Išjausti džiaugsmą su grupe „jautì“

Grupę „jautì“ gerbėjai labai mėgsta dėl didžiulės energijos scenoje. Roko grupė jau pristatė du albumus, kuriuose skamba greito tempo kūriniai su vis labiau griežtėjančiomis gitaromis. Naujame grupės albume „Džiaugsmas“ griežtų gitarų girdime dar daugiau. Apie trečią albumą, išėjimą iš darbų ir pasinėrimą į muziką, albumą „Džiaugsmas“ ir kitus grupės džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjome su visais grupės nariais – Džiugu Širviu (Dž. Š.), Nojumi Zvicevičiumi (N. Z.), Pilypu Gruzdžiu (P. G.) ir Matu Petruliu (M. P.).

– Pradėkime nuo pradžių. Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

N. Z.: Muzika mano gyvenime – nuo mažų dienų. Nuo daužymo į indus, pirmo žaislinio būgnų rinkinio trečiojo gimtadienio proga ir Balio Dvariono muzikos mokyklos, kurioje pradėjau mokytis penkerių. Grupė „jautì“ gimė mokyklos rūsyje, kur po pamokų eidavome su Džiugu išgroti visų negandų ir džiaugsmų.

Dž. Š.: Norėjau savo pirmajai meilei gitara sugroti Jameso Blunto „You’re Beautiful“. Meilė sekėsi vidutiniškai, bet pamilau muziką ir su klasioku Nojumi mokyklos rūsyje pradėjome kurti dainas apie vokiečių kalbos pamokas, žiemą ir pan. Groti instrumentu man buvo lygu pradėti kurti dainas, nes kokia tuomet prasmė mokytis akordų, gamų ir harmonijų?

Tuo metu Lietuvos muzikos scenoje mane labiausiai įkvėpė „Garbanotas Bosistas“ (dabar vadinasi „Garbanotas“ – red. past.). Jų tekstai, melodijos, įvaizdis ir sėkmė įkvėpė nesustoti. Todėl, kai buvome 12-oje klasėje, pasikvietėme du savo draugus iš Elektrėnų groti kartu su mumis gyvos muzikos klubo „Tamsta“ konkurse „Garažas 2016“. Draugystė ir noras gerai praleisti laiką išaugo iki to, kad tai tapo mūsų ambicija, troškimu ir pragyvenimo šaltiniu. Trejus metus mes, visa grupė, gyvenome mažame bute, kartu kūrėme, dėliojome planus, nes norėjome ir tebenorime būti geriausi savo darbo amatininkai.

Grupė „jautì“ gimė mokyklos rūsyje, kur po pamokų eidavome su Džiugu išgroti visų negandų ir džiaugsmų.

M. P.: Mano muzikos kelias prasidėjo dar darželyje. Būdamas ketverių pradėjau dainuoti, nes lankiau darželį-mokyklą, kur buvo sustiprintas menų mokymas. 2002 m. dalyvavau „Dainų dainelėje“,  pavyko laimėti solisto laureato titulą. Paskui muziką ilgam laikui apleidau. Tačiau mano šeima labai muzikali. Namuose buvo akustinė gitara, pianinas, tad panorau pats pabandyti ką nors sugroti. Pradėjau mokytis groti pirmuosius kūrinius, savaitę pagrojus akustine gitara, tėtis nupirko elektrinę. Tada susidraugavau su Kristijonu Valančiumi (grupės „Akli“ vokalistu – aut. past.) ir kasdien po pamokų eidavome pas jį į namus groti rūsyje „Nirvanos“, „Radiohead“ dainų. Keletą kartų grojome mokyklos renginiuose ir Palangoje, „I love Palanga“ pievelėje. Atvažiavus į Vilnių įsitraukti į muzikos pasaulį nebuvo sudėtinga. Mėgau kalbėtis su bendraminčiais ir dažnai eidavau į Lietuvos grupių koncertus, greitai susibūrė draugų ratas. Su Džiugu pradėjome dalytis muzikos įrašais, daug kalbėjome apie efektų pedalus gitaroms. Po kurio laiko, išėjus tuomečiam bosistui Steponui, grupė pakvietė mane prisijungti ir nuo tada viskas vyksta savaime.

