Juvelyrui verslo bankrotas atvėrė langus ir suteikė sparnus

"Žmona čia turi virš 120 augalų, – vedžioja kamerą po jaukų savo namų kiemelį Vaidas. – Visko čia pas mus yra: nuo mandragorų iki tokių, kurių nė pavadinimų nežinome", – linksmai pasakoja vyras, sustojusio gyvenimo ritmui paįvairinti nusipirkęs net tris vištas.

– Ech, ta pandemija... Tai nuo juvelyrikos suksite prie ūkininkavimo?

– Oi, ne. Kadangi žmona alergiška parduotuviniams kiaušiniams, tai nusprendžiau pažiūrėti, gal naminiai tiks. Nupirkau vištų, padariau joms gražų gardą ir kasryt į jas bežiūrėdamas supratau, kad dabartinė mūsų visų situacija labai panaši į tų vištų: sėdime uždaryti garduose, lesame pusryčius, pietus, vakarienę. Skirtumas tik tas, kad nesame tokie ramūs kaip vištos (juokiasi).

– Kai dar pasaulio netemdė koronaviruso pandemija, dažnai matydavau jūsų stilingos juvelyrikos stendą įvairiuose mados, dizaino renginiuose Lietuvoje. Kaip tapote juvelyru?

– Dažnai skraidydavau į Lietuvą. Ir į kitas Europos šalis. O juvelyrika mano gyvenime atsirado ne iš karto. Daug kelio iki jos dar reikėjo nueiti... Nuo mažens svajojau būti architektu. Bet norint stoti į technikumą reikėjo palikti namus (esu kilęs iš Molėtų), tai aš, mamyčiukas, išsigandau. Baigęs mokyklą labai norėjau stoti į Dailės akademiją, bet giminėje nebuvo jokių menininkų – ir vėl pabūgau, kad nepavyks. Į tuometę sovietinę armiją eiti nenorėjau. Taip įgijau techninės kūrybos specialybę Vilniaus pedagoginiame universitete. Buvau smalsus ir kruopštus studentas. Iš 90 grupės draugų diplomus gavo maždaug pusė. Diplominį darbą rašiau tema "Juvelyrinių staklių gamyba ir skaičiavimas". Pats tuomet savo rankomis jas pagaminau, o baigęs studijas svajojau kurti autorinę juvelyriką. Bet ir vėl susidūriau su kliūtimi – keitėsi sistemos, prasidėjo Atgimimas, žmonės mokėsi gyventi kitaip… Tuo metu jaunam žmogui pradėti karjerą nuo nulio buvo sunku: nežinojau, kur gauti medžiagų darbui, sidabro.

Po visų tų negandų, užklupusių mūsų šeimą, įgijome tokį gerą posakį: „Jei kas neaišku, palik tai angelams: jie geriau žinos, ką daryti.“

– Vis dėlto tas ypatingas istorinis laikmetis nesukliudė jums įsukti sėkmingų verslų – turėjote užuolaidų, šviestuvų, interjero salonus visoje Lietuvoje. Turėjote viską, tik ne jaunystės svajonių išsipildymą?

– Žinote, kai vilkeliu sukiesi versle, apie tas rožines jaunystės svajones nėra kada galvoti. Diena veja naktį, naktis – dieną… Darbuotojai atostogauja, o mes su žmona, net ir turėdami pinigų, apie atostogas galime tik pasvajoti, nes turime prižiūrėti verslus. Užtat, kai 2008–2010 m. į Lietuvą atkeliavo ekonomikos krizė, tai griuvo viskas, ką mudu su Ingute statėme daugybę metų.

– Bet būtent tuomet jums tarsi nuo akių nukrito uždanga?

– Tikrai. Dažnai žurnaluose mes matome sėkmingai dirbančius verslininkus, jų namus, jachtas, tik niekas nepagalvoja, kiek jiems tai kainavo – nervų, sveikatos, laiko, atimto iš šeimos. Ar žinote tą anekdotą, kaip anglas keliavo po Indiją ir sutiko po medžiu medituojantį jogą? Anglas sako: "Kaip tau pavydžiu: sėdi čia be rūpesčių saulutės atokaitoje, o man darbas, vaikai, būsto kreditas gyventi neduoda." Tuomet indas ir jį kviečia pasėdėti, pasidžiaugti saulute drauge, bet anglas sakosi negalintis. O indas jam į tai ramiai: "Na, negali, tai negali…" Ir man šitas jo "negali, tai negali" skamba ausyse tarsi mūsų visų – bėgančių, skubančių, kuriančių verslus, bet nespėjančių pasimėgauti gyvenimu – priekaištas. Nes, kai sustoji ir ramiai pagalvoji, – viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Aš paskelbiau bankrotą ir pasirinkau gyventi kitaip. Bankrotas tarsi atvėrė man langus, suteikė sparnus. Pagaliau su žmona tapome laisvi kaip paukščiai ir galėjome skristi ten, kur norime.

