Humoristas Henry Match: ieškojimai yra kaip žaidimai

Henry gimė baltarusės ir ruso šeimoje, gal todėl neretai juokauja apie sovietinę tikrovę, apie socialines šiuolaikinės visuomenės problemas, iškreiptai interpretuojant toleranciją kitokiam. Jis tai daro labai užtikrintai. Akcentas ir turinys rezonuoja su kuriamu personažu ant scenos. Lyginant su kitais lietuvių komikais, Henry aštrus. Kalbinu komiką apie ieškojimus kūryboje.

– Rengei stand up‘us, tinklalaides, kūrei dainų žodžius ir muziką, režisavai ir vaidinai savo paties trumpametražiame filme. Kūryboje esi Henry Match ir MC Endray, Mismi ir Catatak. Koks tavo sąlytis su kūrybiniais ieškojimais? Kam tau tiek daug tapatybių?

– Mano gyvenime visada buvo daug ieškojimų. Galbūt tai pasąmonės įtaka, nes, kaip rusas, labai vėlai įsiliejau į lietuvių bendruomenę. Ieškojau savo vietos visuomenėje ir gyvenime, reikėjo būti naudingam, norėjosi būti išgirstam. Taip ieškodamas pakeičiau daug darbų.

Ieškojimai yra kaip žaidimas, kur gali pabūti truputį kitoks, nei esi iš tikrųjų, peržengti rėmus, įsikūnyti į kitą žmogų ar personažą.

Dirbau grafikos dizaineriu-animatoriumi, žaislų pardavėju-konsultantu, skambučių centro operatoriumi, Nacionalinių egzaminų centro duomenų bazių operatoriumi, padavėju, fotografu, barmenu, administratoriumi, gaminau papuošalus iš molio, dirbau krovėju, taip pat filmavimuose, buvau aktorius, įsidarbinau virtuvėje, kur siurrealistiškai pasiekiau net šefo poziciją, dabar esu komikas, renginių vedėjas, esu netgi dirbęs ūkio darbus Malaizijoje, kinų šeimos vaisių ūkyje.

Tikriausiai visa tai persikelia į kūrybą, kurioje aš taip pat ieškau savo vietos, balso, vertybių. Nežinau, ar kada apsistosiu ties kažkuo viena. Kartais pagalvoju, kad mano tikslas šitame pasaulyje – nuolatinės paieškos.

Ieškojimai yra kaip žaidimas, kur gali pabūti truputį kitoks, nei esi iš tikrųjų, peržengti rėmus, įsikūnyti į kitą žmogų ar personažą. Ieškodamas gali eksperimentuoti ir išbandyti naujų dalykų, reikalingų ateities kūriniams.

Kartais visiems reikia pažiūrėti į save iš šono. Paprastai kalbant, palikti savo kūną, ego, lygiai kaip per meditaciją. Mano atveju – aš tiesiog medituoju kitaip. Taip eksperimentuodamas ne visada gaunu, ko noriu, ir dažniausiai padarau daug klaidų, bet per jas tik stipriau augu. Gyvenime yra du patys smagiausi dalykai: klysti ir būti naujoku. Tai ir darau.

– Nebijai klysti?

– Buvo daug klaidų. Kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau jas supranti, žaizdos užgyja, o patirtys lieka. Neseniai prisiminiau nutikimą iš mokyklos. Tada Algis Ramanauskas atvyko vesti pamokos apie teatrą, kaip nebijoti susifeilinti. Jis pasakojo, kad, kai susimauni, neturi ties tuo užstrigti, nereikia bijoti klysti ir pasirodyti kažkaip prastai. Suklydai – viskas gerai, judėk toliau. Nežinau, kiek Algis paveikė mano kūrybą, bet šiltus jausmus klaidoms tikrai jaučiu. Ačiū jam.

Noriu paraginti žmones klysti, dėl to „YouTube“ kanale laikau savo seniausius įrašus. Kai kuriems jau ketveri metai ir jie nelabai juokingi. Gal net neturi jokios vertės, bet aš juos vis tiek palieku matomus, kad žmonės suprastų, jog galima pradėti nuo bet ko. Neturi būti profesionalu, neturi būti gražu iškart. Tiesiog judėk link savo tikslo, o kelias ir sunkumai nušlifuos tave kaip brangakmenį.

– Tavo filmas „Tyla“, sukurtas 2020 m. pavasarinio karantino metu, „YouTube“ platformoje peržiūrėtas 14 tūkst. kartų. „Kitokių pasikalbėjimų“ įrašas, kuriame tave kalbino Mantas Katleris, peržiūrėtas 410 tūkst. kartų. Šiuo metu esi įtakingesnis minties lyderis nei šiuolaikinis lietuvių poetas, kurio eilėraščių rinktinė išeina 500 vnt. egzempliorių tiražu.

– Noras būti žinomam buvo pradžioje. Kai turėjau 3 000 sekėjų, maniau, kad tokio skaičiaus man ir užtenka. Man svarbu, kad mane vertintų ne dėl to, kad esu žinomas, o dėl to, kad atpažįsta mano kūrybą. Žinomumas nėra tikslas pats savaime. Jis yra tik priemonė pasiekti tikslui, kad ir koks jis būtų.