P. G.: Nojus ir Džiugas grojo bardų muziką. Mes pažįstami nuo vaikystės, tad ne kartą girdėjau juos grojančius. Baigęs mokyklą persikrausčiau į Vilnių ir Džiugas pakvietė prisijungti prie jų. Labai apsidžiaugiau, nes mėgau tai, ką jie daro, dažnai pasikeisdavome naujų/atrastų dainų nuorodomis, mūsų labai panašus muzikinis skonis.

Muzika mano gyvenime atsirado dar vaikystėje, kai pirmoje klasėje tėvai užrašė į muzikos mokyklą groti pianinu. Man nepatiko, muzikos mokyklą mečiau ir penktoje klasėje pradėjau groti gitara, nes tėtis ją seniai turėjo namuose. 

– Kada ir kaip atradote savo skambesį?

Dž. Š.: Kai pradėjome groti, negalvojome, kad galime formuoti savo skambesį. Grojome tuo, ką turėjome, ir kaip mokėjome. Po pirmojo mūsų EP nusprendėme kreiptis į prodiuserį Snorre Bergerudą, kurio darbo rezultatai su kitomis grupėmis mums atrodė puikūs. Apsisprendę nuėjome pas jį su savo pirmuoju LP „Too Fat To Run“, kad jis mums padėtų atrasti savo skambesį. Anksčiau nieko nesupratome apie dažnius, efektus ar albumo suvedimą. Daug ko išmokome, tad dabar pasiūlymai dėl skambesio ateina iš dviejų pusių – ir iš grupės, ir iš prodiuserio.

P. G.: Kažkada, grodami pas Džiugo tėvus garaže, improvizuodami dainai „Akys“ sugalvojome breakdowną, kuris išėjo iš indie folk ribų. Nuo tada pradėjome groti rokui artimesnę muziką.

M. P.: Prisijungiau prieš trejus su trupučiu metų, grupės skambesys buvo jau susiformavęs. EP „Mulkis“ dar buvo panašus į „Too Fat to Run“, bet, pradėję kurti albumą „Apreiškimas“, jau nuo pat pradžių supratome, kad jo skambesys bus visiškai kitoks. Tai natūralus procesas – grupė evoliucionuoja, jos narių muzikinis skonis keičiasi. 

– Į Lietuvos muzikos sceną įžengėte su singlu „Akys“, ir tai buvo kūrinys, kuris atvėrė kelią į gerbėjų širdis. Vis dėlto, kurių kūrinių klausytojai labiausiai laukia koncertuose ir kuriuos patys labiausiai mėgstate groti?

P. G.: Daina „Akys“ turi daugiausia perklausų, tad tikrai nemažai žmonių nori išgirsti ją ir gyvai, bet koncertuose tiek mums, tiek klausytojams dažnai patinka aktyvesnės dainos, tokios kaip „Cliche“ ar „Plepalai“.

N. Z.: Mūsų klausytojai gana skirtingi, tad ir kūriniai skiriasi: vieni laukia dainų „Mulkis“, „Cliché“ ar „Plepalai“, kitiems labiau patinka „Pražys“ ar „Ten, kur tu“. Pačiam patinka groti faktiškai viską – juk savi vaikai (šypsosi).

Anksčiau negalėjome patikėti, kad gali būti blogų dėdžių, bet dabar patys norime saugoti ir įspėti visus jaunus ir nejaunus atlikėjus, kad aplinkui skraido vanagai ir reikia jų saugotis.

Dž. Š.: „Parodyk tikrą veidą“ yra mano favoritė koncertuose, nes galiu atitrūkti nuo gitaros ir bėgioti scenoje ar tarp publikos tik su mikrofonu ir leisti sau viską. „Cliche“ ir „Plepalai“ – dainos, kai galiu paleisti savo gerklę ir pyktį viduje paversti teigiama energija. „Pražys“ arba „Mulkis“ yra jautrios dainos, kurios kaskart paliečia. Jaučiuosi apvogęs save ir klausytojus, jeigu jų neatliekame.

M. P.: Labiausiai mėgstu groti „Cliche“, bet jau dabar matau, kaip smagu bus groti naujo albumo kūrinius „Kūnas rėkia“, „Šokam“.

– Jau išleidote du albumus – „Too Far To Run“ (2019 m.) ir „Apreiškimas“( 2021 m.), pasirodė ne vienas EP. Su kokiomis mintimis tada juos išleidote?

N. Z.: Prieš „Too Fat To Run“ išėjo pats pirmas mūsų EP „Gap Year“, tarp albumų – EP „Mulkis“, o po „Apreiškimo“ – EP „ Meilė“. Mintys visada tokios pačios – nekantrauji, kada išgirs publika ir jaudiniesi, ar žmonėms patiks naujas darbas. Aišku, jie turi pranašumų ir trūkumų, bet tai geriausia, ką tuo metu galėjome sukurti.

P. G.: „Too Fat To Run“ etapas – kai visi keturi gyvenome viename bute, ilgai brandinome albumą ir ieškojome skambesio. Tai buvo tas etapas, kai atradome matematinį roką ir šis albumas buvo to stiliaus įkvėptas. „Mulkis“ – tiltas tarp dviejų albumų. Tuo metu keitėsi grupės sudėtis, vietoj Stepono prisijungė Matas. Pabandėme panaudoti daugiau sintezatorių, bet nepametėme ir matematinio roko įtakų. „Apreiškimas“ – konceptualiausias mūsų albumas iki šiol ir jo dainų visai kitoks skambesys. Eksperimentavome, bandėme netaikyti į jokias žanrų ribas ir kurti gerą muziką. Albumas sukurtas karantino laikotarpiu – mažai matėmės, buvo daug individualios kūrybos. Procesas buvo keistas, bet iš to irgi daug išmokome. Esame labai patenkinti albumu ir labai juo didžiuojamės.

M. P.: EP „Mulkis“ pradėjome kurti kitą dieną, kai atėjau į grupę. Man tai vis dar vienas iš svarbiausių momentų, nes prisiliečiau prie jo kūrimo.

Dž. Š.: Į kiekvieną mūsų grupės albumą ar EP žiūriu tarsi į tuometinę mūsų nuotrauką. Vienos dainos buvo aktualios tik tuo gyvenimo laikotarpiu, o kitos, laikui einant, paaiškėjo, yra universalesnės ir kalba apie jausmus, kurie aktualūs visais gyvenimo laikotarpiais.

– Kaip pasikeitėte patys per tuos metus, kaip pasikeitė grupė?

N. Z.: Augame, storėjame, plonėjame, senstame, tuokiamės, kuriame šeimas. Senėjimo požymiai akivaizdūs, bet norisi dar išlikti jaunam, nerūpestingam ir varyti visa jėga (šypsosi).

Grupė išaugo, varo žymiai profesionaliau, bet visko pasitaiko, nors visko ir turi būti.

Dž. Š.: Esame daug mažiau naivūs, pradedame skirti pelus nuo grūdų, gerus dėdes nuo blogų dėdžių. Anksčiau negalėjome patikėti, kad gali būti blogų dėdžių, bet dabar patys norime saugoti ir įspėti visus jaunus ir nejaunus atlikėjus, kad aplinkui skraido vanagai ir reikia jų saugotis.

M. P.: Bręstame ir profesionalėjame. Gyvenime išliekame gana panašūs, gal tik šiek tiek sėslesni, nebemėgstame naktinėti ir triukšmauti kaip anksčiau... Muzikos srityje pasidarėme gerokai profesionalesni, daugiau rimties ir darbo.

P. G.: Praplėtėme savo žanrų ribas, daug koncertavome, labai patobulėjo mūsų koncertinis atlikimas. Dabar tai yra mūsų pagrindinė veikla, tad stengiamės kuo dažniau susitikti studijoje.

– Ką jūsų kūryboje turėtų išgirsti klausytojas? Apie ką yra „jautì“?

M. P.: Norėčiau, kad mūsų kūryboje žmonės rastų prieglobstį. Kad sunkesniais laikais būtų į ką atsiremti, o geresniais – su kuo pasidalyti džiaugsmu.

P. G.: Įkūrėme mažąją bendriją pavadinimu „Daugiau šviesos“, apie tai ir yra „jautì“. Norime, kad mūsų muzika asocijuotųsi su šviesa.

– Apie ką yra kovo 6 d. pasirodęs naujausias jūsų albumas „Džiaugsmas“?

N. Z.: Albumo pavadinimas išduoda dominuojančią temą – esame laimingi ir dėkingi savo klausytojams. Albume – motyvuojančios žinutės tiek sau, tiek kitiems.

Kasmet žiemą svajojame apie vasaros koncertus, apie tai, kokia gera bus vasara, ir visada taip būna.

M. P.: Albumo skambesys stipriai suformuotas to, kad laisvalaikiu pradėjome klausyti sunkesnės gitarų muzikos – hardkoro, punk. Tad gitaros tikrai sunkesnės nei anksčiau. Albumas pasakoja apie mūsų dabartinę būseną – džiaugsmą. Tekstai kalba apie tai, ką būtume norėję išgirsti prieš šešerius metus, t. y. paskatinančius žodžius ir kvietimą daryti tai, ką nori.

