Įgimta meilė nuotykiams
Susiskambiname per mesendžerį. Lietuvoje – dešimta valanda ryto, o Kuko salose, kur prisišvartavusi jachta „Sailing Luka“, jau vakaras – Juškevičių šeima ruošiasi miegoti.
Keliauti jachta jie pradėjo prieš daugiau nei dvejus metus. „Merginos kelis kartus trumpam buvo grįžusios į Lietuvą dėl sveikatos priežasčių – vienąsyk iš Kanarų, kitąkart iš Karibų. Paskui ir vėl leidomės į kelią“, – pasakoja šeimos galva Vytautas.
Paklaustas, kuo užsiėmė iki šios gyvenimo avantiūros, vyras perspėja, kad laukia ilgas pasakojimas. Jį pradeda nuo vaikystės, kai būdamas devynerių pirmą kartą atsistojo ant burlentės ežere. Vėliau tėtis nusipirko nedidelį laivelį ir abu kartu mokėsi buriuoti. Dar po kurio laiko šeima įsigijo didesnį laivą.
„Suaugęs pats susitaupiau pinigų ir įsigijau savo jachtą – nusibodo remontuoti tėvų. Visi plaukdavo, o remontas tekdavo man vienam“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba panevėžietis ir priduria, kad jo tėvai mėgo aktyvų gyvenimo būdą, todėl meilę nuotykiams perdavė ir sūnui.
Susipažinęs su Joana, Vytautas dar per pirmąjį pasimatymą prisipažino merginai svajojantis jachta apiplaukti pasaulį. Mylimajai neliko kito pasirinkimo, tik keliauti drauge.
„Joana iki tol niekada nebuvo plaukusi jachta. Kai pirmą kartą ją išsivežiau į vandenį, buvo visko – ir pykinimo, ir baimės. Ilgainiui priprato. Tiesa, ir dabar kartais jūrligė primena apie save, kai vandenynas neramus“, – pasakoja Vytautas ir džiaugiasi, kad po pirmojo plaukimo Kuršių mariose Joana nuo jo nepabėgo.
Iš pradžių pora buriavo nedaug – tik tiek, kiek leisdavo atostogos. Tačiau Vytauto galvoje nuolat kirbėjo didesnė svajonė – kelionė aplink pasaulį. „Todėl prieš dvejus metus išnuomavome savo namą Panevėžyje, paruošėme laivą ir išplaukėme“, – sako patyręs buriuotojas.
Kai namai plaukia kartu
Paklaustas, kiek laiko praleidžia plaukdami, o kiek – sausumoje, Vytautas sako, kad sausumoje būna retai. Net prisišvartavę uoste ar stovėdami ant inkaro Juškevičiai gyvena laive – juk dabar tai jų namai.
„Kaip iš buto išeini pasivaikščioti į lauką, taip ir mes išeiname – tik ne iš buto, o iš laivo. Sėdi į valtelę, nuplauki į krantą ir veiki, ką nori“, – savo kasdienybę apibūdina pašnekovas.
Kaip iš buto išeini pasivaikščioti į lauką, taip ir mes išeiname – tik ne iš buto, o iš laivo. Sėdi į valtelę, nuplauki į krantą ir veiki, ką nori.
Artimiausiu metu Juškevičių laukia dar vienas neįprastas maršrutas – jie plaukia į U formos koralinį atolą viduryje Ramiojo vandenyno. Nors į jį galima įplaukti, aplink nėra jokios sausumos – tik sekluma ir beribis vanduo.
„Mesime inkarą, pasnorklinsime, o paskui nukreipsime kursą į Niuję – vieną mažiausių pasaulio valstybių pagal gyventojų skaičių. Ji garsėja koralinėmis uolomis, krištolo skaidrumo vandeniu, ją labai mėgsta buriuotojai, kertantys Ramųjį vandenyną. Kadangi esame priklausomi nuo orų, ten pabūsime tiek, kiek leis meteorologinės sąlygos – greičiausiai apie savaitę. Toliau planuojame plaukti į Naująją Zelandiją, tačiau ten saugiausia vykti lapkritį. Todėl stebėsime orų prognozes ir lauksime maždaug dešimties dienų vadinamojo oro lango, kad galėtume saugiai iki jos nusigauti nuo Tongos arba Fidžio“, – dalijasi artimiausiais planais Vytautas.
Anot buriuotojo, keliaujant jachta planuoti galima tik labai sąlygiškai, nes viskas priklauso nuo vėjo. Kur jis pasisuka, ten ir plaukia. Kiek kartų šeimos planai keitėsi dėl oro – sunku net suskaičiuoti. Būna, atplaukia į vietą, kur ketino praleisti tris dienas, o lieka trims mėnesiams. Kartais atvirkščiai – atvyksta ten, kur kiti buriuotojai rekomendavo praleisti kelis mėnesius, bet po poros dienų supranta, kad čia jiems visai neįdomu.
