Gėlių verslą išauginusi L. Marmaitė žiemoja Afrikoje: įgyvendino svajonę nebedirbti

„Kiekvienais metais išsikeliu sau tikslą, kurį įgyvendinu. Kažkada nusprendžiau iki keturiasdešimties susidėlioti taip gyvenimą, kad nebereikėtų dirbti ir jį sėkmingai įgyvendinau“, – šį LNK laidoje „Bus visko“ pasakos Lina.

Pagal specialybę Lina yra muzikantė. Penkiolika metų studijavo muzikos ir teatro akademijoje akordeono specialybę, vėliau dirigavimą, tačiau gyvenimo posūkį link ūkininkavimo padiktavo pats likimas. Moteris gimė Kėdainiuose, tėvai augino agurkus, o ji nuo dešimties metų juos pardavinėjo turguje. Užaugus moteris ėmė supirkinėti žemes. 250 ha turinti Lina prisipažįsta, kad net nežino kur yra dalis jos valdų.

„Buvau jauna ūkininkė, todėl man priklausė pirmumas perkant žemes iš savivaldybės. Ateini, tau ištiesia žemėlapį, duri pirštu ir sakai, noriu šitos. Tiesą pasakius, kai kurių žemių iki šiol nesu mačiusi“, – pasakos gėlių augintoja.

Pradžioje auginusi daržoves, o vėliau pradėjusi sodinti gėles ir užsiimti apželdinimu, Lina su savo komanda papuošė ne vieno miesto viešąsias erdves, jos gėlės žydi Pakruojo dvare, kur kasmet vyksta didžiausias gėlių festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, o sutinkant popiežių mūsų šalyje visas papuošimas gėlėmis taip pat buvo patikėtas Linai. Šiandien savo darbą išsipildžiusia svajone vadinanti gražuolė prisipažįsta, kad pradžia nebuvo lengva. Lina ne tik turėjo mokytis apželdinimo paslapčių, bet ir susidūrė su kaime gyvenančių darbuotojų alkoholizmu.

Lina Marmaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Kaime žmonės labai daug geria. Jie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Geriančių vyrų žmonos pyksta, kad jiems sumoku pinigus, nes vaikai lieka be maisto, todėl tenka laviruoti. Vieną atlyginimą atiduodavau žmonoms, kitą darbuotojams“, – apie nematomą ūkininkavimo pusę pasakos Lina.

Moteris prisipažins, kad dėl tos pačios problemos buvo priversta net traktorių išmokti vairuoti. Kai tik pradėjo ūkininkauti, kiekvieną dieną važiuodavo tikrinti, ar viskas vyksta pagal planą. Ne kartą rasdavo savo traktorius grioviuose, juos vairuodavo girti vairuotojai.

„Kartą buvo tikrai labai pavojinga situacija, kai pamačiau savo traktorių su neišjungtu varikliu tiesiog kybantį ant skardžio krašto. Teko traukti girtą vairuotoją ir pačiai užgesinti traktoriaus variklį, kuris vos nenusirito į griovį. Pamenu, tada galvojau: būčiau vyras, tikrai nesusivaldyčiau gerai nepapurčius traktoristo“, – prisimena Lina.

Viskas pasikeitė, kai Lina su mama įkūrė įmonę „Josvainių gėlės“. Moteris ėmė keliauti po pasaulį ieškodama naujų idėjų. Į Lietuvą atvežė naują požiūrį į apželdinimą bei puokštes. Įgyvendindama milijoninius apželdinimo projektus ėmė naudoti uogas, prieskonines žoleles, net aštriuosius pipirus bei laukinius kopūstus ir sužavėjo ne tik didmiesčių svečius, bet ir mažesnių miestelių gyventojus.

„Prisimenu, kai Vilniaus centrą apželdinome braškėmis, parašėme „ragaukite, tik neraukite“, nes žmonės ne visada būna sąmoningi. Net krapus naudojame apželdinime ir labai džiaugiuosi, kad žmonėms tai patinka“, – pasakos Lina.

Pastaruosius šešerius metus žiemas Lina leidžia ir įkvėpimo semiasi šiltuose kraštuose. Moteris žiemojo Kenijoje, Filipinuose, Tanzanijoje ir daugelyje kitų egzotiškų šalių. Šis interviu nufilmuotas Zanzibaro saloje, kurioje Lina žiemoja antrus metus iš eilės. Lina nustebins: kai Lietuvoje infliacija bei šildymo kainos kyla kosminiu greičiu, žiemomis ją palikti gali būti net pigiau.

Lina Marmaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Mėnesiui kambarys svečių namuose, kuriuose aš gyvenu, kainuoja 400 dolerių. Vienas mango vaisius kainuoja keturiasdešimt centų ir tai yra turistinės kainos. Vietiniai už viską moka gerokai mažiau. Vaikštai su maudymosi kostiumėliu, marškinėliais ir šlepetėmis. Ten nereikia mokėti už šildymą, naujus drabužius ar kurą, nes sala labai maža ir ganėtinai laukinė“, – pasakos Lina apie gyvenimą Maldyvus primenančioje egzotiškoje Afrikos saloje.

Saulė, baltas smėlis ir skaisčiai žydra vandenyno spalva glosto akį kiekvienam atvykusiam į Zanzibarą, tačiau sala turi vieną didelį trūkumą – ji be galo skurdi. Dėl užpuolimų naktį vaikščioti labai pavojinga, ligoninėse trūksta medikamentų, mokyklos apleistos, vaikai neturi suolų. Nėra ir mokyklinių autobusų, o gatvės neapšviestos. Vaikai neturi atšvaitų, todėl labai dažnai žūva autoįvykiuose.

„Vaiko gyvybė ten kainuoja 300 dolerių. Būtent tiek paprašo tėvai, jei užsienietis vairuodamas automobilį mirtinai partrenkia vaiką gatvėje“, – atskleis Lina.

Moteris papasakos ir tai, kad Zanzibaro sala ypač mėgstama tarp pagyvenusių vienišų europiečių moterų, mat jos ten atvyksta mėgautis išvaizdžių masajų dėmesiu.

Kiek kainuoja masajų paslaugos, ko labiausiai trūksta Afrikos vaikams ir priežastis, dėl kurios jėgos aitvarų sporto rojuje moteris nesiryžta išbandyti šio sporto, jau šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ – iš egzotiškojo Zanzibaro.