P. G.: Galvojome koks galėtų būti pavadinimas ir supratome, kad kiekvienas albumas reprezentuoja mūsų, kaip grupės ir draugų, etapą. Ilgai svajojome, kad muzika būtų mūsų pagrindinė veikla ir 2022 m. liepą ši svajonė išsipildė, todėl šis albumas – apie dėkingumą. Esame be galo dėkingi visiems, kurie padėjo čia atsidurti. Taip pat tai padrąsinantis albumas. Mums trūko padrąsinimo praeityje, tad, kai žmonės paprašo patarimų dėl kūrybos ar vadybos, visada stengiamės jiems padėti. Tai irgi yra viena iš albumo temų.

Dž. Š.: Kiekvienas šitą albumo pavadinimą vertiname ir interpretuojame skirtingai, ir man tai labai patinka. Šis albumas turi skirtingų dainų ir kiekvienoje yra užkoduotas kitoks išgyvenimas/jausmas. Man „Džiaugsmas“ yra apie tai, kad mes einame per visokiausią mėšlą, bet tai ir yra gyvenimo džiaugsmai.

– Ne taip seniai dalyvavote pabėgimo realybės šou projekte „Medžioklės sezonas“, kur buvote medžiotojai, gaudantys du žinomus Lietuvos veidus – pabėgėlius. Kokie įspūdžiai po pirmojo sezono filmavimo?

N. Z.: Geras projektas, rekomenduoju. Užsimezgė daug smagių naujų pažinčių ir azartas didžiulis.

M. P.: Pritariu Nojui. Labai smagus projektas, daug smagių pažinčių ir draugysčių. Buvo įdomu save išbandyti visiškai kitu amplua, pamatyti, kaip gimsta televizijos laidos. Pirmasis sezonas sekėsi puikiai. Tik geri atsiminimai ir emocijos. (Šypsosi.)

Dž. Š.: Televizorius yra visai kas kita nei scena. Naujos patirtys visada jaudina, tai tarsi gera pliūcha į veidą, nes reikia mokytis naujų principų – kas veikia, kas neveikia, kaip palaikyti gerą ir įdomų turinį, kai į tave keturias valandas nuolat iš visų pusių nukreiptos kameros...

P. G.: Tikrai smagus projektas ir daug smagių pažinčių. Pats žaidimas gerai sukurtas, kadangi esame aktyvūs, toks laidos formatas mums labai tinka. Beje, jau planuojamas antras sezonas.

– Kokių pomėgių, be muzikos, dar turite?

M. P.: Mėgstu kompiuterinius žaidimus, o naujausias mano hobis – didžėjauti. Labai smagu prie muzikos prieiti iš visai kitos pusės, t. y. atsirinkti muziką, kurią nori groti. Nebijai neteisingai sugroti, bet atsiranda kitų iššūkių – derinti dainas tarpusavyje, žanrų skirtumai...

Dž. Š.: Mėgstu plaukioti, žiūrėti serialus su žmona, pageiminti su draugais ir išeiti pasivaikščioti su Bičiuliu (auksaspalviu retriveriu – aut. past.).

N. Z.: Mėgstu sportuoti, stebėti sportą, žiemą – slidinėti. Skaitau knygas. Naujas pomėgis – būti dėde, atsakingai į tai žiūriu (šypsosi).

P. G.: Labai mėgstu žygius. Dar mėgstu plaukioti banglente, bet tokia galimybė pasitaiko nedažnai. Dar yra ko išmokti šioje srityje (šypsosi). Mėgstu kačiukus, kompiuterinius žaidimus, dviračius…

– Kokie ateities planai, tikslai ir norai?

M. P.: Artimiausi planai – pristatyti albumą „Litexpo“ balandžio 6 d. ir sugroti geriausią vasarą iki šiol. Kasmet žiemą svajojame apie vasaros koncertus, apie tai, kokia gera bus vasara, ir visada taip būna. Ypač smagu šiltąjį sezoną pasitikti su nauju leidiniu ir skambesiu. Na, o atėjus vėsesniam metų laikui bus proga vėl užsidaryti studijoje ir pradėti naują kūrybos etapą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

???

??? portretas
Neklausiau , vel eiliniai kniaukliai ?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių