Šįkart kalbamės su dar viena investuotoja – moterimi, nuo nulio sukūrusia sėkmingą tarptautinį verslą. Tai Janita Janušauskaitė-Plungė, „KIKA Group“ įkūrėja, kuri savo patirtimi ir įžvalgomis dalysis ir projekte „Rykliai. Lietuva“.
– Esate nauja „ryklė“ šiame projekte. Prisistatykite…
– Esu trečios kartos kaunietė, gimusi ir augusi Kaune. Čia sukūriau verslą, kuris dabar yra jau šeimos verslas ir šiemet švenčia 35-erių metų sukaktį. Mūsų įmonė patenka į šimtą seniausių Lietuvos įmonių. Už tai net esame gavę apdovanojimą.
– Girdėjau, kad prodiuseriams teko gerokai pavargti, kol įkalbėjo Jus prisijungti prie „Rykliai. Lietuva“ komandos.
– Teko, teko… Pernai nepavyko prisijungti, nes savo laiką planuoju metams į priekį ir jau turėjau kitų planų. O šiemet sutikau dalyvauti pusėje sezono, nes, kai buvo filmuojama antroji laidų dalis, aš jau buvau suplanavusi kelionę į Australiją. Beje, ką tik iš jos grįžau. Ar patiko? Na… Ji gerai išreklamuota, susitvarkiusi, bet tikrai ne mano šalis. Gražu, įdomu, bet man reikia daugiau gamtos, gyvūnų, parkų.
– Ar pati turite „rykliškų“ savybių?
– Manau, atsakymas – taip, nes jei versle išsilaikiau 35-erius metus ir nuo vieno šuns išauginau verslą į didelę tarptautinę korporaciją, faktai kalba patys už save. Šalia viso to dar turime ir mažmeninę prekybą – 122 parduotuves, savo gamyklas, kurių produkciją eksportuojame į daugiau nei pusšimtį šalių. Manau, kad sugebėti visa tai sukurti, valdyti ir plėsti gali tik „ryklė“.
– Minėjote, kad verslas jau gyvena savo gyvenimą, tad atsirado daugiau laiko ir kelionėms. Ar keliaudama esate patyrusi kokių nors netikėtų nuotykių? Gal teko susidurti ir su rykliais?
– Pirmieji mano uždirbti pinigai buvo skirti ne pramogoms ar norimiems pirkiniams, o darbui reikalingiems įrankiams. Tik būdama 28-erių pirmąsyk leidau sau atostogauti. Išvykau į Gran Kanariją panardyti, plaukiau žvejoti žvejybiniu laivu ir… pagavau ryklį. Tokia buvo mano pirmoji ir vienintelė pažintis su šiuo gyvūnu.
– Kas paskatino priimti „Rykliai. Lietuva“ prodiuserių pasiūlymą? Kuo šis projektas labiausiai sudomino ir patraukė Jūsų dėmesį?
– Pirmiausia, mane labai kvietė. Antra, aš tikiu, kad tai, kas vyksta su tavimi čia ir dabar, nėra atsitiktinumas, o veikiau misija, kurioje tiesiog privalai sudalyvauti. Juk verslas man yra gyvenimo būdas, mano didžioji aistra. Todėl man nuoširdžiai įdomu, kaip kiti žmonės bando kurti verslus, kaip juos supranta, kiek darbo įdeda ir pan.
– Per savo ilgametę verslo patirtį sukaupėte nemažai žinių ir išminties. Į ką pirmiausia kreipsite dėmesį vertindama projekte pristatomas verslo idėjas?
– Kadangi visos laidos, kuriose dalyvauju, jau nufilmuotos, paatvirausiu, kad į projektą atėję žmonės dažnai painioja amatininkystę su verslu. O tai – ne tas pats. Jei žmogus čia eina „pasigaminti“ pinigų, tai, mano supratimu, nėra verslas. Verslas yra tada, kai žmogus turi idėją, ja tiki, dėl jos aukoja savo gyvenimą, finansus, ir galiausiai ateina laikas, kai už jo pastangas, tikėjimą ir tarnystę žmonėms išmuša atpildo valanda. Mano moto: verslas turi teikti naudą žmonėms!
Buvo dalyvių, kurie šį projektą įsivaizdavo kaip nuotykį. Maždaug: kažką sugalvojau, ateisiu pas „ryklius“, jie man duos pinigų, o tada aš ką nors su jais darysiu. Atleiskite, bet man toks variantas netinka.
– Užbėkime įvykiams už akių ir atskleiskime, kokias klaidas darė žmonės, atėję į projektą „Rykliai. Lietuva“ ieškoti investicijų?
– Didžiausia daugelio klaida buvo... nepasiruošimas. Jei žmonėms atrodo, kad „rykliai“ – tai geri Kalėdų seniai, kurie dalija pinigus, tai ne... „Rykliai“ – tai žmonės, žinantys tikrąją pinigų kainą.
Projekto dalyvis turėtų ateiti pas mus kaip į banką. O bankas arba patvirtins jo idėją, arba ne.
Rimtai galvojantis verslininkas į banką ateina pasiruošęs – žino, kokiam vartotojui bus skirtas jo produktas ar idėja, kokie bus gamybos kaštai, kokią naudą tai duos vartotojams ir t. t.
Gerų idėjų yra labai daug. Bet, kaip rodo istorija, sėkmingais verslininkais tampa tik tie, kurie labai daug ir labai atkakliai dirba.
Jei pažvelgtume į žvaigždžių gyvenimus iš arti – sportininkų, šokėjų, verslininkų ir kitų sričių atstovų, – pamatytume, kad nė vienas iš pirmo karto nieko ypatingo nepasiekė. Ką noriu pasakyti? Už jų sėkmės slypi šimtai ar net tūkstančiai bandymų, griuvimų ir atsikėlimų, randų ir panašiai.
Ko nors pasiekė tik tie, kurie daug dirbo ir nepasidavė. Todėl žmonėms reikėtų suprasti paprastą formulę: sėkmė lygu darbui. Sėkmė šalia tinginių nevaikšto. Jai su tinginiais ne pakeliui.
Pirmieji mano uždirbti pinigai buvo skirti ne pramogoms ar norimiems pirkiniams, o darbui reikalingiems įrankiams.
– Kokių verslo idėjų tikėjotės šiame sezone? Ar buvo sričių, į kurias pati ypač norėjote investuoti?
– Kai sutikau dalyvauti šiame projekte, neturėjau jokių išankstinių idėjų. Bet aš esu pakankamai empatiškas žmogus, todėl žinau: jei suprasiu idėją ir ji man patiks, visai nesvarbu, iš kokios srities ji bus – gamyba, produktas ar kokia nors aplikacija. Širdis manęs neapgaus.
Bet į verslą eisiu tik su tuo žmogumi, kuris, matysiu, dega savo idėja, supranta, apie ką kalba, jaučia verslo mastą ir prisiima už tai atsakomybę. „Rykliui“ tikrai nereikia užsikrauti dar vieno vaiko ant pečių ir daryti už jį namų darbus. Tai turi būti savarankiškas žmogus, jau pradėjęs savo verslą ir net ko nors jame pasiekęs. Tada, matydama jo pasišventimą ir pateiktus skaičius, jau galėsiu svarstyti, tapti jo mentore ar ne.
– Pirmąjį savo uždarbį skyrėte ne asmeniniams norams, o darbo priemonėms. Ar toks požiūris į pinigus ir šiandien išlieka vienu svarbiausių Jūsų verslo principų?
– Galiu drąsiai sakyti, kad elgiuosi lygiai taip pat. Maksimaliai viską grąžinu į verslą. Bet… jei būsi šykšti sau, būsi šykšti ir pasauliui. Turi išmokti džiaugtis tomis gėrybėmis, ta grąža, kurią tau duoda verslas. Nes pinigai yra laisvė. Laisvė kurti, pažinti pasaulį ir naujus žmones. Bent jau man asmeniškai pinigai yra laisvė imtis naujų projektų.
– Savo verslo istoriją pradėjote nuo sidabrinio pudelio Kikos ir šunų kirpimo. Ar šiuo metu Jūsų namuose yra šunelis?
– Oi… Yra, ir ne vienas. Šiuo metu mūsų namuose yra apie dešimt šunų ir dvi katės. Turiu vieną žymiausių pasaulyje pomeranijos špicų veislynų, taip pat veisiame garbanotuosius ir Maltos bišonus, todėl, suprantama, gyvūnai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Užsiimu profesionaliu sportu su gyvūnais, dalyvaujame pasaulinėse parodose, laimime daug apdovanojimų. Turime net 35 pasaulio čempionus, 31 Europos čempioną ir daugiau nei šimtą Amerikos čempionų. Tris kartus buvau pripažinta geriausia pomeranijos špicų veisėja.
