Į keliones po užsienį – nykstančių tradicijų pėdsakais

Įamžina fotografijose

Savo praėjusių metų keliones J. Danielevičius su gyvenimo drauge Daine Rinkevičiūte sausį pradėjo Turkijoje. Vėliau fotografas su mylimąja, vienas ar su būreliu bendrakeleivių aplankė Norvegijos Lofoteno salyną ir šalies sostinę Oslą, Kroatiją, Italiją, Bulgariją, Lenkiją, Portugaliją.

Pernai J. Danielevičius taip pat du kartus vyko į Islandiją fotografuoti gamtos ir sugrįžo į Turkiją aplankyti didžiausio šalies miesto Stambulo. Kelionių maratoną vainikavo Pietų Prancūzija, iš kurios pašnekovas su gyvenimo drauge grįžo šių metų sausį. Kadangi J. Danielevičius fotografas, daugelis jo kelionių susijusios su fotografija.

„Iš praėjusių metų kelionių labiausiai įsiminė Turkija, kurioje kilo idėja apie naują fotografijų seriją. Viskas prasidėjo nuo Dainės rastos informacijos, kad sausį Turkijoje vyksta kupranugarių kovos. Nors šią šalį esame išvažinėję skersai išilgai, nusprendėme nuvykti pažiūrėti tokio egzotiško reginio. Norėčiau fotografuoti skirtingų šalių tradicijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ant išnykimo ribos, – atskleidžia J. Danielevičius. – Kupranugarių kovos Turkijoje yra didžiulis renginys, į kurį susirenka visų aplinkinių kaimelių ir miestų gyventojai. Šioje šalyje turėti kupranugarių yra prestižo ženklas, bet tuo pačiu ir brangus malonumas. Todėl šiuos gyvūnus augina tik pasiturintys ūkininkai. Gyvūnas visus metus prižiūrimas ir ruošiamas kovoms, o žiemą porai savaičių išleidžiamas kovoti.“

Reginys: Turkijoje keliautojai stebėjo kupranugarių kovas, kurios vietiniams – itin svarbus įvykis. / J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kupranugarių imtynės

Pasak Jono, kupranugarių kovų ringe šie gyvūnai kovoja dėl rujojančių patelių. Tai yra natūralus, gamtoje sutinkamas reiškinys. Kovodami vienas prieš kitą, kupranugariai garsiai kriokia ir kaklu bando priešininką prispausti prie žemės.

„Pralaimėjęs kupranugaris kriokdamas pabėga, niekas jo nesiveja ir nebando sužeisti. Tiesiog gamtoje taip jau surėdyta, kad kovą laimi vienintelis alfa patinas“, – atskleidžia keliautojas.

Nors mums kupranugarių kovos skamba neįprastai, anot J. Danielevičiaus, Turkijoje tai yra didžiulė šventė, suburianti visus aplinkinių gyvenviečių gyventojus. Šis renginys vyksta net kelias dienas, rengiami kupranugarių kovų aštuntfinaliai, ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finalas.

„Vietiniai į renginį suvažiuoja su šeimomis, vaikais. Linksmą šventės atmosferą palaiko aplink vaikštantys muzikantai, kuriuos už mokestį galima pasikviesti jums pagroti. Kai kurie žiūrovai į šventę atvyksta su traktoriais, kurių priekabose pasistato kėdutes ir staliukus, prie kurių sėdėdami vaišinasi savo atsineštu ar šventėje įsigytu maistu. Bendras vaizdas man kažkuo priminė vaikystėje matytus kaimo festivalius, tik Turkijoje viskas gerokai spalvingiau“, – pasakoja pašnekovas.

Jonas ir Dainė kupranugarių kovų finalo nesulaukė, nes renginyje buvo tik vieną dieną. Tačiau jos užteko pajusti šventės atmosferą.

„Renginys man išties padarė įspūdį. Be to, supratau, kad ši tradicija tikriausiai greitu laiku pradės nykti. Ypač, jei Turkija kada nors pateks į ES. ES šalyse draudžiama naudoti laukinius gyvūnus cirke, tad ir tokios kovos nebūtų galimos, – pastebi pašnekovas. – Kai po kelionės į socialinius tinklus įkėliau kupranugarių kovų nuotraukų, sulaukiau įvairių nuomonių. Vieni sakė, kad kupranugariai kovoja ir gamtoje, tad toks renginys neperžengia ribų. Kiti piktinosi renginiu ir į jį susirinkusiais žmonėmis. Aš pats nesiimu spręsti, ar toks renginys yra geras ar blogas. Tiesiog norisi šią nykstančią tradiciją užfiksuoti fotoaparatu, kad liktų atsiminimas.“

Senoviškai: Me­si­nos są­siau­ry­je kar­džu­vių žve­jy­ba vis dar vyks­ta se­nuo­ju bū­du – tam nau­do­ja­mas že­berk­las. / J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Neįprasta kardžuvių žvejyba

Kitą įdomią tradiciją J. Danielevičius atrado kelionės po Italiją metu apsilankęs Mesinos sąsiauryje, skiriančiame Siciliją nuo Apeninų pusiasalio. Keliautojas sužinojo, kad čia kardžuvių žvejyba vis dar vyksta senuoju būdu, kuris netgi įtrauktas į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Mesinos sąsiauryje kardžuvės gaudomos ne tinklais ar meškerėmis, o senuoju „žmogus prieš žuvį“ būdu. Žvejyba vyksta su specialiu laivu. Šis laivas turi ilgą, iki 45 m, tiltelį „passarella“, ant kurio guli pagrindinis žvejys. Gulėdamas ant tiltelio, jis kardžuves žvejoja žeberklu. Tuo tarpu laivo viduryje stovi beveik 30 m bokštelis, ant kurio užsilipęs stebėtojas nukreipia laivą ten, kur arčiau vandens paviršiaus plaukioja kardžuvės, – pasakoja Jonas. – Tokiu būdu kardžuvės žvejojamos neilgai, daugmaž apie du mėnesius, kai jos atplaukia į šiuos vandenis. Pasikalbėjęs su vietiniais, sužinojau, kad čia yra vos keli laivai, turintys licenciją užsiimti tokia žvejyba. Gali būti, kad ši tradicija su laiku taip pat išnyks.“

Išgirdęs apie kardžuvių žvejybą senuoju būdu, J. Danielevičius nusprendė įvairiose šalyse paieškoti panašių tradicijų, kurioms šiuolaikiniame pasaulyje greičiausiai nebeliks vietos, ir jas fotografuoti. Tiesa, ateities planuose lieka ir kardžuvių žvejybos fotografavimas, kadangi šįkart į žvejų laivą fotografas nesiprašė. „Šiemet su Daine ketiname keliauti į Mongoliją. Net neabejoju, kad įdomių, pamažu nykstančių tradicijų ten apstu, – šypsosi jis. – Atradęs laiko, daugiau pasidomėsiu panašiomis įvairių šalių tradicijomis, kurias galėčiau fotografuoti būsimose kelionėse.“

Įspūdis: Pietų Prancūzija nustebino įdomių objektų gausa, o Bulgarijoje keliautojai pateko į siautulingą duonos šventę. / J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Širdį pavergė Islandija

J. Danielevičių be galo žavi Islandija, kurioje jis lankėsi jau dešimt kartų. Vien pernai pašnekovas į ledo ir ugnies žeme vadinamą šalį vyko du kartus. Tai buvo fotografinės kelionės, į kurias keliautojas leidosi su būreliu bendraminčių.

„Kad ir kiek keliaučiau į Islandiją, ji neatsibosta. Nuostabi salos gamta skirtingu paros metu ir skirtingomis oro sąlygomis atrodo vis kitaip, tad ji – tikra fotografo svajonė, – sako jis. – Jei į kitas šalis vykstu fotografuoti miesto gyvenimo ar pabendrauti su vietiniais, tai į Islandiją, vienareikšmiškai, vykstu susitikti su gamta. Miesteliai Islandijoje nedideli, išskyrus sostinę, o vietiniai gyventojai gana uždari. Tačiau šios salos gamta yra tokia, kokios nerasi niekur kitur. Nuostabaus grožio Šiaurės pašvaistės, kriokliai, geizeriai, ledynai ir lava besispjaudantys ugnikalniai skatina grįžti vėl ir vėl.“

Norėčiau fotografuoti skirtingų šalių tradicijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ant išnykimo ribos.

