Gian Luca Demarco: Lietuva man padovanojo didžiausią dovaną – šeimą

Tiesa, svajonę mokyti lietuvius daugiau džiaugtis ir šypsotis teks atidėti – visi gyvename niūriame pandemijos šešėlyje. Ir nors iš pradžių planavome su Luca kelis nuotaikingus pavasarinius stabtelėjimus, situacija pasikeitė – pokalbis neišvengiamai prasideda ne tokia smagia gaida.

Kietesnių čia nėra

Kaip jautėsi, jo gimtinei labiausiai kenčiant nuo koronaviruso, klausiu G.L.Demarco. "Labai išgyvenau dėl savo šalies, jos žmonių, savo artimųjų, bet ne mažiau – dėl Lietuvos, – atsako, o minkštu akcentu dėliojami lietuviški žodžiai vis griežtėja. – Klausantis kai kurių lietuvių apima jausmas, kad virusas kažkur toli, kad jie kietesni už italus, jų tai nepasieks."

Svajoju tapti Lietuvos piliečiu. Noriu išmokti ginti Lietuvą, jeigu jai kiltų grėsmė. Noriu, kad mano sūnus ir dukros suprastų, kaip svarbu gerbti valstybę, ją stiprinti, puoselėti.

Sunkiai tramdydamas su skausmu sumišusį pasipiktinimą stebisi, kad vis dar yra galvojančių, kad tai paprastas gripas, ignoruojančių draudimus ir raginimus atsakingai elgtis. "Valstybė stengiasi suvaldyti situaciją, o kai kam vis dar atrodo, kad tai išpūstas burbulas", – nesupranta tokio atsainumo akistatoje su mirtinu pavojumi.

G.L.Demarco šeima gyvena Šiaurės Italijoje, kaime Turino regione. 

"Žmonės gyveno uždaryti namuose ir laukė. Karantine buvo ir mano mama, kartu su ja – ir mano sesės Stefanijos sūnus. Pati Stefanija, kuri yra medicinos sesuo, po 17 valandų per parą dirba ligoninėje", – pasakoja apie artimuosius, kurių greitai nepavyks pamatyti.

Lietuvoje dar ir iki karantino Luka su šeima ėmėsi visų saugumo priemonių. "Eglė su vaikais buvo namuose. Iki minimumo apribojome visus kontaktus. Mūsų šeimoje visi jau seniai išmokyti plauti rankas ir laikytis higienos reikalavimų. O dabar tai ypač svarbu, – pabrėžia trijų vaikų tėtis. – Kai grįžtu namo, dedu drabužius plauti, einu po dušu ir tik tada pasisveikinu su šeima. Vyresniesiems stengiamės paaiškinti, bet mažajai sunku suprasti, kodėl tėtis iš karto neapkabina."

Italams bendravimas būtinas tarsi oras, tačiau G.L.Demarco nesunkiai tramdo savo temperamentingą prigimtį. "Pabendrausime geresniais laikais. Dabar svarbiausia suvaldyti koronavirusą, o visa kita įveikiama. Mes tikrai atsitiesime!" – neabejoja italas.

Liudo Masio nuotr.

Išpildė mamos svajonę

Sveikata G.L.Demarco šeimoje visada buvo prioritetas. "Mes daug dėmesio skiriame imunitetui stiprinti, juk Eglė – medikė, – labai vertina savo žmonos profesiją. – Aš šeimoje – tik virėjas, mano misija nėra tokia svarbi."

Iškart puolu prieštarauti: juk sveika mityba – itin tvirtas geros savijautos ir stiprios sveikatos pagrindas. "Taip, tai tiesa. Mums svarbi maisto kokybė ir įvairovė. Stengiamės laikytis sveikos mitybos principų ir, kiek tik galime, vadovaujamės rekomenduojama mitybos piramide. Valgome daug daržovių, einame koja kojon su sezonu", – vardija mitybos įpročius viena sveikiausių pasaulyje laikomos itališkos virtuvės atstovas, savo kulinarijos talentais besidalijantis ir Lietuvoje.

"Man žiauriai patinka dirbti televizijoje! – tikina laidos "Gardu gardu" vedėjas. – Ir ne dėl viešumo, o todėl, kad man išties malonu parodyti, kaip galima lengvai gaminti."

To paties G.L.Demarco moko savoje kulinarijos studijoje ir meldžia Dievo pagloboti jo svajonę dirbti virtuvės šefu mažame savo restoranėlyje. O kol kas yra dėkingas už kitą, jau išsipildžiusią svajonę. Tiksliau, mamos.

"Ji svajojo, kad vienas jos vaikų kada nors parašytų knygą. Bet ir aš pats šitos knygos labai norėjau. Nes tai ne tik receptai. Kartu tai mano padėka visiems, dėl kurių tapau toks, koks esu dabar, ir turiu tai, kas mane šiuo metu supa, kuo labai džiaugiuosi", – svarbiausius pirmuosius žodžius įrašė savo knygoje "Carpe diem. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai".

Ne mažiau nei patiekalai knygoje įtraukia pasakojimas apie Lucos itališką šeimą: tėvus, dėdes, tetas, giminaičius... Kiekvienas jų į rankas gavo Lucos knygą kaip patvirtinimą – už vieno ar kito recepto stovi vienas ar kitas žmogus, o visi drauge jie pavertė G.L.Demarco tuo, kuo jis šiandien yra.

Maži dideli dalykai

Su Luca labai jauku šnekėtis. Ne vien todėl, kad priverčia šypsotis, kai jo tariami lietuviški žodžiai nespėja pasivyti itališko temperamento.

Kai būdamas 21-ų su saleziečių misija atvažiavo dirbti į Kauną, "Caritas" dienos centrą, pirmiausia užsibrėžė išmokti lietuviškai. Nepaleido iš rankų žodynėlio, laužė ir laužė liežuvį, dėkodamas draugams lietuviams, kad nesijuokė iš jo. Po pusmečio jau kalbėjo, o dabar nė pats nežino, kuri kalba labiausiai sukasi jo mintyse. "Mano nuostabusis miksas", – juokiasi linksmuolis italas.

Jauku su Luka dėl to, kad jis tarsi įžemina labai aukštus dalykus ir paverčia juos paprasto, kiekvienam prieinamo gyvenimo dalimi. Jei iš kieno kito lūpų nuskambėtų, kad didžiausios šeimos vertybės yra meilė Dievui, tėvynei ir gyvenimui, tai nuskambėtų pompastiškai, netikroviškai. G.L.Demarco nesako to – jis tiesiog taip gyvena.

"Prieš valgydami prie stalo būtinai pasimeldžiame visi kartu. Meldžiamės ir kiekvieną vakarą. Manau, kad maži kasdieniai dalykai ir yra svarbiausi", – tiki Luca.

Lygiai taip kasdieniškai paprasta jam yra padėti tiems, kuriems sunkiau. "Man Dievulis tiek daug davė, todėl turiu dalytis su kitais", – savaime suprantama Lucai, kuris dar paauglystėje pas pranciškonus Asyžiuje išmoko paprastų vertybių abėcėlę.

Kai tąkart, degant jaunam protui, iš vieno vienuolio sulaukė jam labai tikusio atsakymo į rūpimus klausimus – "Pamink savyje "aš" ir leisk savyje augti Dievui, gyvenk mylėdamas viską ir visus" – net buvo svarstęs rinktis brolio pranciškono kelią. Išbandęs save misijose, asistencijose, savanorystėje, o galiausiai, būdamas 27-erių sutikęs Eglę, suprato – ji yra jo tikrasis pašaukimas.

Ir įsitikino, kokia teisinga buvo svarbiausių jo gyvenime vyrų – tėvo Rosario ir krikšto tėvo Roberto – filosofija: vyras turi dirbti dėl šeimos. O dieduko Francesco prigrasymas "Jei pamatysiu ją verkiančią, papjausiu!" reiškė tik labai itališkai išsakytą meilę Lucos išrinktajai Eglei, iškart pavergusiai visą šeimą.

Gyvenimo angelas

"Esu palaimintas, nes Dievulis ant mano gyvenimo kelią pribarstė nepaprastai puikių žmonių, vadinu juos savo angelais žemėje", – kaip ir už viską gyvenime, moka būti dėkingas G.L.Demarco.

Bet svarbiausias jo gyvenimo angelas – Eglė. Lietuvaitė, nenorėjusi mylimojo užsieniečio (o dar italo!), dėl kurios dėmesio Lucai teko nemažai pakovoti. Ir be jokio širdgraužio atsisakyti to, kas tuomet buvo labai svarbu, – biatlono šeimos.

"Turine vyko žiemos olimpinės žaidynės. Aš užpildžiau prašymą savanoriauti ir, kadangi vienintelis mokėjau lietuvių kalbą, tapau Lietuvos tautinio olimpinio komiteto asistentu", – mintimis grįžta į 2006-uosius G.L.Demarco, kuriam sportas nuo mažens nebuvo svetimas, jis užsiėmė ir kalnų slidinėjimu, ir plaukimu, ir sportiniu ėjimu, buvo Italijos jaunimo komandos pažiba.

Esu palaimintas, nes Dievulis ant mano gyvenimo kelio pribarstė nepaprastai puikių žmonių, vadinu juos savo angelais žemėje.

Susipažinęs su Lietuvos biatlonininkais, po dvejų metų sulaukė kvietimo atvykti į Lietuvą – dirbti trenerio asistentu ir komandos vadybininku. "Tai buvo fantastiškas mano gyvenimo etapas, bet jei nori šeimos, negali keliauti devynis mėnesius per metus", – kaip savaime suprantamą dalyką paaiškina tuometį savo apsisprendimą.

Tik gyvenimas – ne pasaka su pabaiga "Ilgai ir laimingai gyveno". Kai atšventė vestuves Lietuvoje, svečius pakvietę į ekskursiją "Vilnius – meilės miestas", laukė "mažas paminėjimas" Italijoje – "tik" su 110 svečių. O visą širdį užliejusi meilė galvai paliko rūpestį: kaip padoriai išlaikyti šeimą?

Turino universitete tarptautinį bendradarbiavimą ir projektavimą baigęs G.L.Demarco tuomet dirbo Vilniaus savivaldybės projektų vadovu. Nei pinigų, nei pasitenkinimo darbas neteikė, todėl grįžo prie jaunystės svajonės – kulinarijos. Gaminti jis pradėjo penkiolikos, išmokęs iš tėvų, kurie tiesiog virtuvėje gyveno. Tačiau tėvas Rosario sūnui linkėjo darbo "su kaklaraiščiu".

O kai šis neatnešė laimės, su svarbiausiu – žmonos – palaiminimu išvyko į Italiją studijuoti į IFSE kulinarijos institutą. Visi drauge. Nes tuomet šeima jau buvo trijų asmenų.

Praktikas įvairiuose "Michelin" žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose Šiaurės Italijoje, savaime suprantama, davė visų įmanomų pagrindinių žinių, tačiau ne to, kas patiko Lucai, – autentiškumo, kasdieniškumo. "Per tuos metus Italijoje ne tik daug išmokau, bet ir labai pavargau", – nepiešia rožine spalva tikrovės. O sužinojęs, kad Eglė laukiasi, pasakė – užteks, grįžtame į Lietuvą.

Tai, kad Vilniuje buvo parduodama kulinarijos studija, vadina Dievo apvaizda. "Tai vienas geriausių mano gyvenime sprendimų", – tikina pirmąją Lietuvoje tokio tipo kulinarijos mokyklą, kur susitinka maisto gaminimo pradinukai ir profesionalai, atidaręs G.L.Demarco.

Ir vis dėlto "Kulinarijos studiją" (negalvojo jai mįslingų pavadinimų) vadina tik gyvenimo dirbtuve, bet ne gyvenimu.

Liudo Masio nuotr.

Pareiga – gerbti valstybę

"Svajoju tapti Lietuvos piliečiu. Noriu išmokti ginti Lietuvą, jeigu jai kiltų grėsmė. Noriu, kad mano sūnus ir dukros suprastų, kaip svarbu gerbti valstybę, ją stiprinti, puoselėti", – tai yra gyvenimas pagal G.L.Demarco.

Ir vėlgi – tai ne patoso kupinos frazės. Ginti Lietuvą jis mokėsi "Escadron" būryje, o tapti Lietuvos piliečiu – savanoriaudamas. Dar – nė akimirkos neabejodamas, kad gyvendamas Lietuvoje turi kalbėti lietuviškai. Taip kalbama ir šeimoje, o kad vaikai girdėtų ir italų kalbą, drauge pasižiūri filmukus.

"Eglė vaikams daug kalba, kaip svarbu šeima, vienybė. Daug išmokau iš žmonos, daug išmokau iš lietuvių", – vėl rodo savo gražios širdies bruožą – gebėjimą būti dėkingam.

Iš G.L.Demarco knygos "Carpe diem. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai"

Pirmieji mano prisiminimai iš vaikystės apraizgyti maisto ir kavos aromatų. Kol buvo sveikas, tėvas kiekvieną rytą, nesvarbu, kaip anksti tekdavo keltis į darbą, atnešdavo mamai į lovą kavos. Pirmiausia dėl to, kad mylėjo. Antra, mano mama yra pavojinga, jei prieš atsikeldama neišgeria kavos! Kava – vienintelis dalykas, kuris ją nuramina, aišku, neskaitant cigarečių – rūko nesustodama! Mano mama yra "seržantas" – labai svetinga, labai mylinti, bet žiauriai griežta. Jei ji pasakė "ne", vadinasi, ne, ir taškas!

*

Po tėvo mirties mama man nuo jo perdavė... dešrą – kad mudu su draugu, kuris tada mane labai palaikė, vėl susėstume ir smagiai besišnekučiuodami suvalgytume. Italams bendravimas yra neatsiejamas nuo maisto, valgomo švenčiant gyvenimą. Tėvas labai mėgo švęsti. Prieš mirtį paprašė, kad suorganizuočiau vakarienę visiems jo draugams. (...) Savo laidotuvėms tėvas užsiprašė arba Johno Lennono "Imagine", arba vienos senos italų revoliucionierių dainos. Parinkome, aišku, "Imagine".

*

Tuo metu Eglė gyveno miesto centre, valgydavo tik restoranuose, nes visuomet būdavo labai užsiėmusi, o ir nelabai mokėjo gaminti. Bandžiau ją atpratinti nuo maitinimosi restoranuose ne dėl skūpumo, o dėl to, kad naminis maistas yra skanesnis. Pamenu, gydytojai Eglei įtarė rimtą ligą, jai reikėjo labai prisižiūrėti, ką valgo, susirūpinau – bliamba, radau žmogų, o dabar jį prarasiu. Visą naktį nemiegojau, ieškojau internete informacijos, prisispausdinau lapų, ryte pasisodinau Eglę ir pasakiau: "Niekaip kitaip negaliu padėti, tik ruošdamas tau tinkamą gerą maistą." Ir pradėjau gaminti pagal perskaitytus patarimus.

*

Vienuoliai ir vienuolės maistą gamina taip, tarsi tai būtų jų pašaukimas. Galėtum pamanyti, kad vienuolynuose gyvena patys geriausi pasaulio virėjai. Jie bet kokį darbą atlieka su didžiausia meile ir pasišventimu. Darbas gali būti šventė, jei darai jį iš visos širdies. Pranciškonų gyvenimo būdas man labai artimas ir brangus. Mano pašaukimas yra Eglė, esu tuo tikras, bet mano meilė skirta ir Dievui. Iki šiol su broliais esame draugai, priklausau bernardinų parapijos bendruomenei, o Pranciškus Asyžietis buvo ir liks šviesa, kuri mane veda.