Dažniausiai po didelių žingsnių man kaip kūrėjui, tokių kaip muzikinis debiutas, pirmas ir antras solinis pasirodymas arba po pasikalbėjimų šou, užuot jautęs laimę ir džiaugsmą, užsidarydavau savyje ir paskęsdavau savianalizėse. Mąstydavau, o kas dabar, kuo dabar nustebinti? Sparčiai keitėsi ir aplinkinių, draugų reakcijos. Reikėjo laiko priprasti ir suprasti, kas aš esu ir ko siekiu. Buvo sunku.

Žinau, kad man nenaudinga tiek daug analizuoti, nes kiekvieną kartą sau keliu vis aukštesnius reikalavimus. Galų gale priprasdavau prie naujo gyvenimo ir grįždavau prie kūrybinio eksperimentavimo, kitų darbų. Svarbiausia kurti taip, kad tai kažką inspiruotų, pradžiugintų, priverstų susimąstyti arba siųstų kažkokią man svarbią žinią.

Svarbiausia kurti taip, kad tai kažką inspiruotų, pradžiugintų, priverstų susimąstyti arba siųstų kažkokią man svarbią žinią.

Pavyzdžiui, į pirmą stand up‘ą ėjau galvodamas, kad nėra blogų temų – yra tik blogi sąmojai. Juokauti galima apie viską, jeigu tai yra juokinga. Siekiau žodžio laisvės, o galbūt tiesiog norėjau būti išgirstas, pastebėtas, todėl juokaudavau labai aštriomis, tamsiomis ir skaudžiomis temomis. Vėliau mano comedy voice transformavosi. Pradėjau scenoje daugiau dalytis savimi, norėjau puoselėti žmonių nuoširdumą. Sukūriau tinklalaidę „Aš tave myliu“, kuriame nuoširdžiai kalbėjau apie savo gyvenimą, potyrius, emocijas, praeitį, narkotikus, seksą – viską visiškai atvirai. Suvokiau, kad atvirumas padeda ir kitiems, man dėl to buvo džiugu. Kiekvienas žmogus kurdamas, visų pirma, kuria dėl savęs ir tik paskui – žmonėms.

– Kaip ketini išnaudoti savo momentinį žinomumą?

– Kalbėti tik tam, kad kalbėčiau, nejaučiu poreikio. Kol kas užtenka to, ką pasakau savo kūryba. Man atrodo, Albertas Einsteinas sakė, kad turi džiaugtis ne savo populiarumu, o tuo, kokias privilegijas tai suteikia. Tai prisimindavau, kai praleisdavau paskutinį traukinį ar autobusą, o žmonės, kurie atsiliepdavo į instagramo įrašą, veždavo mane per visą Lietuvą. Džiugu.

– Stand up‘as – kaip teatras: nulipi nuo scenos ir viskas baigiasi. Ar tavęs, kaip kūrėjo, nekankina egzistenciniai klausimai – o kas bus toliau? Ar tave domina kažkokios veiklos, turinčios išliekamąją vertę?

– Tiesa, stand up‘as vis tiek turi būti aktualus, turi nuolat keistis. Nufilmuoti dvejų metų senumo pasirodymai gali būti visai nebejuokingi. Nebejuokingi, nes nepaliestos amžinos temos, o palietęs jas prarandi daug humoro ir tos ugnies, kurią gali sukurti tuo metu pasirodydamas salėje.

Tikrai norisi sukurti kažką, kas būtų amžina. Turiu svajonių sukurti ilgametražių, trumpametražių filmų. Viskam savas laikas. Dabar pradėjau kurti muziką, nes muzika išlieka – tai universali kalba. Galvoju apie vaizdo projektus, bet neketinu atsisakyti savo gyvų pasirodymų. Man jie yra gražūs ir svarbūs.

– Gal parašysi knygą? Nesi to dar bandęs?

– Nuo devyniolikos galvoju apie knygą. Daug kartų bandžiau pradėti. Buvo autobiografinių, grožinės literatūros bandymų, eiles visada ir taip rašiau. Ketinu parašyti knygą, tačiau neskubu, nes dabar labiau norisi dirbti su vizualiaisiais ir gyvais projektais. Knygos – ateityje, kai nurimsiu, kai nebesinorės bėgioti ir ieškoti. Nors niekada nesakyk niekada, galbūt tai įvyks ir visai greitai.

– Olegas Šurajevas ir Henry Match – du komikai, priklausantys Lietuvos tautinėms mažumoms. Esi minėjęs, kad jūs kartu negalite būti – pernelyg panašūs. Kaip galvoji, kuo jūs skiriatės?

– Man nelabai patinka lyginti ir lygintis su kitais žmonėmis. Tai turėtų labiau vertinti žiūrovas, nes jo matymas neutralus. Nestebiu Olego kūrybos pastaruoju metu. Nepaisant visų panašumų, tikrai esame skirtingi.

– Stand up‘uose neretai kalbi apie sovietinę realybę, pvz., „Telikas užklotas – čia nuo radiacijos“ arba „Aš tarsi su tėvu kalbu – tas pats peregaras“. Ar esi pagalvojęs apie tai, kad tu ne tik juokini, bet ir vieniji lietuvius su rusais Lietuvoje?

– Aš nebuvau pagalvojęs apie tai, kad kažkaip vieniju. Smagu, jeigu taip atrodo. Nesakyčiau, kad turėjau tokį tikslą. Pradžioje norėjau banaliai prajuokinti, nes tai pagrindinis stand up‘o tikslas, todėl į gilius pasvarstymus pasirodymo metu neįsitraukdavau. Nors visuomet būdavo kažkokia mintis. Nuoširdumas, lygios teisės ar kt.

Manau, kad lietuvių ir rusų auditorijos savaime susijungė. Tikrai nėra to diskriminacinio požiūrio į rusus, kuris galėjo vyrauti prieš kokius penkiolika metų. Vaikai labai gerai adaptuojasi, pats pasaulis atviresnis, o senesnio amžiaus rusų bendruomenė Lietuvoje priprato gyventi taip, kaip yra, tą patį jie darytų ir Rusijoje.

Kūryboje aš dalijuosi rusų kultūra. Visų pirma, žmonėms, manau, įdomu išgirsti požiūrį į Lietuvą iš šalies kitos tautybės atstovo akimis. Galiu pastebėti tai, ko jie ilgai nematydavo, t.y. nustebinti. Nustebinti komedijoje – vadinasi, prajuokinti, o jeigu prajuokini, vadinasi, viską darai teisingai.

– Man pasirodė, kad tu reflektuoji sovietinę realybę, o ne rusišką kultūrą. Kaip tau pačiam atrodo?

– Gali būti, tačiau šiuolaikinė rusiška kultūra yra influencinta sovietmečio. Reflektuoju daugiau sovietinį laikotarpį, kartu kalbu apie rusišką kultūrą, nes kai kurie dalykai ten liko, kai kurie transformavosi.

Kuo aš save laikyčiau? Niekada į tai neatsakysiu. Kažkada svarsčiau, kad gal esu rusų kilmės Lietuvos baltarusis. Dabar sakyčiau, kad esu paprastas žmogus. Kūryboje aš stengiuosi save priimti ne kaip konkrečios tautos atstovą, o kaip kūrėją, kaip laidininką. Iš dalies daugiau laiko skiriu muzikai, kuriu dainas pagal angliškus tekstus, kad tai būtų universalu. Kūryba yra universali, tai būdas bendrauti, kur kalba nėra svarbi.

– Ar tu išgyvenai tą sovietinę realybę, apie kurią juokauji?

– Ne. Tėvai išgyveno, o aš jaučiau jų emocijas. Kai man buvo treji–penkeri metai, tėvas dirbo viršvalandžius fiziškai ir protiškai sunkiame darbe – jis buvo lėktuvų technikas-inžinierius, o mama dirbo per du darbus ir naktimis už kapeikas siūdavo sijonus, kuriuos kitą dieną užsakovai turguje parduodavo už milžinišką kainą. Siūdavo ir verkdavo, nes patiems su tėvu maisto nelabai užtekdavo. Užtat mes su broliu galėjome augti sveiki. Esu labai dėkingas jiems, myliu juos ir manau, kad tik pasiekęs patį dugną žmogus gali išmokti būti žmogumi. Dėl to aš kartais galiu sustoti pakalbėti su benamiu ar alkoholiku. Aš žinau, kad šitie žmonės tikri. Myliu ir tą tamsą, kuri tvyrojo sovietmečiu.

– Senoji komikų karta turėjo savus titulus, pvz., Raimundas Šilanskas vadinosi Anekdotų karaliumi. Dabar oficialių apdovanojimų, titulų, premijų komikams nėra. Kokia komikų hierarchija Lietuvoje šiuo metu?

– Mes gyvename tokiais laikais, kai gali internete iššauti per dvi dienas ir visus aplenkti. Lietuviškame „YouTube“ mažai turinio, iš kurio galėtum rinktis, todėl žmonės yra beveik priversti pasiklausyti tai, kas ten pasirodo. Mūsų laikais karaliai ateina ir miršta tą pačią dieną. Spėju, kad R.Šilansko laikais komikų nebuvo daug, jie buvo visiems žinomi, todėl ir titulus gaudavo, o dabar tokius titulus būtų sunku išdalyti, nes komikai yra pernelyg skirtingi. Skiriasi jų intencijos ir tikslai, be to, ir informacijos srautas dabar yra milžiniškas.

Titulams Lietuvos komedija dar per jauna, nes stand up‘as dar nėra tapęs mainstreamu. Titulai atsiras su laiku, nes atsiranda daugiau komediantų, daugiau jaunimo ateina savęs išbandyti. Manau, reikia dar mažiausiai dvejų metų be karantino, kad būtent stand up komedija Lietuvoje pasiektų piką. Galbūt tada atsiras pirmas klubas, sukurtas tokiai komedijai. Gal tai įvyks ir anksčiau. Dabar sunku vertinti, kaip mūsų pasaulis atrodys rytoj.