I. Narkutė: lyg aidas po dainos ateina artumas

„Lyg aidas po dainos ateina artumas...“ – eilutė iš Ievos Narkutės dainos „Keista“, kurią ji įrašė kartu su Marijonu Mikutavičiumi. Ši eilutė puikiai tinka kalbant apie atlikėją, kuriai svarbus koncertuose įvykstantis vidinis dialogas su klausytoju ir per dainą atsirandantis artumas. Kartu su Ieva aptariame nelaimingos meilės temą, santykių sudėtines dalis ir jausmų spalvas, dainos teksto svarbą, pagarbą žodžiui, klausytojui ir nagrinėjame vidinio pasaulio atspindžius mūsų klausomuose kūriniuose.

– Savo kūryboje apdainuoji pasaulį ir nagrinėji juodą nelaimingos meilės koncepciją. Apie ką dar tavo kūryba?

– Pastaruoju metu man pradėjo kliūti pasakymas, kad apdainuoju nelaimingą meilę ir galvoju, kokią dainą reikėtų parašyti, kad žmonėms nebesinorėtų taip sakyti. Žmonių santykiuose matau ne vieną ir ne 141 skirtingą spalvą – taip ir meilė savyje turi labai daug pjūvių ir sudėtinių dalių. Įdomiausia ir yra niuansai bei skirtinga receptūra santykių, kurie mus ištinka su skirtingais žmonėmis. Dainuoju apie visas spalvas, o publika pajunta tuos niuansus, supranta sudėtingumą ir tą įvairovę išgyvena kasdien. Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau matau, kad jausmas niekada nebūna grynas. Jis tarsi susideda iš plytų, ir kiekvienam jos gali būti skirtingos, nors ir pasirenkame tą patį žodį tam jausmui įvardyti.

– Tuomet gal būtų tiksliau sakyti, kad dainuoji apie žmonių santykius ir jausmus?

– Turbūt. Apie grožį ir siaubą, kuris mus ištinka būnant arba nebūnant kartu (šypsosi).

– Studijavai psichologiją, kuri nagrinėja santykius, jausmus ir mūsų vidinį pasaulį. Kas daugiau išmokė apie gyvenimą ir save – psichologijos studijos ar muzika?

– Manau, kad esame įdomūs tiek, kiek savyje sujungiame dalykų derinius. Mano derinys yra psichologija ir muzika. Tas psichologinis pasaulio matymas bei noras jį pažinti ir daro mane tuo, kuo esu. Man teko laimė studijuoti šį mokslą šešerius metus ir mokytis iš pačių geriausių, stipriausių ir didžiausių mokytojų Lietuvoje. Nepaisant to, ar buvau studijų suole, ar esu scenoje, vis tiek mane žmogaus vidinė visata jaudina ir domina labiausiai. Užtat dainas rašau apie tai, užtat apie tai kalbu... Man atrodo, kad daug žmonių gyvena taip, tarsi ta psichologinė realybė neegzistuotų arba  egzistuotų labai buitiniu, paviršiniu lygmeniu, ir tai nėra tiesa. Mes turime labai daug gelmės, aplink mus esantys žmonės turi ne vieną sluoksnį ir tas pažinimas yra daug sudėtingesnis, įdomesnis ir užtrunka ilgiau, nei mums atrodo.

Man atrodo, kad daug žmonių gyvena taip, tarsi ta psichologinė realybė neegzistuotų arba  egzistuotų labai buitiniu, paviršiniu lygmeniu ir tai nėra tiesa. Mes turime labai daug gelmės, aplink mus esantys žmonės turi ne vieną sluoksnį ir tas pažinimas yra daug sudėtingesnis, įdomesnis ir užtrunka ilgiau, nei mums atrodo.

– Savo koncertuose pasakoji istorijas ir skatini vidinio pasaulio pažinimą. Ką dar tuo kuriamu potyriu tikiesi duoti klausytojui? Ką jis turėtų išsinešti iš koncerto?