Laimėjo: Gaižauskai džiaugiasi, kad uždarę verslą ir sumažinę šeimos poreikius turi daugiau laiko ir galimybių keliauti.

– Taip atsidūrėte Ispanijoje?

– Iš pradžių mąstėme apie žmonos pamėgtą Portugaliją. Daug jos vietų buvome matę, automobiliu su vaikais apkeliavę. Bet atsidūrėme Denijoje, labai gražiame miestelyje tarp Alikantės ir Valensijos, prie Viduržemio jūros. Tai nedidelis turistinis miestelis su senovine maurų pilimi, su pačia seniausia pajūrio gyvenviete, gyvavusia 1200 m. pr. Kr. Čia nuostabus klimatas, todėl kasmet Denijoje treniruojasi daug sportininkų (tarp jų – ir iš Lietuvos). Kiek girdėjau iš medikų, šioje vietoje yra mažiausia slėgio kaita, todėl labai daug žmonių po sudėtingų operacijų keliasi čia pagyventi. Ispanijoje kur kas daugiau saulės, o tai irgi atsiliepia sveikatai. Dar gyvendamas Lietuvoje ir dažnai lankydamasis Ispanijoje pastebėjau, kad mano pažįstami ispanai čia beveik nesikeičia. Aš tyrinėju prieš veidrodį savo raukšles, o jie tarsi užsikonservavę. Čia net 15–20 metų senumo mašinos atrodo kaip naujos. Ir laikas Denijoje visai kitaip eina: nepastebi, kaip diena prasideda ir kaip ji baigiasi.

– Taigi pirmuosius metus po bankroto nusprendėte nedaryti nieko – tiesiog triūsti aplink savo naujus namus, stebėti aplinką, skaityti ženklus…

– Taip ir buvo. Vaikai pradėjo lankyti ispanakalbę mokyklą. Dukra Ieva, kadangi labai norėjo gyventi Ispanijoje, būdama septyniolikos, pati nuėjo ir susitvarkė priėmimo į mokyklą dokumentus, dar brolį užrašė. Aš pats pirmus metus tiesiog krapštinėjausi aplink namą, jaukinausi aplinką, žmones. Įdomu, kad tyliai ramiai begyvenant man iš pasąmonės ėmė kilti kaskart vis naujų vaizdinių. (Nieko blogo nepagalvokite: žalingų įpročių neturiu, "žolės" nerūkau.) Mintys manęs neapleisdavo nei dieną, nei naktį. Staiga imi ir atsimeni, kad kažkada per griežtai pašnekėjai su savo darbuotoju, kažkam neatsilyginai už gerą darbą ir t.t. Tiesiog esant tos ramybės būsenos į paviršių ėmė lįsti mano buvusio gyvenimo klaidos. Teko pamėginti jas ištaisyti…

– Ar tiesa, kad išeitį – ką veikti toliau – jums pasufleravo būtent žmona Inga, priminusi jaunystės svajones apie juvelyriką? Tai ji sakė, kad turite auksines rankas ir kad kadaise tomis rankomis gaminote sudėtingiausias juvelyrikos stakles?

– Taip, Ingutė visais laikais buvo mano angelas sargas. Ji mane nuramino, kad verslauti gali visi, užtai ne visi gali būti juvelyrais. Ir tas jos pasitikėjimas, kad viskas bus gerai, įtikino ir mane. Taip žingsnis po žingsnio aš pradėjau eiti juvelyrikos link. Kai išsigrynino mintis, ką norėčiau veikti toliau, lyg tyčia ėmė rastis ir reikalingų žmonių. Vienas paskambino, kitas pasiūlė, trečias padėjo. Po visų tų negandų, užklupusių mūsų šeimą, įgijome tokį gerą posakį: "Jei kas neaišku, palik tai angelams: jie geriau žinos, ką daryti."

– Iš šito posakio spėju, kad esate tikintys žmonės. Bent jau angelais?

– Nesu tradiciškai tikintis žmogus, bet turiu tam tikrą savo filosofiją, kuri man padeda lengviau gyventi. Aišku, taip befilosofuodamas tu negali gulėti ant lovos ir laukti, kol pinigai patys iš dangaus ims kristi. Turi ne vien tiktai norėti, bet ir pats iniciatyvą parodyti. Dėti pastangas – tiek norais, tiek ir darbais. Ir žodžius į visatą leisti atsakingai, nes, patikėkit, jie pildosi…

– Ką turite omenyje?