„Yra geras posakis: vieniems patinka bananai, kitiems – dėžės nuo bananų“, – juokiasi buriuotojas ir primena, kad skonis – labai individualus dalykas.
Paklaustas, kaip renkasi maršrutus, Vytautas sako dažniausiai atsiverčiantis „Google“ žemėlapius ir ieškantis vietų, kuriose norėtų atsidurti. Taip pat naudojasi specialiomis navigacijos programėlėmis.
Vyras buriuotojus, keliaujančius jachtomis po pasaulį, juokais vadina jūrų valkatomis. „Išplaukdami planavome keliauti kokius šešerius metus, bet dabar jau matome, kad neviršysime penkerių“, – spėja keliautojas.
Ar po tiek metų vandenyne šeima dar mokės gyventi sausumoje? Vytautas nė akimirką nesudvejoja: jei išmoko gyventi vandenyje, išmoks ir vėl gyventi krante. Grįš į gimtąjį Panevėžį, išleis Luką į mokyklą, susiras darbus, o vasaromis ir vėl galės visi trys keliauti jachta.
Nesivaiko adrenalino
Kas nuo kelionės pradžios buvo sunkiausia? Vytautas ilgai galvoja. Galiausiai pripažįsta, kad fiziniai sunkumai jo negąsdina. O psichologiniai?
„Kiekvienas buriuotojas pasakys, kad sunkiausia yra atsispirti nuo kranto. Kitaip sakant, pati pradžia. Juk esame įpratę gyventi komfortiškai ir dar dalytis tuo socialiniuose tinkluose. Mums to niekada nereikėjo – nei komforto, nei rodymo. Mes tiesiog gyvenome ir taupėme savo didžiajai gyvenimo kelionei“, – atvirauja Vytautas.
Laive jų šeimai nieko netrūksta. Gal tik Lukai kartais būna ilgu, kai ilgai nepasiekia kranto.
Prakalbus apie iššūkius, audras ir galimus uraganus, V. Juškevičius tik nusijuokia ir teiraujasi, kokių istorijų apie buriuotojus esame prisiklausę.
„Gal anksčiau, kai nebūdavo tikslių orų prognozių ir neturėjome interneto viduryje vandenyno, buriuotojai ir patekdavo į netikėtas situacijas. Tačiau šiais laikais tikrai galima buriuoti saugiai“, – džiaugiasi jis.
Plaukdamas su šeima jis neieško adrenalino, stengiasi viską gerai apskaičiuoti ir pasverti. „Tie, kas nori plaukti ekstremaliai, laukia stipresnių vėjų. Tačiau mes niekur neskubame, todėl laukiame tinkamų oro langų ir tuomet keliame bures“, – sako pašnekovas.
Savo laivą Vytautas vadina senu, bet saugiu. Jo nuomone, visi laivai – tiek seni, tiek nauji – genda vienodai. „Čia jums ne automobiliai“, – juokiasi ir tęsia, kad vandenyje nutinka visko: vėjas stiebus nulaužo, suplėšo bures, o kartais ir patys už ko nors užkliūna, ką nors nutraukia. Todėl remontas laive yra kasdienybė.
„Ir ko čia tik pas mus nėra – ir siuvimo, ir santechnikos, ir elektros prekių, – vardija laivo „turtą“. – Net siuvimo mašiną turiu, kad prireikus galėčiau burę susiūti. Plaukdamas turi būti pasiruošęs viskam, nes viduryje vandenyno nenubėgsi į statybinių prekių parduotuvę ir nenusipirksi, ko reikia.“
Miego trūkumu nesiskundžia
Kokia įprasta diena plaukiant jachta? Vytautas pasakoja, kad jam patinka žiūrėti į horizontą, klausytis garso knygų, tačiau didžiąją paros dalį jis praleidžia budėdamas.
„Tikrai nėra taip, kad susitvarkiau bures ir tiesiog plaukiu kaip į vandenį įmesta malka. Žinau savo laivo galimybes ir suprantu, kaip jis turi plaukti, todėl su burėmis dirbu nuolat. Kartais, jei eina škvalai, per valandą jas pakeliu ar nuleidžiu net po kelis kartus“, – pasakoja jis.
Kad ilgos dienos plaukiant neprailgtų, Vytautas susigalvoja mažų tikslų – pvz., aplenkti kokį nors laivą, kurį pamato specialioje programėlėje. Kai turi tikslą ir jo sieki, diena praeina greičiau.
Naktimis jachta irgi plaukia, tad tenka ją naviguoti. Joana žino, kad sunkiausias Vytauto budėjimo laikas būna nuo vidurnakčio iki trečios valandos nakties, todėl tuo metu ateina jo pavaduoti.
Vyras tikina, kad jam užtenka pasnausti kelias valandas. Miego trūkumą atperka vaizdai, kuriuos šeima pamato vos pasiekusi naują vietą.
„Neseniai turėjome nepamirštamą patirtį – plaukiojome kartu su vienais didžiausių planetos gyvūnų – kuprotaisiais banginiais. Kelionės metu juos iš laivo buvome pastebėję ne kartą, tačiau šįsyk gavome progą su jais paplaukioti ir vandenyje. Stebėti šiuos nuostabius jūrų milžinus iš maždaug 10 m atstumo, girdėti jų giesmes – tai buvo nepakartojama“, – susižavėjęs pasakoja buriuotojas.
Kaip tokia kelionė keičia šeimos tarpusavio santykius? Juk gyvenant mieste ir susipykus galima tiesiog užtrenkti duris ir išeiti pasivaikščioti, kol emocijos nurims. O laive?
Vyras sako, kad mažoje erdvėje gal net greičiau išmokstama atleisti ir susitaikyti: „Gali užsidaryti kajutėje ir pykti, bet kas nuo to pasikeis?“
Kelionę išsaugo ekranuose
Iš gražiausių kelionės akimirkų Joana kuria įkvepiančius filmukus, kuriais šeima dalijasi internete. „YouTube“ kanale įvedę „Sailing Luka“, galėsite kartu sekti Juškevičių kelionės nuotykius ir atradimus.
Kodėl tai daro? Anot Vytauto ir Joanos, pagrindinis jų tikslas nėra populiarumas.
„Tiesiog taip lengviau informaciją perduoti visiems vienu metu. Užuot tėvams, draugams ir giminaičiams kiekvienam atskirai pasakoję tą patį, mes vieną kartą įkeliame vaizdo įrašą į internetą ir jį pamato visi“, – džiaugiasi radę gerą išeitį jie ir priduria, kad tikrai neketina tapti nuomonės formuotojais.
„Mums su Joana svarbu užfiksuoti kelionę dėl savęs, kad po daugelio metų, kai pasensime, galėtume atsukti laiką atgal, žiūrėti nufilmuotus vaizdus ir stebėtis, kokie buvome jauni, drąsūs ir gražūs“, – šypsosi jis.
Egzotiški vaizdai sulaukė atgarsio ne tik iš artimųjų. Ilgainiui auditorija išaugo – jų kelione vis labiau domisi ir kiti kelionių bei buriavimo entuziastai.
Labiausiai Vytautą džiugina tai, kad neigiamai nusiteikusių komentatorių, vadinamųjų heiterių, beveik nesulaukia. Žmonės stebi jų nuotykius, džiaugiasi kartu ir linki gero vėjo.
Pasaulis – geriausia mokykla
Vytauto ir Joanos dukrelei Lukai – šešeri. Kol kas Juškevičiai ją moko patys. Pora įsitikinusi, kad kelionė aplink pasaulį jų dukrai yra pati geriausia gyvenimo mokykla – čia daugybę dalykų galima ne išmokti teoriškai, o patirti praktiškai.
Su kitų buriuotojų vaikais Luka bando susikalbėti angliškai. Šios kalbos ji pradėjo mokytis šeimai atkeliavus į Trinidadą.
„Nemokiau jos nė vieno žodžio. Ji tiesiog girdėjo, kaip mes bendraujame, kaip kalba aplinkiniai žmonės, ir išmoko“, – šypsosi tėtis.
Vyras yra girdėjęs, kad daug keliaujančių buriuotojų vaikų, vėliau sugrįžę į įprastas mokyklas, kai kuriuos dalykus jau būna išmokę gerokai anksčiau nei jų bendraamžiai.
„Keliaudama dukra kitaip supranta realų pasaulį. Vaikas mokykloje beždžionę mato knygutėje, o čia – nuplaukei į salą, išlipai iš laivo ir dalijiesi bananais su vietinėmis beždžionėmis“, – šmaikštauja jis.
Keliaudama Luka lavina ne tik užsienio kalbas, matematikos ar geografijos žinias, bet ir gebėjimą bendrauti, pažinti kitas kultūras, jų žmones, prisitaikyti prie naujų situacijų.
„Kai ilgesnį laiką apsistojame kuriame nors uoste, rengiame grilio vakarus, pasikviečiame draugų – tokių pačių kruizerių kaip ir mes. Luka renka kriaukles, akmenėlius pakrantėje, kuria iš jų darbelius, apyrankes, o paskui dovanoja naujiems draugams“, – pasakoja tėtis ir džiaugiasi dar vienu dukros pasiekimu – kelionėje Luka išmoko plaukti ir nardyti.
Kai ilgesnį laiką apsistojame kuriame nors uoste, rengiame grilio vakarus, pasikviečiame draugų – tokių pačių kruizerių kaip ir mes.
Tarp mitų ir tikrovės
Kokį didžiausią mitą apie gyvenimą jachtoje Vytautas norėtų paneigti? „Daug kas įsivaizduoja, kad buriuotojų kasdienybė yra vien nesibaigiančios audros ir išbandymai. Ir dar – kad jie niekada nenusimeta nuo lietaus saugančių drabužių. Tačiau tikrovė tokia, kad buriuotojo aprangą paskutinį kartą dėvėjau dar būdamas Lietuvoje“, – atkerta jis.
Primenu Vytautui socialiniuose tinkluose matytą nuotrauką, kurioje jis laiko įspūdingo dydžio žuvį.
„Tai 15 kg mahi mahi, sugauta plaukiant iš Prancūzijos Polinezijos pakeliui į Kuko salas. Pagaliau, po daugybės nesėkmingų žvejybos bandymų su sulūžusiomis meškerėmis, prarastais masalais ir sugadintomis ritėmis, pagavome kažką didelio!“ – džiaugiasi keliautojas. Šią žuvį šeima kepė ant grilio ir į vakarienę kvietė kitus buriuotojus su šeimomis.
Paklaustas, kuri aplankyta vieta iki šiol labiausiai sužavėjo jų šeimą, Vytautas nedvejodamas mini San Blasą – maždaug 365 mažų Karibų jūros salų archipelagą Panamos teritorijoje. Šiose salose gyvena vietiniai Guna žmonės, saugantys savo tradicijas ir kultūrą. „Apie šią vietą sukūrėme net kelis filmukus. Savo vaizdo įrašuose mes nevaidiname – tiesiog elgiamės natūraliai“, – sako Vytautas.
Daug gerų įspūdžių šeima parsivežė ir iš Huahinės salos, priklausančios Prancūzijos Polinezijai. Ši sala garsėja skaidriomis lagūnomis, koraliniais rifais, senosiomis polineziečių šventyklomis (marae), vanilės plantacijomis ir vešlia tropine augmenija.
Tiesa, ne visos išgirtos vietos pateisino panevėžiečių lūkesčius. Vytautas prisipažįsta, kad juos šiek tiek nuvylė garsieji Karibai. Pvz., Bora Bora, kuri daugeliui keliautojų yra svajonių sala, jų šeimai tapo viena prasčiausių patirčių.
„Kai kurios vietos buriuotojų būna per daug išliaupsintos. Bora Bora mums nelabai patiko. Žmonės pasirodė kitokie, nepalyginsi su tais, kuriuos sutikome Kuko salose“, – sako jis.
Ar kelionė aplink pasaulį pakeitė jų šeimą? „Negaliu taip sakyti. Kaip buvome įpratę paprastai gyventi, taip ir gyvename. Vienintelis skirtumas nuo gyvenimo mieste – kad čia kas rytą atsikeliame vis kitoje vietoje. Tai ir yra smagiausia kelionės dalis. Lietuvoje nesėdėjome sudėję rankų – visada ką nors veikdavome. Keliaudami irgi: ryte atsikeliame ir sugalvojame, ką norėsime veikti visą dieną – nardyti, apžiūrėti salą ar remontuoti laivą“, – pasakoja Vytautas.
Daugybė žmonių svajoja keliauti po pasaulį, tačiau nedrįsta ryžtis tokiam gyvenimui. Vyrą džiugina, kad jų kelionė jau įkvėpė ne vieną sekėją – kai kurie parašė nusipirkę jachtą ir planuojantys leistis į panašų nuotykį.
Jis nori paneigti ir dar vieną mitą – kad kelionės jachta yra tik turtingųjų ar išrinktųjų pramoga. „Nesąmonė. Labiau elitinis užsiėmimas yra kasdien eiti kavos į kavinę“, – juokiasi buriuotojas.
Jo įsitikinimu, buriavimas nereiškia prabangos ar didelių galimybių – svarbiausia noras, ryžtas ir gebėjimas ieškoti sprendimų. Save ir savo šeimą jis vadina biudžetiniais keliautojais: jie nesivaiko patogumų ar prabangos, o kaupia tai, ko nenusipirksi – patirtis, prisiminimus ir įspūdingas gyvenimo istorijas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)