškų vaizdelių. Pvz., atvažiuojame į Peru, į Piską. O vietiniai sako: "Mūsų vienintelis viešbutis sugriuvo prieš keturias dienas. Bet neliūdėkit, nuvešime jus į Parakasą – ten viešbučių pilna." Arba, pavyzdžiui, Pietų Argentinoje žengiame Atlanto pakrante trumpomis rankovėmis. Temperatūra +3, tačiau mūsų bagažas su visais šiltais drabužiais nusprendė nuskristi į Čikagą... Matot, kiekviena sudėtinga situacija išmoko tave vis naujų dalykų, suteikia patirties. Be šitų smulkių nesėkmių kelionė net nebūtų kelionė.

– Pridėkite ranką prie širdies ir paatviraukite: ar grįžę iš tokios kelionės nenorite imti dar vienų atostogų, kad pailsėtumėte nuo mylimos šeimos?

– Armandas: Kai skrendame namo, visada imame aptarinėti, kur vyksime kitą kartą. Nežinau nieko baisesnio už vienatvę be šeimos.

– Simonas: Svarbiausia stengtis nepamiršti to jausmo, su kuriuo grįžai, nes jis labai greitai išblėsta miesto džiunglėse. Vėl darbai, vėl darželiai, būreliai ir tas šeimos jausmas kuo toliau, tuo labiau ima darytis indvidualus... Tad, jei kelionėse kartais ir pagalvoju, kad jau laikas būtų pabūti atskirai, tai išsyk sau primenu, kad būdamas atskirai daug labiau noriu atsidurti ten, kur visa šeima.

– Tomas: Grįžę po turistinės kelionės, kai mėnesį turėjome tenkintis buitimi be patogumų, negalvojame apie nieką kitą, kaip tik koks gėris yra karštas vanduo, šildomos grindys, plati lova su patogiu čiužiniu... O paskui imame planuoti kitą kelionę. Dabar laukia naujas iššūkis – pirmoji bendra kelionė su labradore Dore!