– Įsitikinau, kad mūsų garsiai ištarti žodžiai – labai galingas užtaisas. Dabar, prieš kažką sakydamas, jau gerai pagalvoju. Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai jau buvome visus savo verslus, parduotuves gerai įsukę, patys atsistoję ant kojų. Tuomet nupirkau Ingutei gero vyno ir pasakiau: "Pagaliau galime pradėti gyventi sau…" Tai buvo gruodžio mėnuo, o vasarį prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, kuri neaplenkė ir mūsų. Pamažu pradėjome uždarinėti savo parduotuves. Kai jau susikūrėme gyvenimą Ispanijoje (puikioje turistinėje vietoje atsidarėme juvelyrikos galeriją), aš ir vėl garsiai pasakiau: "Na, štai… Gerai pasielgėme, kad atsikraustėme čia gyventi ir atidarėme juvelyrikos saloną. Turistų čia visada bus…" Ir tada prasidėjo koronė. Todėl dabar, prieš ką garsiai sakydamas, visada pagalvoju.

Ir aš buvau ne išimtis – taip pat įšokau į tą greitąjį gyvenimo traukinį, todėl nė nepamačiau, kaip užaugo mano vaikai. Tai prarastas laikas. Niekada jo nebesugrąžinsiu.

– Ar dabar, jei Dievas leistų grįžti į tą patį atskaitos tašką, kai buvote verslininku, tik nesuplanuotų ekonomikos krizės, norėtumėte viską pradėti nuo pradžių?

– Manau, kad ne. Dėl daugelio priežasčių. Bet pagrindinės turbūt būtų šios: nervai, stresas, didžiulė atsakomybė, reikalai su bankais. Atimtas laikas iš savo vaikų, tėvų, draugų. Bet toks tuomet buvo laikas. Vos atgavę laisvę, matyt, norėjome lygiuotis į Europą ir kuo greičiau tapti tikrais europiečiais. Gal todėl visi buvome darboholikai. Lietuvą užvaldė supermamos ir supertėčiai. Visi skubėjo kuo daugiau suspėti. Ir aš buvau ne išimtis – taip pat įšokau į tą greitąjį gyvenimo traukinį, todėl nė nepamačiau, kaip užaugo mano vaikai. Tai prarastas laikas. Niekada jo nebesugrąžinsiu.

Galimybės: „Kai Dievas užveria duris, būtinai palieka atvirus langus“, – įsitikinęs jaunystės laikų svajonę įgyvendinęs Vaidas.

– Yra toks posakis, kad kai Dievas nori įteikti žmogui dovaną, suvynioja ją į problemą. Kaip manote, ar jūsų bankrotas vis dėlto buvo Dievo dovana?

– Tada taip neatrodė (juokiasi). Užtai dabar tvirtai žinau, kad taip. Kartais tie, vadinkime, Dievo veiksmai yra mums labai nepriimtini, bet galutinis rezultatas dėl jų išeina geras. Dabar tikiu, kad niekas ir niekada nevyksta veltui. Viskas yra už mus ten aukščiau sudėliota. Ne veltui aš išsirinkau tokią žmoną. Aš – svajoklis, Ingutė – realistė. Esame puiki komanda: vienas kitą papildome. Žmona tarsi mano saugiklis. Jei laiku nespės išjungti, galiu iššauti su trenksmu! Ne veltui gauname ir vienokius ar kitokius draugus, kaimynus. Tai vis gyvenimo pamokos. Po verslo bankroto aplink save ėmiau pastebėti daug įdomių dalykų. Bet kodėl jie pradėjo vykti – turbūt taip niekada ir nesužinosiu. Nuo to laiko ėmiau labiau pasikliauti ne protu, bet nuojauta. Labiau stebėti ženklus. O jie rodomi visada. Tik dažniausiai taip skubi, kad nė iš tolo jų nepastebi.

– Kaip suprantu, šiuo metu dėl savo ateities esate visiškai ramus. Atradęs juvelyriką, pamiršote apie artėjančią pensiją. O juk anksčiau dažnai apie ją pagalvodavote?

