Izraelio atstovė „Eurovizijoje“ – apie darbą vaikų darželyje ir muzikavimą vestuvėse

Ekstravagantiškais sceniniais kostiumais besipuošianti moteris kiek anksčiau uždarbiavo dainuodama vestuvėse ir dirbdama aukle vaikų darželyje. Išskirtiniame interviu LRT.lt portalui dainininkė papasakojo, kas ją atvedė į „Eurovizijos“ sceną ir kaip jaučiasi laikoma viena iš konkurso lyderių.

– Nors daina „Toy“ iš pažiūros atrodo linksmas kūrinys, anksčiau minėjote, kad jis turi gilesnę prasmę.

– Dainos autoriai įkvėpimo sėmėsi iš „MeToo“ judėjimo. Manau, kad tai yra nuostabus laikas, kai moterys ieško ir atranda savo balsą. Dar ši daina yra apie tuos žmones, kurie buvo išsekę nuo pažeminimų iš viršesnių žmonių – vadovų, kitų vaikų mokykloje. Apie tuos, kuriems buvo sakoma, kad jie nepakankamai geri, liekni, gražūs, kad galėtų daryti tai, ką jie nori daryti. Tai yra šios dainos įkvėpimas.

Ar aš patyriau patyčias? Žinoma, taip. Išgyvenau labai sunkius metus, kai buvau maža mergaitė. Augdama labai skyriausi nuo kitų vaikų savo išvaizda: buvau ir esu apkūni, mėgdavau leisti keistus garsus, man būdavo sunku susikaupti, buvau labai lėta.

Iki šešerių metų augau Nigerijoje. Mano klasėje buvo šeši vaikai, ir kiekvienas vaikas skyrėsi odos spalva, bet visi buvome lygūs. Kai atvykau į Izraelį, mano klasėje mokėsi 40 vaikų. Labai greitai supratau, kad skiriuosi nuo visų kitų, ir tai yra labai blogai. Turėjau atrasti būdą, kaip visa tai apeiti. Muzika ir buvo mano būdas.

V. Nevieros/ LRT nuotr.

– Kaip atsidūrėte „Eurovizijoje“?

– Buvau vestuvių muzikantė ir improvizuojanti bliuzo atlikėja. Dainuodavau naktiniuose klubuose, improvizuodavau su bliuzo grupėmis. Tuo metu supratau, kaip noriu girdėti muziką, kaip turėtų groti grupė, kaip turėtų skambėti gitaros, bosai, būgnai. Nuo ankstyvos vaikystės užsiėmiau beatboxinimu.

Supratau, kad bet kokią muziką, kokią tik sugalvoju, galiu išpildyti looperiu – instrumentu, kuris įrašo ir čia pat atkartoja vokalą. Juo galiu kurti kokius tik noriu skambesius. Kuo daugiau koncentravausi į darbą šiuo instrumentu, tuo mažiau laiko likdavo viskam kitam. Galiausiai neliko pinigų susimokėti už būsto nuomą, tada nusprendžiau sudalyvauti realybės šou, kuriame nugalėjau ir iškovojau teisę atstovauti Izraeliui „Eurovizijoje“, kas visiems sukėlė nuostabą.

Niekuomet nebuvau mylima daugelio žmonių, ir galiausiai nugalėjau. Tada supratau, kad galiu padaryti kažką, kas būtų svarbu daugeliui kitų žmonių – vaikams, kurie grįžę namo lengviau atsikvėptų ir pagalvotų „galiu būti toks, koks noriu, vilkėti tai, ką noriu“. Žmonės man dažnai sakydavo, ko aš negaliu daryti: rengtis taip, kaip noriu – privalau dėvėti juodus rūbus ir jokių trumpų sijonų; dainuoti taip, kaip noriu – turėčiau muzikuoti kaip Adele, o ne kudakuoti kaip višta. Turėjau visiems įrodyti, kad galiu daryti, ką noriu. Ir ne tik galiu, o pati esu nuostabi, graži, seksuali, linksma, ir visokia, kokia jūs sakėte, kad negaliu būti. Tai yra svarbu suvokti visiems. Štai kodėl dalyvauju „Eurovizijoje“.

Dirbau išskirtiniame vaikų darželyje, kuriame mokėme vaikus dainuoti ir dainavome jiems.

– Bet jums teko ragauti ne tik vestuvių muzikantės, bet ir vaikų darželio auklėtojos duonos?

– Labai myliu vaikus. Bandžiau kitą sritį, nes muzika nelaikoma daug žadančia profesija. Dirbau išskirtiniame vaikų darželyje, kuriame mokėme vaikus dainuoti ir dainavome jiems. Ten net buvo scena, o vaikai yra puiki publika. Turėjau sunkumų dėl kvapų ir sauskelnių, bet man labai patiko tas darbas. Bet palikau jį dėl muzikos. Ar galėčiau vaikų darželyje dėvėti tokius drabužius, kuriuos dėviu dabar?

– Viename interviu minėjote, kad vilkite tik Izraelio dizainerių drabužius. Kodėl?

–  Manau, kad Izraelis turi priimti didesnio drabužių dydžio moteris. Apkūnioms moterims kuriami drabužiai dažnai būna nestilingi, skirti vyresnio amžiaus moterims. Jie nėra seksualūs, jaunatviški. Manau, kad visi turi gerbti save.

Izraelio dizaineriai yra be galo talentingi, bet kažkodėl bijo kurti didesnio dydžio drabužius, mano, kad tai finansiškai nepelninga. Bet jie taip klysta! Nes vidutinis dydis visame pasaulyje, taip pat ir Izraelyje, yra 44.

„Eurovizijoje“, kur vidutinis moterų drabužių dydis yra gal 32, jaučiuosi išskirtinė. Nugalėtoja. Štai, kaip jaučiuosi. Esu graži, patraukli, myliu save. Taip jaustis turėtų kiekvienas. Manau, kiekvienas žmogus yra gražus, nors tai ir skamba banaliai. Kai myli save, visi tai mato.

– Nuo pat akimirkos, kai jūsų daina „Toy“ atsirado internete, ji sulaukė didžiulio dėmesio, visi ėmė jus laikyti būsima konkurso nugalėtoja. Ar pati iškart patikėjote savo pergale šiųmetėje „Eurovizijoje“, ar pirmiau norėjote atvykti į konkursą ir išvysti kitus dalyvius?

– Iš tiesų norėjau pirmiausia atvykti į konkursą. Žinote, lažybos yra lažybos, o muzika lieka muzika. Tai neturėtų būti lyginama. Taip sakiau net tada, kai buvau laikoma konkurso lydere. Kaip galima lyginti Kipro atlikėją su operos dainininke? Šiame konkurse yra švenčiama įvairovė. Ir tas, kam geriausiai pavyks pasirodyti, tegul parveža konkursą namo. Manau, kad Kiprui pavyks surengti labai gerą šou finale, ir jei Kipras nugalės, ir kitąmet konkursas vyks šioje šalyje, aš būsiu labai laiminga.