J. Jankevičius – atvirai apie įkvėpimą, fetišą ir Kalėdų senelį

Visus, mėgstančius gerą humorą ir norinčius susipažinti su išskirtinėmis asmenybėmis iš arčiau, TV6 kviečia įsitaisyti fotelyje ir vakarą praleisti su gyvais Justino ir jo svečių pokalbiais.

– Justinai, koks yra „JJ show“? Kuo Tave žavi šis žanras?

– Tai talk show (pokalbių šou) formatas. Kažkada buvo sukurti „Kitokie pasikalbėjimai“, į kuriuos mane pakvietė kaip svečią. Ir puikiai pasišnekėjau su tuometine kolege Agne. O būdamas gal 14 metų pirmą kartą pamačiau late night show (vakarinių pokalbių laidos). Žiūrėdavau ne tik skečus, ne tik kažkokius pokštus. Man buvo labai įdomu, kaip visų laikų geriausias vedėjas Johnny Carsonas visą laiką mokėdavo prakalbinti žmogų. Labai norėjau pabandyti prakalbinti žmogų. Man atrodo, kad pastaruoju metu ši problema ypač aktuali – labai dažnai klausiantysis rūpinasi ne tuo, ką sužinos iš pašnekovo, o kokį klausimą pats užduos ir kaip atrodys jį uždavinėdamas. O aš manau, kad su žmonėmis labai įdomu kalbėti jau vien dėl to, kad kiekvienas turi kažką „tokio“. Svarbiausia yra „susigyventi“ su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą, parodyti, kad esi susidomėjęs visomis prasmėmis.

– Ką Tau reiškia pokalbis?

– Neprisimenu, kas tai pasakė, bet manau, kad tiksliausias pokalbio apibūdinimas yra šis: „Interviuotojas yra teptukas pašnekovui, piešiančiam autoportretą“. Taigi aš nieko nedarau – tiesiog paklausiu, o žmogus pats viską nusitapo. Aš turiu sėdėti vietoje ir nesikišti. Aišku, kišuosi (nusijuokia), bet – iš idėjos – esu teptukas ir man labai smagus šis vaidmuo.“

– Ką, prieš atsisėsdami į fotelį, žino Tavo pašnekovai?

– Prieš susitikimą pašnekovas nieko nežino. Stengiuosi su žmogumi net nesusitikti prieš pokalbį. Tai ir yra žavesys – kai du žmonės atranda vienas kitą. Taip, aš būnu pasiruošęs – esu profesionalas, privalau žinoti klausimus. Bet pašnekovas niekada nieko nežino. Jis žino tik tiek, kad nekviečiu žmonių, kurie man nepatinka. Pokalbiuose, kuriuos iki šiol vedžiau, ir dabar „JJ show“, nebuvo ir nebus nė vieno žmogaus, kuris man nepatiktų, kuris nėra savo srities profesionalas. Šiuo atveju aš esu labai subjektyvus ir „susireikšminęs“, bet tai – man pačiam įdomūs žmonės. Naudojuosi savo tarnybine padėtimi (juokiasi)!

– Ar įmanoma suvaldyti pokalbį, kai pašnekovas – irgi humoristas ar draugas, pvz., Mantas Katleris?

– Aš būnu prisirašęs pilną A4 lapą klausimų. Tada pradedame šnekėti... Ir tie klausimai keliauja į šiukšlių dėžę, nes mes tiesiog „susiimame už rankučių ir einame“ (šypsosi). Tai – kūrybinis procesas ir tai yra fantastika. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas gyvenime nutinka tuomet, kai susitinka du žmonės ir ima kurti kartu. Vieniems patinka žvejoti, kitiems – medžioti, o man patinka prisidėti prie kokio nors kūrybos proceso. Tai – visiškas mano fetišas.

– Visi iki šiol „JJ show“ viešėję svečiai – vyrai. Kodėl?

– Taip jau išėjo, aš nežinau – turbūt esu patologinis seksistas (juokiasi). Aš neprisileidžiu moterų, labai bijau būti „suvartytas“ moters (juokiasi). O kalbant rimtai, iš tiesų nežinau, kodėl taip nutiko, bet labai norėčiau, kad šou žiūrovai pasiūlytų, kurias moteris galėčiau pakalbinti. Ir šiaip, noriu kartu pasidžiaugti. Kai atsisėdu į tą fotelį kalbėti su kažkuo, tai ne apie save ir ne vien apie pašnekovą – nors tai yra benefisas pašnekovui, mes su žiūrovais per ilgą laiką sugebėjome tapti tikra bendruomene. Ir tai yra pats gražiausias dalykas – kad žiūrovai yra tapęs mano šeima, kad kaskart bendraujame betarpiškai. Niekada nerašiau to laiške Kalėdų seneliui, bet man atrodo, kad jis turi kažkokį šeštąjį jausmą. Kaskart, kai matau, kiek publikos susirenka į „JJ Show“, suabejoju, ar tikrai to Kalėdų Senelio nėra.