– Kai dar gyvenau Lietuvoje, "Sodra" man irgi siuntinėdavo ataskaitas apie sukauptą stažą pensijai gauti. Tada ji neatrodė labai viliojanti. Tik pradėjęs juvelyro kelią šiuo klausimu radau ramybę. Supratau, kad jei moki kokį nors amatą – pensija tau nebaisi. Tikiu, kad mėgstama veikla mane maitins iki gyvenimo pabaigos. Ir teiks džiaugsmą. Neseniai važiavome su žmona į parduotuvę. Įeiname, o ten sėdi kokių 85 metų močiutė. Man visada kelia pagarbą žmonės, kurie ne rauda, kaip blogai gyventi, bet dirba. Ji taip maloniai mus aptarnavo, o juk galėtų prie televizoriaus sėdėti, pensija mėgautis. Manau, kad kūrybiškiems žmonėms toji pensija nedidelis baubas. Todėl apie ją daugiau nebegalvoju. Net juokinga, kad mes tarsi kokie maratonininkai: bėgame per visą gyvenimą iki finišo, kurį mūsų valstybės vadovai vis nukelia ir nukelia tolyn… O tas finišas kaip ant ratukų: bėga drauge su tavimi.

– Apie pensiją jau nebegalvojate, bet apie Lietuvą, ten likusius tėvus, draugus vis dar pamąstote? Ko labiausiai pasiilgstate gyvendamas Ispanijoje?

– Tėvų. Draugų. Dar kaimo. Bet tokio, kaip kad seniau būdavo pas močiutę, kai tėvai palikdavo savaitei, dviem. Pasiilgstu kelionių po Lietuvą ir po skirtingus Ispanijos regionus. Man patinka judesys, nes pakeliavus atsiranda daugiau impulsų kūrybai. Darau ne tik juvelyrinius dirbinius. Laisvalaikiu tapau. Praeitą rugsėjį, nors jau buvo karantinas, keliavome po Šiaurės Ispaniją, Portugaliją. Pastarojoje nereikėjo kaukių nešioti, tai ji knibždėte knibždėjo ispanų, atvažiavusių pabūti be kaukių, pakvėpuoti grynu oru. Aplinkos pakeitimas labai mane stimuliuoja.

– Ar lengvai išmokote ispanų kalbą?

– Ispanų kalbos mokiausi dar gyvendamas Lietuvoje. Šiuo metu suprantu ją geriau, nei kalbu. Mano klientai – žmonės iš viso pasaulio, tad kalbos įgūdžių visiškai pakanka. Šiuo metu su žmona pajuokaujame, kad visai neblogai nemokėti ispanų kalbos. Tuomet žinias per vietinę televiziją interpretuojame taip, kaip patys suprantame. O draugai, likę Lietuvoje, skundžiasi, kad jiems televizoriaus išvis nebesinori jungti. Šiuo keistu pandemijos, karantinų laiku turbūt geriau daugiau ko nesuprasti, nei suprasti.

– Kokias ispanų savybes pamėgote čia pagyvenę?

– Man patinka, kad jiems negaila pasakyti komplimentą. Tarkim, kokia graži mano juvelyrika (juokiasi). Juk geras žodis nieko nekainuoja. Jiems negaila pasakyti "ačiū". Ne kartą yra pasitaikęs ir toks atvejis, kad kaimynas sumoka tavo sąskaitą. Iš draugiškumo. Čia gyvendamas gali netikėtai rasti kokį 30 kg apelsinų, paliktų prie vartų.

– Kertu lažybų, kad daug lietuvių, kadaise palikusių tėvynę, ironiškai pasakytų: "Betgi vis tiek ispanų akyse liksite tik emigrantai…"

– Viskas priklauso nuo tavo požiūrio, jausenos. Čia panašiai kaip ir apranga – jautiesi gražiai ar negražiai apsirengęs. Dauguma mūsų, lietuvių, kadaise gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur tokio žodžio "emigrantas" išvis nebuvo. Jei dabar iš principo lieka tos pačios taisyklės – ES kaip viena šalis, tai kodėl aš, gyvendamas Ispanijoje, turėčiau jaustis kaip emigrantas? Teoriškai čia aš savas, o praktiškai yra taip, kaip žmogus jautiesi. Mūsų šeimos situaciją Ispanijoje lengvina dar ir tas faktas, kad Denija – turistinis miestelis. Čia labai daug turistų, užsieniečių. (Bent jau buvo iki pandemijos.) Mūsų gatvelėje penkiolika namų, o iš to skaičiaus – tik vieni ispanai… Visi kiti atvykėliai. Sunku jaustis čia emigrantu. Nediskriminuoja mūsų nei policija, nei banko darbuotojai, nors ne viskas čia mums dar aišku. Prašai pagalbos – ją ir gauni. Čia gyvenantys ispanai tikrai labai geranoriški užsieniečių atžvilgiu.