Nors J. Danielevičius mėgsta keliauti ne turistinio sezono metu, pasak jo, Islandiją verta pamatyti visais metų laikais. Pavyzdžiui, liepos mėnesį galima pasigrožėti numėlynavusia Islandija, nes šiuo laikotarpiu visoje saloje žydi lubinai. Taip pat vasarą Islandijoje galima išvysti atlantinių mormonų – pingvinų, primenančius paukštukus spalvingais snapais. Rudenį ir žiemą į Islandiją vykstama grožėtis Šiaurės pašvaistėmis.

Islandija yra vulkaninės kilmės sala, tad joje gana dažnai iš vulkaninių plyšių ima veržtis lava. Pamatyti šviežiai išsiveržusią rūkstančią lavą ir pajusti jos tekėjimą po kojomis yra tekę ir J. Danielevičiui. „Gyvenant Islandijoje, tekanti lava nuolat kelia riziką. Gaila, bet išsiveržusi lava neseniai pasiekė vieną miestelį, kurį mes lankėme praėjusiais metais, ir sudegino keletą namų. Tokie nutikimai sukrečia, bet Islandijoje tai tam tikra prasme yra kasdienybė“, – pastebi keliautojas.

J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia problema – vėjas

Pašnekovui įsiminė iš Islandijos lietuvių išgirsta frazė: pas mus oro prognozių nėra, yra tik oro mėginukai. Išties, ryte oras saloje gali būti pavasariškas, o po pietų jau kilti gūsingas vėjas ir imti snigti. Tad keliaujant po šią šalį, būtina turėti aprangą, tinkančią įvairioms oro sąlygoms.

„Kaprizingo islandiško oro yra tekę paragauti ir mums. Vieną kartą, norėdami pasigrožėti Šiaurės pašvaistėmis, nuvykome į Islandiją vasarį. Atskridus, teko keturias paras praleisti patalpose, nes oras buvo tragiškas. Radaras rodė, kad Šiaurės pašvaistės aktyvios ir mes galėtume jas matyti, jei tik dangus nebūtų gausiai aptrauktas debesų, – pasakoja Jonas. – Taip pat yra tekę tinkamai neapsirengus pakliūti į siaubingą lietų, tad likome kiaurai šlapi. Nuo to laiko žinome, kad Islandijoje būtina turėti vandeniui atsparią aprangą.“

Vis dėlto, pasak pašnekovo, Islandijoje daugiausia problemų gali sukelti vėjas, kuris saloje be galo stiprus. Kartais gali kilti toks gūsingas vėjas, kad jis be vargo nuo kelio nupūs ir apvers nepakrautą sunkvežimį ar namelį ant ratų, ką jau kalbėti apie lengvąjį automobilį. Todėl ypač svarbu atidžiai sekti orų prognozes ir vėjo stiprumą. Ne veltui prie įvažiavimo į kone kiekvieną miestą yra švieslentės, rodančios vėjo greitį ir kryptį.

„Gūsingas vėjas Islandijoje yra toks dažnas reiškinys, kad šalies automobilių nuomos bendrovės nedraudžia vėjo išplėštų automobilio durelių. Todėl, atidarius automobilio duris, jų negalima paleisti. Kartais dureles tenka laikyti iš visų jėgų, kad vėjas jų neišplėštų iš rankų, – atskleidžia pašnekovas. – Nepaisant kaprizingo oro, Islandijoje yra palyginti šilta. Salos pakrantes skalauja šiltoji Golfo srovė, tad žiemomis temperatūra retai nukrenta stipriai žemiau 0 °C. Todėl Islandijos oras patiks mėgstantiems jūrinį klimatą.“

Kraštovaizdis: ledo ir ugnies žeme vadinamoje Islandijoje J. Danielevičių pakerėjo gamta. / J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Nustebino Pietų Prancūzija

Didžiulį įspūdį J. Danielevičiui paliko ir Lofoteno salynas Norvegijos šiaurėje, sužavėjęs savo gamta ir kalnų ramybe. Čia keliautojas lankėsi balandžio mėnesį, bet salyne dar buvo nemažai sniego, tad pašnekovas nuomojosi žiemai paruoštą keturių varomųjų ratų automobilį, kad galėtų jaustis saugiai ir neslidinėti kelyje. Vis dėlto, važiavimas apsnigtais keliukais reikalavo susikaupimo ir greitos reakcijos.

Po aštuonerių metų pertraukos Jonas su Daine pernai nusprendė aplankyti ir Portugalijos sostinę Lisaboną, kur pora turi draugų. Daugiau kaip 2 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje verda gyvenimas, tad Jonas kelionės metu fotoaparatu fiksavo miesto kasdienybę ir parsivežė galybę spalvingų nuotraukų.

Keliautojams įsiminė ir Bulgarija. Pora aplankė sostinę Sofiją, taip pat Svogės miestelį, kuriame keliautojai netikėtai pakliuvo į siautulingą duonos šventę. Tai – dar viena vietinė tradicija, su kuria J. Danielevičius susipažino praėjusių metų kelionėse. Į šią šventę susirenka duoną, pyragus, bandeles kepantys ir norintys tų kepinių paragauti aplinkiniai gyventojai. Gaminių kokybę vertina speciali komisija, vyksta linksmybės, groja muzika.

Paskutiniu keliautojų maršruto tašku tapo Pietų Prancūzija, kur pora išvyko prieš Kalėdas, o grįžo sausio mėnesį. Pradėję nuo Tulūzos, Jonas su Daine keliavo į pietus link Marselio.

„Ši kelionė labai nustebino, nes nė nenumaniau, kad Pietų Prancūzijoje yra tiek daug dėmesio vertų objektų. Mus žavėjo pilys, tvirtovės, dvarai. Atrodo, atvyksti į paprastą kaimelį, o ten – nuo romėnų laikų likę akvedukai ar kiti statiniai. Net nereikia dėlioti ypatingo maršruto, užtenka važiuoti ir dairytis, ką įdomaus pamatysi pakeliui. Be galo žavėjo ir Pietų Prancūzijos gamta, gyvūnija. Pavyzdžiui, važiuodami pakrante, netikėtai išvydome flamingų būrį, – pasakoja pašnekovas. – Į Pietų Prancūziją neabejotinai sugrįšime, nes čia tikrai dar yra ką pamatyti. Gaila, kad keliautojai dažniausiai renkasi vykti į Paryžių ir kitus didesnius Prancūzijos miestus, o pietinę šalies dalį nepelnytai užmiršta.“

J. Danielevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu klausytis nuojautos

Jonas ir Dainė kelionėse visų pirma ieško patirčių. Tad keliautojai nėra reiklūs ir nakvynei nesirenka brangių viešbučių. Dažnai jie nakvoja nakvynės namuose, o kartais net automobilio salone.

„Keliaujame, nes norime pažinti šalį, jos kultūrą ir gyventojus. Gulėjimas prie baseino su kokteiliu rankoje mums primena ne poilsį, o kančią. Tad nuomojamės automobilį ir judame tolyn, – šypsosi J. Danielevičius. – Nemėgstame karščio ir turistų antplūdžio, todėl dažniausiai keliaujame ne sezono metu. Tad liepą ir rugpjūtį dažniausiai „atostogaujame“ nuo kelionių ir liekame namie arba mūsų maršrutas veda į vėsesnius kraštus.“

Daug metų keliaujanti pora turi daug patirties, todėl jiems dažniausiai pavyksta apsisaugoti nuo nesklandumų, kurie gali ištikti kelyje. Pasak Jono, svarbiausia keliautojo palydovė yra sveika nuovoka. Keliaudami Jonas ir Dainė viską kruopščiai planuoja, apgalvoja, viešajame transporte akylai saugo savo daiktus.

„Žinoma, kelionėse nuolat patenki į įvairias situacijas – tai nakvynę gavai ne tokią, kokios tikėjaisi, tai visuomeninis transportas neatvažiavo laiku. Tačiau ilga keliavimo patirtis suteikia žinių, kaip išspręsti tokias situacijas, – sako jis. – Keliaujant visuomeniniu transportu, būtina saugoti savo daiktus, todėl kuprinę geriausia laikyti ne ant nugaros, o priekyje. Tokiose šalyse kaip Islandija ar Norvegijos šiaurė svarbu nuolat sekti informaciją apie orus ir pasirinkti tinkamą aprangą. O svarbiausia – klausytis nuojautos. Jei jaučiate, kad šioje vietoje gali būti nesaugu, geriausia iš jos pasitraukti.“