– Man norisi prieš klausytoją koncerto metu pastatyti tarsi veidrodį, kurio rėmas yra iš dainos ir tos istorijos, kurią papasakojau prieš ar po dainos, bet veidrodyje vis tiek kiekvienas matome tik save patį. Man didžiausias džiaugsmas, jei po koncerto priėjęs žmogus pasako, kad viskas taip ir yra, jam irgi taip buvo, ir taikliai atskleidžiau kažkokį niuansą, kurio jis nebuvo sau įvardijęs, nes gal buvo nedrąsu arba niekas nepadėjo įvardyti. Man labai patinka, kad dainos yra priemonė – raktas ar kodas, kurį žmonės atpažįsta. Jeigu jie neatpažintų to kodo, tada ir koncertai turėtų daug mažiau prasmės – jie būtų tik estetinis pabuvimas, akustinis patyrimas, bet man be proto svarbi ta psichologinė ir terapinė žinutė. Vienas draugas yra labai gražiai pasakęs ir man patinka palyginimas, kad mano koncertai – tarsi emocinis masažas. Muzika yra saugi terpė susijaudinti. Tas kūrinys tarsi atitraukia dėmesį nuo mūsų pačių, bet jaudinamės mes juk dėl savęs ir tai vis tiek apie mus, tik klausant koncerto arba žiūrint filmą, skaitant knygą nubraukti ašarą yra truputį labiau pateisinama, nei tiesiog būnant vienam su savimi. Manau, kad nereikia bijoti ir labai didelis džiaugsmas, jei žmonės, sėdėdami mano koncerte ir klausydami mano dainų, leidžia sau pajausti, atsiverti, išsilieti...

– Daug atlikėjų scenoje kalba viena ar kita aktualia tema. Kokia tavo nuomonė apie žinutes, kurias atlikėjai transliuoja nuo scenos? Kokių temų geriau neliesti?

– Manau, kad absoliučiai visos temos yra įmanomos, jeigu po tuo slypi gera linkintis tikslas. Jei nesiekiama tiktai bukai provokuoti ar šokiruoti ir nėra paaiškinimo, kodėl tai daroma. Man gal dažniau rėžia ausį tekstai ir žodžiai, kurie parenkami. Aš jautri blogiems tekstams ir man atrodo, kad gal geriau nešnekėti, jei negali parašyti temos verto teksto. Šnekėti apie bet ką mes galime kasdien, bet lipant į sceną turėtume parinkti kalbėjimo būdą, gerbti klausytoją ir pasverti kiekvieną žodį. Kartais kai kurios temos pasirodo nevykusios, nes jos atsainiai ir nejautriai atskleidžiamos  netinkamais žodžiais, bet tema nuo to juk neblogėja.

– Iš tavo kūrybos matyti, kad tekstas tau yra labai svarbi kūrinio dalis ir jam skiriama daug dėmesio. Tiesa, kad tekstas tau yra svarbiausia sudėtinė kūrinio dalis?

– Nepamenu, kas iš didžiųjų dainų autorių yra pasakęs, kad muzika pakviečia į dainą, o tekstas priverčia dainoje pasilikti. Man labai patinka ši mintis, nes aš noriu, kad žmogus pasiliktų dainoje. Nepaisant to, kad kuriu muziką, vis dėlto dainavimas man – būdas pasakyti žodžius, tai, kas yra už žodžių ir kas tarp jų. Esu pakantesnė banaliai melodijai nei prastam elgesiui su žodžiu ir nepagarba jam. Man atrodo, kad tai neatleistina.

– O koks yra tas geras dainos tekstas? Kaip vis dėlto nuspręsti, ar tekstas kviečia pasilikti dainoje?

– Formulėje yra kelios sudėtinės dalys – problemos, apie kurią šnekame, atpažįstamumas ir galimybė tapatintis su situacija, kuri apdainuojama, todėl tekste turi būti pakankamai bendražmogiškų dalykų. Taip pat ta tema, problema ar patirtis turi būti įvilkta į konkrečius įvaizdžius, kurie galbūt nutinka tik vienam ar dviem iš 1 000, bet juos atpažins, jei pati problema atpažįstama 800 iš 1 000. Apie tai yra ir tyrimų padaryta. Šią formulę ne aš atradau, bet ja labai tikiu, nes nagrinėdama mylimų dainų autorių tekstus puikiai matau, kaip tai daroma ir kaip tai veikia. Mus pakviečia panaši istorija, bet ne tokia pati, kokia nutiko mums. Juk su draugais daugiausia šnekame apie tai, ką visi esame patyrę vienu ar kitu kampu. Jeigu mums pasakoja kažką, su kuo nesame susidūrę, mes negalime nei lygiavertiškai diskutuoti, nei palaikyti pokalbio. Išklausome ir ieškome kitos temos, kurioje turėtume ką papasakoti. Man atrodo, kad dainos, kurios paliečia, ir yra tie geri pokalbiai tarp draugų – daina pasakoju, kaip nutiko man, o tu klausai ir atsimeni, kaip buvo tau. Toks vidinis susitikimas ir yra magija.

