Gyvenimas Taline E. Daugėlaitės akimis – be streso ir be didelio patoso

Mažiau empatijos

Gegužės pabaigoje sukaks metai, kai E.Daugėlaitė su vyru teisininku ir dviem sūnumis gyvena Estijos sostinėje. Kaip sako ji pati, laikas bėga labai greitai, bet Taline dar nesijaučia taip, kaip namuose. „Tačiau miestą pavyksta vis geriau pažinti. Juokauju, kad susijungia tam tikri žemėlapiai ir taip pamažu atsiskleidžia visas miesto vaizdinys, ypač vairuojant ar vaikštant. Talinas yra jaukus, gražus ir gana svetingas užsieniečiams“, – sako žinoma televizijos žurnalistė.

Tarp geriausių atradimų ji išskiria gražias promenadas, puikiai išnaudotą prieigą prie jūros įlankos – Taline daug pakrantės pasivaikščiojimo vietų, laivų, E.Daugėlaitei gera prisiminti gyvenimą gimtojoje Klaipėdoje, nors pati aplinka ir smarkiai skiriasi.

Ji neslepia, kad labiausiai gyvenant svetur jai trūksta netikėtų susitikimų su draugais, bičiuliais tiesiog einant gatve. „To jausmo labai pasiilgstu. Pasiilgstu lietuviško atvirumo ir nuoširdumo – Taline žmonės labiau susikoncentravę į save, savo reikalus, mažiau, sakyčiau, empatiški kitam – bent jau tiek, kiek susidūriau. Ir tikrai gana sunku užmegzti bičiuliškus ryšius“, – atvirauja Eglė.

„Man sunkiausia prisitaikyti prie visiškai kitokio mentaliteto, šiek tiek lėtesnio gyvenimo būdo, lėtesnio tempo, nors tikrai nesakau, kad tai yra blogai. Bet tylėjimas, bendruomeniškumo stoka, ne itin didelis noras pažinti atvykėlį mane stebina ir todėl ilgiuosi Vilniaus. Manau, kad neužsibūsime Taline, turbūt į Lietuvą grįšime kitą rudenį“, – priduria ji.

„Estai tikrai yra uždaresni nei lietuviai – mes, sakyčiau, net atlapaširdžiai, palyginti su estais. Lietuviai dažniau pasiūlys pagalbą, pagalvos apie kitą, palaikys duris, kai tu įeini, – nors tikrai ne visi, bet gal estai rečiau paslaugūs, rečiau pakalbina“, – tęsia ji.

Arčiau Skandinavijos

Estija labiau nutolusi nuo kitų Baltijos šalių, daug įtakos Talinui turi Helsinkis. „Daug žmonių dirba Helsinkyje, grįžta tik savaitgaliais arba per atostogas. Labai daug keltų maršrutų, tiesa, gerokai mažiau nei prieš karantiną“, – pasakoja žurnalistė.

„Visais metų laikais – nemažai turistų. Labai gražus ir gana ilgas buvo kalėdinių dekoracijų laikotarpis. Estai nesijaudina, kad, jau sprogstant pumpurams ir iš žemės lendant krokams, kai kur vis dar nenupuoštos eglutės ar lemputės“, – šypsosi ji.

„Čia viskas vyksta be streso ir be didelio patoso. Tikrai jaučiamas šiaurietiškas gyvenimo būdas, jie, manau, žvelgia labiau į kitą Baltijos jūros pusę ir gyvenimą tokiu ritmu, kokiu gyvena suomiai. Gal šiek tiek nustebino tai, kad galvojau, jog Estijos sostinėje daugiau žmonių kalba angliškai, bet tikrai susiduriu su kalbančiais tik estiškai arba tik rusiškai. Man tai buvo šokas. Nors anksčiau neteko mokytis rusų kalbos, bet jau kalbu ir sukuosi iš padėties, kaip moku. Kai ieškojome auklės, anglakalbės nepavyko rasti, estų kalba – nerizikavau, nes palikti vaiką su žmogumi, kuriam tik per „Google“ vertėją galėčiau kažką išversti, būtų neramu, todėl turime rusakalbę auklę, kuri ateina kelis kartus per savaitę“, – dalijasi E.Daugėlaitė.

Jie, manau, žvelgia labiau į kitą Baltijos jūros pusę ir gyvenimą tokiu ritmu, kokiu gyvena suomiai.

Lengvesnė adaptacija

E.Daugėlaitės vienų ir dvejų metų sūnums prisitaikyti prie estiško gyvenimo būdo sekasi puikiai. „Vaikams dažniausiai gerai ten, kur jų šeima, tėvai, namai, žaislai. Mano vyresnėlis nekalba estiškai, kalba šiek tiek ir supranta rusiškai, nes lanko privatų rusakalbį darželį, – tik tokį mums pavyko rasti. Džiaugiamės, nes tai yra labiau namų aplinkos darželis, labai dėmesingos auklėtojos, jų yra trys, – tai itin palengvino adaptacijos procesus. Iš tiesų man visiškai ramu jį palikti toje aplinkoje, nes žinau, kad ten saugu, vaikui įdomu ir labai greitai bus sureaguota į jo poreikius. Sūnus – labai bendraujantis ir drąsus, todėl manau, kad jam pravers rusų ar kitų kalbų žinios“, – dalijasi ji.

E.Daugėlaitė prisipažįsta, kad pati estiškai supranta tik tai, kas parašyta ant kai kurių iškabų, ir maisto produktų pavadinimus. „Žinoma, moku pasisveikinti, atsisveikinti, suprantu, kai parduotuvėje pasiūlo maišelį, bet specialiai kalbos kursų nelankau, nes nėra poreikio, o ir kalba atrodo labai sunki ir tolima mūsų prokalbei“, – pasakoja žurnalistė.

Jos akimis, Taline gyvenimas šeimai toks pat komfortiškas kaip ir Vilniuje, tik gal automobilių spūstys mažiau vargina: „Pats miestas mažesnis ir kompaktiškesnis, viskas vyksta greičiau – daugiau laiko galima praleisti lauke nei vairuojant automobilį, todėl sakyčiau, kad tai yra tikrasis Talino komfortas.“

Ramesnė reakcija

Gyvendama Estijoje žurnalistė ir laidų vedėja stebi ir vietinę televiziją. „Žiūrėjau ryto laidas. Mano akimis, lietuviška televizija modernesnė – studijos modernesnės, transliacijų principai, man atrodo, artimesni Vakarų šalims. Bet tikrai nėra blogai, žiūrėjau ir estų Nepriklausomybės dienos koncertą iš dramos teatro, specialias laidas, kurios buvo labai greitai sukurtos nušviesti įvykiams, prasidėjus karui Ukrainoje“, – pasakoja E.Daugėlaitė.

„Estai gana greitai reaguoja, bet šiaip, sakyčiau, informacijos srautai galbūt ne tokie aktyvūs. Estijoje gal šiek tiek ramiau viskas vyksta. Nematau, kad būtų tiek akcijų, kiek Lietuvoje, pagalbos prašymų ištiesti ranką, įvairių iniciatyvų. Taip, tikrai aktyviai veikia didžiosios paramos organizacijos, mieste matau vis daugiau automobilių su ukrainietiškais numeriais ar su išdalyta parama vaikščiojančių ukrainiečių, bet sakyčiau, kad ši tema mažiau jautri nei Lietuvoje“, – pastebi žurnalistė.

Vis dėlto laidų vedėja sako, kad Estijos televizijos tendencijos yra panašios į lietuviškąsias. „Net „Eurovizijos“ atrankos vyko labai panašiai“, – priduria E.Daugėlaitė.

Ji neslepia, kad pasiilgsta ir darbo televizijoje, ir tiesioginio eterio. „Todėl labai gera, kai kartkartėmis į Lietuvą tenka grįžti ir darbo tikslais. Darbas prablaško. Galbūt net lengviau dirbti, nei diena iš dienos auginti jaunąją kartą“, – sako LRT žurnalistė.