Augindama šunis ir dalyvaudama parodose matau, kokių produktų reikia mūsų augintiniams. Todėl ši veikla mane atvedė ir prie labai įdomaus kūrybinio proceso. Kuriame naujus produktus šunims ir katėms, kurie gimsta iš praktikos ir supratimo, ko gyvūnams iš tiesų reikia.
– Ar turite savo šunelių numylėtinių, kuriems tenka ypatinga vieta Jūsų širdyje? Galbūt yra tokių, kurie turi privilegiją užimti garbingiausią vietą ant Jūsų sofos?
– Žinoma, kad turiu. Bet tie, kurie dar aktyviai sportuoja ir dalyvauja parodose, be to, kad kartu su manimi gulasi ant sofutės, dar turi ir savo griežtą režimą. Jie gyvena kaip sportininkai. O kai baigia karjerą, tuomet jau gali visavertiškai „gyventi“ ant sofos.
– Minėjote, kad nuosmukiai versle – neišvengiamas dalykas…
– Nežinau nė vieno verslo, kur viskas visada kiltų tik į aukštyn. Nuosmukiai duoda pamokų, ir tik taip įmanomas augimas. Paskaitykite daug gyvenime pasiekusių žmonių biografijas – visose jose rasite kažkokį blogą etapą, kažkokį krytį žemyn ir pan.
– Ar per savo kaip verslininkės karjerą taip pat turėjote verslų, kurių teko atsisakyti?
– Žinoma, tai neišvengiama kiekvieno verslininko kelyje. Pavyzdžiui, turėjome „Silver City“ – platų papuošalų salonų tinklą. Keliaudami po pasaulį matėme, kiek visur yra gražių dalykų. Veždavomės natūralius akmenis, natūralius perlus ir mokėme žmones, kaip juos verti ant šilkinių siūlų ir kurti originalius gaminius: sidabrinius papuošalus, žiedus, apyrankes, auskarus, gaminti dirbinius su perlais, kriauklėmis, natūraliais akmenimis, medžiu ir oda.
Turėjome net 35 „Silver City“ parduotuves. Kai atėjo 2008-ųjų krizė, teko šio verslo atsisakyti. Bet tai vis tiek buvo labai įdomi pažintinė kelionė.
Mes ne iš tų, kurie tik investuoja, o tada sėdi ir žiūri, kaip pinigai kapsi. Mes su vyru įsigiliname į kiekvieną verslą, kurio imamės, dirbame išvien su komanda, kartu su ja augame ir priimame sprendimus.
– Tai Jūs esate truputį kitokie verslininkai?
– Tikrai kitokie. Žinau, kad dabar madinga įdėti pinigus, tarkim, į kokius nors fondus, ir tada jie pamažu kapsi. Bet man toks verslas neįdomus.
– Ar todėl, kad jis nėra kūrybiškas?
– Todėl, kad jis netarnauja žmonėms. Kiekvienas mūsų sukurtas produktas turi tarnauti žmonėms. Kai pristatome naują produktą, iki jo paleidimo į rinką praeina dveji treji metai. Nes reikia sugalvoti idėją, atlikti produkto bandymus laboratorijose, paskui derinti pakuotės dizainą ir t. t. Į vieną naują produktą sudėta ištisi žmonių gyvenimai ir daugybė sunkių darbo valandų.
Dar noriu pabrėžti, kad mūsų tikslas nėra kažką atkartoti. Mes kuriame naujus, naudingus produktus. Pavyzdžiui, gyvūnams, su kuriais pati gyvenu. Dirbame su mokslininkais, atliekame cheminius tyrimus, stebime alergines reakcijas.
Dabar mano gyvenime – puikus laikas. Vaikai užaugę. Su vyru kartu užauginome penkis vaikus. Turime penkis anūkus. Žodžiu, dabar galime pakankamai laiko skirti savo kūrybinei savirealizacijai.
Gerų idėjų yra labai daug. Bet, kaip rodo istorija, sėkmingais verslininkais tampa tik tie, kurie labai daug ir labai atkakliai dirba.
Pasaulis labai keičiasi, atsiranda naujų technologijų, galinčių patobulinti vieno ar kito produkto gamybą. Ir mes, gyvendami Lietuvoje, galime kurti žmonėms ar gyvūnams naudingus produktus ir jais pasaulyje reprezentuoti Lietuvą. Pavyzdžiui, „KIKA Group“ gyvūnų pašarus gamina savo įmonėje „AKVATERA LT“. Jos produkcija eksportuojama į daugiau nei 50 pasaulio šalių.
Mes niekada netaupėme nei žaliavų kokybės, nei tyrimų sąskaita. Visada galvojome, kaip padaryti, kad gyvūnui būtų kuo geriau.
– Kokio dydžio komandai vadovaujate? Ir ar moteriai versle vis dar tenka dirbti daugiau nei vyrui, kad įrodytų savo vertę?
– Įmonėje dirba 900 žmonių, o aš vadovauju visiems vadovams – maždaug 30-čiai žmonių.
Bet dėl antro klausimo… Žurnalistai dažnai manęs to klausia, o aš nesuprantu kodėl. Verslą kuriu jau daug metų ir niekada nesu patyrusi diskriminacijos vien dėl to, kad esu moteris.
– Kokią didžiausią pamoką apie žmones išmokote būdama didelio verslo vadovė?
– Hmm… Gerai dirbdamas žmogus visada gauna karjeros galimybių, bet anksčiau ar vėliau jis laiko egzaminą – valdžia ar pinigai. Esmė – ar jis sugeba šį egzaminą išlaikyti, ar ne. Čia labai svarbūs tampa vertybiniai dalykai.
Kitas svarbus dalykas – kad žmogus norėtų gyventi. O gyventi reiškia kurti, džiaugtis ir suprasti, kad gyvenimo gerovė priklauso tik nuo jo paties – nuo jo pastangų, noro, dėkingumo. Nes tas nuo sovietmečio užsilikęs požiūris, kad kažkas tau turi duoti, yra didžiausia klaida.
Žmogus savo gyvenimą gali susikurti tik savo rankomis. O jei šalia dar atsiranda mentorius, kuris gali padėti, reikia jam už tai būti be galo dėkingam.
– Ar buvo gyvenimo etapas, kai teko rinktis tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?
– Visą gyvenimą stengiausi išlaikyti balansą. Kad namuose verslininkė nereikalinga, kad vaikams reikia mamos, supratau nuo pat pirmųjų šeimos dienų. Todėl, kai esu žmona – esu žmona, kai mama – mama. Kai esu darbe, savo pareigas atlieku šimtu dešimčia procentų. Žinant savo vaidmenis ir pareigas, lengviau valdyti laiką ir viską suderinti.
– Jūsų vaikai augo matydami kasdienį darbą ir verslo kūrimą. Ar norėtumėte, kad jie tęstų Jūsų pradėtą veiklą, ar svarbiau, kad kiekvienas pasirinktų savo kelią ir būtų jame laimingas?
– Beveik visi mūsų vaikai tiesiogiai arba nuotoliniu būdu dirba šeimos įmonėje. Dirba vyriausias sūnus Tautvydas ir dukra Kamilė. Ji yra „Tauro Grooming Academy“ mokytoja ir veterinarijos gydytoja.
Jauniausias sūnus Ąžuolas šiuo metu mokosi dvyliktoje klasėje ir, kai paprašau, padeda man susigaudyti šių dienų technologijose.
Vidurinysis sūnus Nojus yra kvantinės fizikos doktorantas. Jis dirba pas mus nuotoliniu būdu, padeda įmonei skaitmenizacijos srityje.
Dukra Ieva pasirinko kitą profesinį kelią, ir mes jos sprendimą gerbiame.
Ar aš norėčiau, kad būtų tęstinumas? Taip, nes tai šeimos kompanija. Ar taip ir bus? Gyvenimas parodys. Nes neužtenka turėti šeimos ryšių – reikia ir labai gerai suvokti, kas yra šeimos verslas.
– Kaip, bėgant metams, pasikeitė Jūsų pačios sėkmės samprata? Ar šiandien sėkmę vertinate pagal tuos pačius kriterijus kaip ir verslo pradžioje?
– Gal pasikartosiu, bet man sėkmė lygu darbui. Kai daug dirbi, gauni rezultatą. Tai štai tas rezultatas ir yra sėkmė.
– Jei galėtumėte susitikti su penkiolikmete Janita, kuri pirmą kartą pradėjo kirpti Kiką, ką jai pasakytumėte?
– Janita, tu pati puikiai žinai, ką reikia daryti. Tikėk savo vidine nuojauta ir eik pirmyn. Gyvenime pasinaudok visomis įmanomomis galimybėmis. Sąžiningumas, darbštumas – privalomos savybės. Gerbk kartu dirbančius žmones, pasitikėk jais, net jei prireiks dešimto ar penkiolikto karto, nes be jų tu nieko nepadarysi. Ir atmink – tai, ką tu kuri, turi teikti naudą žmonėms.
Naujausi komentarai