– Ar yra tekstų, kurių tuo baltu pavydu pavydi ir norėtum būti pati parašiusi? Kūrėjų, kuriais žaviesi?

– Tikrai yra ne vienas ir ne du puikiai žodį valdantys žmonės. Mes galime vieni iš kitų mokytis, semtis įkvėpimo ir yra labai daug džiaugsmo išgirsti kažką naujo, kas tave natūraliai sužavi. Kartais tos frazės kabo ore ir nepatikime, kad mums pirmiems pavyko ją nutverti ar pagauti. Tikrai tikiu ir tais kolektyvinės pasąmonės dalykais. Mes, kuriantys žmonės, ypač dažnai pagauname tai, kas tvyro ore, ir tik nuo turimų čiuptuvų jautrumo priklauso, kiek to pavyksta aptikti, įžodinti ar įveiksminti.

Tarp tų ypatingų tekstų būtų tikrai ne viena Nicko Cave‘o daina, kažkas iš Leonardo Coheno, kažkas iš „The National“, kuri yra viena mėgstamiausių mano grupių ir kuria dainas pagal tikrai puikius, išskirtinius tekstus. Žinoma, ir Lietuvos scenoje yra puikių tekstų autorių. Pavyzdžiui, Gabrielius Liaudanskas-Svaras ar Lilas ir Innomine labai daug atskleidžia. Yra daug puikių tekstų skirtingoms dienoms, laikui ir nuotaikoms.

– Paminėti kūrėjai – poetiški, o ir į sceną pirmus žingsnius žengei per dainuojamosios poezijos žanrą... Kuo skiriasi ir kuo panašūs dainos tekstai ir poezija? Tai iš esmės tas pats žodžių sudėliojimo menas, bet juk skiriasi...

– Į sceną atėjau per dainuojamosios poezijos duris, bet nemanau, kad yra teisinga mane priskirti tam žanrui, nes jau labai seniai nebesijaučiu esanti jame. Turbūt dainuojamoji poezija, kaip žanras, tarsi sako, kad paimi eilėraštį, pritaikai melodiją, ir tai jau daina. Toks mano matymas, bėgant metams, visiškai dingo. Kaip tik atradau, kad daina yra visai kitas žvėris. Yra eilėraščiai, kurie užkoduoti virsti dainomis, tačiau daina vis tiek turi savo struktūrą. Jei kalbame apie klasikinę struktūrą, negalime pražiūrėti priedainio diktatūros ir to, kad priedainis negali būti posmas. Jam galioja kiti dėsniai ir dažnai priešingi, negu galiotų posmui. Vien tai atitolina dainą nuo eilėraščio. Eilėraštyje labai išskirdami kažkurias dalis rizikuojame pamesti bendrą ritmą, rimą... Be to, aš viską rašau vienu kartu – rašau dainos tekstą ir iš karto turiu girdėti, kokią melodiją jis atneša. Apie tai, kaip žodžiai skambėtų, eilėraštį rašantis žmogus net negalvotų, o aš rašydama dainą ieškau akustinio pasigėrėjimo. Galų gale yra balsės, priebalsės, yra dvigarsiai, dvibalsiai... Juos dainuojame ir ateina labai daug niuansų, kurių nėra rašant eilėraštį, arba jie daro ne tokią stiprią įtaką.

– Esi dainavusi su išskirtiniais Lietuvos scenos vyrais – Mantu Jankavičiumi, Andriumi Mamontovu... Neseniai pasirodė kūriniai su G.Liaudansku-Svaru, M.Mikutavičiumi. Kuo išskirtiniai šie duetai?

– Dabar taip išvardijai ir galėčiau pripasakoti skirtingų dalykų (šypsosi). Rašau dainas ir atlieku jas viena, todėl bet koks dainavimas su kažkuo kitu man yra labai išskirtinis dalykas. Antra vertus, didelis džiaugsmas, kai kažkas dainuoja tavo parašytą kūrinį arba parašo kūrinį su tavimi. Pavyzdžiui, su Svaru rašydama „Liūdnas dainas“ patyriau daug kūrybinio džiaugsmo. Gera, kai matymas sutampa, kai susikalbi ne šiaip prie puodelio kavos, bet kūryboje. Tai nėra savaime suprantama ir neprivalo būti netgi dviem kuriantiems žmonėms, kurie gerbia ir vertina vienas kito kūrybą. Tai yra vienas tų retų gryno džiaugsmo momentų ir supranti, kad gyvenimas tau davė kažką, ko vienas savo jėgomis nenusilipdai. Lygiai taip pat su Marijonu – kai parašiau „Keista“, buvo aišku, kad tai duetas. Kai pasiūliau Marijonui kartu sudainuoti, jis paklausė kūrinio, sutiko ir dar apipylė mane komplimentais. Tai buvo stebuklingas atpažinimo momentas. Aš tokius dalykus priimu kaip dovanas, nes daug sudėtinių dalių ir tikrai nėra savaime suprantama, kad kitam žmogui gali surezonuoti tavo kūryba, ir dar žmogui, kurio kūryba tu pats daug metų žaviesi.

– Dar norėjau pakalbėti apie muzikos industriją ir jos tendencijas... Ar domiesi tomis tendencijomis ir kaip jos kito?

– Kai prieš dešimt metų atėjau į tą didesnę sceną, buvo mažiau įvairovės ir daugiau keleto krypčių ar žanrų diktatūros. Per šį dešimtmetį įvyko didelė žanrų plėtra, ir tai labai gerai, nes suteikia daugiau galimybių kuriantiems jauniems žmonėms. Tai reiškia ir didesnę saviraiškos laisvę. Pradedant muzikinę veiklą yra labai svarbu turėti, kur pasirodyti, todėl puiku, kad yra daugiau tokių vietų, kad yra bendruomenės. Tikrai nesu tose priešakinėse stebėjimo linijose, bet man smagu, kad yra ne vien televizijos realybės šou, kurie susprogdina tave per naktį, paskui pradangina irgi per naktį, tačiau yra daug būdų ir stabiliai, ramiai eiti muzikavimo ir kūrybos keliu.

– Galbūt kūrėjai drąsiau reiškė savo muzikines ambicijas ir kartu edukavo klausytoją?

– Atėjo karta, kuri be proto išprususi ir išsilavinusi, kuriai visos naujovės buvo po ranka, kada jos buvo naujovės, o ne vakarykštės naujovės. Tiesiog tie žmonės turėjo labai plačią prieigą prie pačios įvairiausios, geriausios, naujausios informacijos, žinių ir galimybių. Galų gale kai kurie jų pasimokė puikiose vietose užsienyje ir parsivežė įgūdžių ir kompetencijų iš ten. Augo ir užaugo žmonės, kurie gali gauti daugiau – ne vieną, ne dvi mokyklas, o daugiau įvairių žanrų ir įtakų. Visa tai negali praeiti be rezultato.

– Dabar išgirdome keletą tavo naujų kūrinių, vyko koncertai... Kokie tolesni planai? Pandemija ir karantinas turbūt juos kiek pakoregavo?

– Planų yra, tik jie dabar yra priversti būti kuriam laikui atidėti ar truputį pakoreguotas jų eiliškumas. Būčiau svajojusi jau šį rudenį pristatyti naują albumą, tačiau dėl pandemijos dar tik įpusėjome jo įrašus. Vis dėlto įrašai vyksta, dainų visada buvo ir, tikiuosi, visada bus. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant to, kokie beprotiški šie metai, buvo labai gerų ir labai gražių koncertų, o naujos dainos per „YouTube“ ar „Spotify“ pasiekia žmones, jos skamba ir randa kelią į klausytojo širdį. Dabar artimiausiuose mano planuose yra pabaigti albumo įrašus – ramiai subrandinti, iki galo išdailinti albumą, o tada, kai šis pamišęs pasaulis leis, užlipti į sceną ir pristatyti jį žmonėms, grįžti į ritmą. Klausimas tik – kaip mes į jį grįšime ir kada, tačiau muzika nesibaigia. Nėra taip paprasta muziką nušluoti nuo žemės paviršiaus. Yra laikas, kai mes galime susitelkti, sumažinti savo poreikius, bet be šio džiaugsmo mes nelabai galime gyventi, kad ir kas vyktų už namų sienų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių