J. Starinskaitė: dėl vieno dalyko nenorėčiau vykti į didžiąją „Euroviziją“

„Lietuvoje „Eurovizijos“ konkursas labai sureikšmintas. Dėl šio dalyko galbūt nenorėčiau ten važiuoti, nes žmonės apsimeta žinovais, kišasi, teisia“, – sako dainininkė ir prisipažįsta esanti jautri. Bet, jei ne tai, J. Starinskaitė net labai norėtų dalyvauti didžiausiame Europos dainų konkurse: „Būtų linksma, tai būtų didelis gyvenimo nuotykis, puiki istorija.“

Interviu LRT.lt J. Starinskaitė taip pat papasakojo, kaip ji pateko į „Saulės kliošą“, kodėl nusprendė nestudijuoti muzikos ir kodėl kurdama dainas nebelaukia įkvėpimo. 

– Daugelis jus pažįsta kaip atlikėją, grupės „Saulės kliošas“ vokalistę. Kaip atrodo jūsų dienos be muzikos?

– Buvo metas, kai studijavau vizualinę komunikaciją. Tai studijos, susijusios su reklama, jos kūrimu, idėja, realizavimu. Ši specialybė buvo nauja, todėl jautėsi chaosas: dėstytojai nežinojo, kas bus, nežinomybė persiduodavo ir studentams.

Baigusi šią specialybę supratau, kad kažko man vis gi trūksta. Įstojau į visiškai kitokį universitetą, sakyčiau lyderį tarp Lietuvos mokslo įstaigų, – ISM, ten mokiausi metus. Buvo labai sunku, daug skaičiau, skaičiavau. Sunkiausius žingsnius nuėjau ir pagalvojau – kam aš visa tai darau? Juk tai ne aš. Supratau, kad mokytis verslo ir ekonomikos nenoriu. Noriu daryti tai, ką sako širdis: dainuoti, kurti ir judėti muzikos srityje.

Be muzikos, man labai patinka keliauti. Dabar esu prie nieko „nepririšta“, turiu visas galimybes pamatyti, pajusti ir susipažinti su pasauliu. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu sau tai leisti. Stengiuosi keliauti kuo daugiau – tai labai didelė investicija į save. Tikiu, jog keliaudami kuriame savo gyvenimo istorijas.

– Kodėl nebandėte studijuoti dalyko, kuris susijęs su muzika?

– Todėl, kad į šio dalyko mokymo lygį būtent Lietuvoje aš žiūriu skeptiškai. Mano nuomone, mūsų šalyje daugiau gali išmokti nebūdamas tam tikroje institucijoje. Turiu sau artimų žmonių pavyzdžių, kurie mane sulaikė nuo muzikos studijų Lietuvoje.

– Koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Iš tikrųjų labai organiškas, bet netikėtas. Vaikystėje mūsų namuose buvo daug muzikos. Mano tėtis – muzikantas, klausydavo džiazo, į koncertus vesdavosi ir mus. Taip mano sesuo pradėjo dainuoti, ją visą laiką turėjau kaip pavyzdį. Vėliau Daiva prisijungė prie „Saulės kliošo“ kolektyvo, o aš tuo metu dainavau a cappella muzikos grupėje. Su kolektyvo merginomis daug keliaudavome po įvairius konkursus, bet visa tai buvo veikla šalia mokyklos – mano hobis. Laikui bėgant keitėsi sesers norai ir vizijos. Taip nutiko, kad Daiva nusprendė išeiti iš grupės „Saulės kliošas“. Kolektyvo vadovas ir būgnininkas Laurynas [Šarkinas] pasiūlė vokaliste tapti man. Nors su sese mes buvome ir esame labai skirtingos, Laurynas juokaudavo, kad niekas neatskirs.

Šis pasiūlymas buvo netikėtas. Man buvo 15 metų, mokiausi mokykloje, visiškai nesijaučiau pasiruošusi žengti tokio didelio žingsnio. Tuo metu Lietuvoje „Saulės kliošas“ buvo gerai žinoma grupė. Tačiau viskas įvyko labai organiškai. Koncertas po koncerto, ir aš – grupės vokalistė. Su laiku tai tapo mano pagrindine veikla ir viskas nuvedė ten, kur esu šiandien.

– Jie turėjo jumis labai pasitikėti, jei 15-metę merginą priėmė į jau patyrusią grupę.

– Taip. Kolektyvo vadovo Lauryno ideologija yra tokia, kad svarbiausia yra žmonės ir tai, kaip tu su jais jautiesi. Vienas gali būti labai geras dainininkas, tačiau ne tiek malonus ar atsidavęs žmogus, o su kitu – smagu, norisi ir yra lengva bendrauti, kurti. Aš buvau antrasis variantas. Neturėjau tiek daug gerų vokalinių gabumų, bet turėjau asmeninių savybių, kurios privertė atsirasti grupėje ir joje pasilikti.

Mano solo karjera prasidėjo dėl noro būti nepriklausoma. Turėjau asmeninių ambicijų. Taip pat buvo metas, kai grupė išgyveno tam tikrą santykių ir vidinių reikalų krizę.

– Kokią įtaką jums padarė tai, kad šeimoje muzikuoja sesuo Daiva?

– Mes su Daiva buvome labai skirtingos, tik pastaruosius metus mūsų klausoma muzika ir skonis kiek panašesnis. Bet kokiu atveju Daiva – mano vyresnė sesė. Mano pavyzdys.

– Be koncertų su „Saulės kliošu“, dainuojate ir ant scenos pasirodote kaip solo atlikėja. Kodėl nusprendėte kurti ne tik su grupe, bet ir atskirai?

– Mano solo karjera prasidėjo dėl noro būti nepriklausoma. Turėjau asmeninių ambicijų. Taip pat buvo metas, kai grupė išgyveno tam tikrą santykių ir vidinių reikalų krizę.

– O kaip pats kolektyvas reagavo į jūsų sprendimą?

– Visi grupės nariai turi savo gyvenimus, savo asmenines ambicijas ir norus. Mes palaikome vienas kitą. Dalinamės patirtimi ir idėjomis.

– Kas yra jūsų kuriamos muzikos klausytojas?

– Mano muzika nėra lengva popmuzika, kuri priimtina visiems. Tikiu, kad mano klausytojas kažkiek yra melomanas.

– Kokią žinią skleidžia jūsų kūriniai?

– Mano dainos toli nenueina nuo meilės ir santykių temos. Aš nesuprantu politikos ar to, koks turi būti pasaulis. Rašau iš savo asmeninės patirties, apie tai, kas mane jaudina ir kokius jausmus aš išgyvenu ar norėčiau išgyventi.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Ar būna, kad labai netikėtai mintyse pradeda suktis tam tikri žodžiai ir turite juos kuo greičiau užrašyti ant balto popieriaus lapo?

– Kartais būna, bet retai. Anksčiau aš labai laukdavau įkvėpimo, kol supratau, kad įkvėpimas – tai tiesiog sunkus darbas. Kiek tu jo įdėsi, tiek įkvėpimo ir parašytų dainų turėsi. Iš dangaus man niekas nenusileidžia. Aš esu pakankamai racionali.

– Su „Saulės kliošo“ vaikinais koncertuojate vienuolika metų – galima sakyti, kad su grupe užaugote. Ką jums asmeniškai reiškia „Saulės kliošas“?

– Grupės vaikinai yra mano šeimos nariai. Su keliais grupėje grojančiais žmonėmis aš užaugau, dėl jų supratau, kokia esu ir kokia noriu būti. Pati grupės veikla išugdė mano pasitikėjimą savimi, savarankiškumą. Esu dėkinga už tai, kad atsiradau grupėje, jog kartu tiek daug visko išgyvenome.

– Ar pasitaiko atvejų, kai pasirodymo metu suklystate? Kaip su tuo tvarkotės?

– Aišku. Kai įsijungiu analizuoti, pavyzdžiui, „Eurovizijos“ pasirodymus, pastebiu net mažiausius dalykus ir klaidas. Labai stengiuosi padaryti viską, kad būtų geriau ir ateityje tų pačių klaidų išvengčiau.

Jei suklystu gyvo garso koncertų metu, viskas kiek kitaip. Turiu daug laiko, galiu kalbėti su žmonėmis, ištaisyti klaidą kitu būdu. Kartais klaida tampa juoku visiems ir tai tik pakelia bendrą nuotaiką. Koncertuose labai daug improvizuojame, todėl, manau, kad ir klysti yra nedidelė to dalis.

– Kodėl į „Eurovizijos“ atrankas ėjote visi kartu?

– Tuo metu, kai reikėjo pateikti paraišką, su grupe kūrėme dainą ir pagalvojome, kodėl nesudalyvavus. Pamąstėm, kad bus šioks toks sujudimas. Tai buvo labiau spontaniškas sprendimas, kuris nuvedė ten, kur dabar esame. Jei nuoširdžiai, nesitikėjau, kad žmonėms taip patiks mūsų daina. Nors man asmeniškai ji yra viena geriausių „Saulės kliošo“ kūrinių. Dažnai turiu skeptišką nuomonę apie Lietuvos masinį klausytoją.

Apskritai Lietuvoje „Eurovizijos“ konkursas labai sureikšmintas. Dėl šio dalyko galbūt nenorėčiau ten važiuoti, nes žmonės apsimeta žinovais, kišasi, teisia. Noriu, kad žmonės džiaugtųsi muzika, kurią kuriame ir dovanojame jiems. Nenoriu jaustis kalta, jog kažkam ji nepatinka. Gal kiek pergyvenu, nes negatyvios emocijos mane paveikia. Aš gana jautrus žmogus.

Komisija taip pat šiuolaikiška, nebėra tiek daug beskonybės, cirko, žmonių vien dėl šou. Nors neslėpsiu, pamačiusi pirmąsias atrankas, buvau skeptiškos nuomonės.

Iš kitos pusės, labai norėčiau dalyvauti „Eurovizijoje“. Būtų linksma, tai būtų didelis gyvenimo nuotykis, puiki istorija. Manau, pasirodytume puikiai, be to, išnaudotume visas galimybes kuo geriau praleisti laiką. Tai būtų ir asmeninis, ir muzikinis tobulėjimas.

– Komentuodamas pirmąjį jūsų pasirodymą šių metų „Eurovizijos“ atrankoje, Ramūnas Zilnys pasiūlė sukurti anglišką dainos versiją. Ką apie tai galvojate?

– Buvo toks momentas, kai pasisakiau visiškai prieš. Galvojau, kam dainuoti angliškai, jei mes turime savo kalbą. Juk ir atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiame. Tai didelė galimybė apie tai pranešti Europai ir likusiam pasauliui. Vėliau nuomonė kiek keitėsi, pagalvojau iš kitos pusės – daina labai gera ir, jei mes ją parašytume angliškai, palikę tik tam tikrus motyvus lietuvių kalba, būtų daugiau galimybių dainą transliuoti ir skleisti Europoje. Žiūrėsime, kaip seksis.

– Tiesa, kodėl pakeitėte dainos pavadinimą?

– Jis toks ir buvo. Čia nesusipratimas – prodiuseris išsiuntė dainą, pavadinimu „Man gaila“. Aš nepatikrinau, o kūrinys jau buvo pasiekęs LRT. Bet viskas susiklostė sėkmingai – „Įkvėpk ir nepaleisk“ yra originalus dainos pavadinimas.

– Paskutinį kartą „Saulės kliošas“ „Eurovizijos“ atrankose dalyvavo prieš aštuonerius metus. Kas paskatino grįžti šiemet?

– Viskas įvyko labai spontaniškai. Mano akimis, šiais metais konkursas intelektualesnis, dalyviai ir dainuoja, ir atrodo gerai. Be to, dalis atlikėjų pristato savo kurtas ir tikrai labai geras dainas. Komisija taip pat šiuolaikiška, nebėra tiek daug beskonybės, cirko, žmonių vien dėl šou. Nors neslėpsiu, pamačiusi pirmąsias atrankas, buvau skeptiškos nuomonės. Net turėjau minčių nedalyvauti konkurse. Bet greitai viskas susitvarkė, konkursas tapo įdomus ir patrauklus.

– O kokie jūsų ateities planai?

– Dabartinis planas – pasirodyti kuo geriau „Eurovizijos“ pusfinalyje. Išvažiuosim ar ne, kurią vietą užimsime – tai ne tiek svarbu, nes balsuos ir rinks žiūrovai. Aš pati noriu visas savo jėgas atiduoti pasirodymui. Pasibaigus „Eurovizijai“, trumpam išvažiuosiu į kelionę, o grįžusi toliau koncertuosiu, dirbsiu su savo albumu. Nenoriu planuoti, sako, Dievas juokiasi.