Apie meilę radijui, muziką, gyvo eterio jaudulį ir tai, kas dar slypi už mikrofono, – pokalbis su Gabriele.
– Vieni Jus pažįsta iš televizijos, kiti – iš radijo, treti – iš renginių. Kuo radijas Jus patraukė taip stipriai, kad šiandien vedate net keletą LRT radijo laidų?
– Radijas man yra pradžių pradžia. Tai buvo pirmoji mano profesinė mokykla ir, drįsčiau sakyti, didžioji meilė. Būtent radijuje išmokau kalbėti ne mikrofonui, o žmogui. Išmokau klausytis, išgirsti, užduoti klausimų ir leisti pašnekovui atsiskleisti.
Vėliau mano gyvenime atsirado televizija, renginiai ir daugybė kitų projektų, tačiau radijas visada liko vieta, į kurią grįžtu su didžiausiu malonumu. Radijas mane išmokė ne tik kalbėti. Jis mane išmokė girdėti žmones. Tai viena svarbiausių savybių ne tik vedėjui, bet ir žmogui apskritai.
– „Pasimatymas su muzika“ skamba labai asmeniškai. O koks Jūsų pačios santykis su muzika? Kokia muzika Jus labiausiai žavi, kada dažniausiai jos klausotės? Ar mėgstate lankytis koncertuose, o gal dėl mėgstamų atlikėjų ar grupių esate pasiryžusi vykti ir į kitą šalį?
– Muzika man yra viena gražiausių kultūros formų. Ji gali papasakoti istoriją, sugrąžinti prisiminimus, įkvėpti ar tiesiog padėti sustoti. Klausausi labai įvairios muzikos – viskas priklauso nuo nuotaikos, metų laiko ar net kelionės krypties.
Labai mėgstu koncertus. Gyvai patiriama muzika turi visai kitą galią nei klausoma ausinėse. Todėl stengiuosi nepraleisti progų apsilankyti tiek Lietuvos atlikėjų koncertuose, tiek ir dideliuose pasaulinių žvaigždžių pasirodymuose užsienyje. Kiekvienas koncertas yra savotiška kelionė – ne tik į kitą miestą ar šalį, bet ir į kitą emociją. Muzika suburia žmones, o gyvai patiriama ji sukuria tą bendrystės jausmą, kurio turbūt niekas nepakeis.
– Kita Jūsų vedama laida – „Vasaros popietė“. Kaip atrodo pasiruošimas šioms dviem laidoms? Kiek laiko užima temų paieška, pasirengimas tiesioginiam eteriui? Kas šiame darbe Jums teikia daugiausia džiaugsmo, o kas pareikalauja daugiausia pastangų?
– Abi laidos labai skirtingos, todėl ir pasiruošimas joms skiriasi.
„Pasimatymas su muzika“ leidžia pažinti žmogų per muziką – ieškoti istorijų, kurios dažnai lieka už scenos. „Vasaros popietė“ yra gyvas, dinamiškas, vasaros ritmu pulsuojantis eteris. Vieną dieną kalbamės apie muziką, kitą – apie mokslą, kultūrą, keliones ar žmones, kurie savo darbais įkvepia kitus.
Didžiausias pasiruošimas vyksta ne prie kompiuterio, o nuolat domintis pasauliu. Skaitau, klausau, stebiu, kalbuosi su žmonėmis. Smalsumas šioje profesijoje negali įsijungti tik darbo valandomis. Kartais pati juokauju, kad mano profesija niekada nesibaigia – net atostogaudama pagaunu save galvojančią, kaip būtų įdomu pakalbinti šį ar kitą žmogų.
Ar sunku vasarą prisikviesti pašnekovų? Kartais tenka derintis prie jų atostogų planų, bet vasara turi ir didelį privalumą – žmonės būna šiek tiek lėtesni, labiau atsipalaidavę ir atviresni pokalbiams. Tai labai jaučiasi ir eteryje.
Radijas man yra pradžių pradžia. Tai buvo pirmoji mano profesinė mokykla ir, drįsčiau sakyti, didžioji meilė.
– Šiek tiek pafantazuokime. Jei nebūtų jokių ribų – nei laiko, nei atstumo, nei galimybių – kokį atlikėją ar grupę iš bet kurio pasaulio kampelio ir bet kurio laikmečio šią vasarą norėtumėte pasikviesti į „Pasimatymą su muzika“?
– Po šios vasaros atsakymas labai aiškus – Bad Bunny.
Neseniai buvau jo koncerte Madride ir mane sužavėjo ne tik pats koncertas. Stebėjau dešimtis tūkstančių žmonių, kurie kartu dainavo kiekvieną žodį. Jie buvo susirinkę iš viso pasaulio. Tą akimirką supratau, kokią neįtikėtiną galią turi muzika. Ji suvienija žmones net tada, kai jie nekalba ta pačia kalba.
Todėl su juo norėčiau kalbėtis ne tik apie muziką, bet ir apie atsakomybę, kuri atsiranda, kai tavo kūryba tampa milijonų žmonių gyvenimo dalimi.
– Ko klausytojai gali tikėtis iš Jūsų vedamų laidų? Kuo jos išsiskiria ir ką suteikia žmogui, įsijungusiam LRT radiją?
– Tikiuosi, pirmiausia – gerą draugiją.
Man atrodo, mes dažnai neįvertiname, kiek daug gyvenimo akimirkų praleidžiame kartu su radiju. Važiuojame į darbą, gaminame vakarienę, geriame rytinę kavą, o kažkas tuo metu su mumis kalbasi. Man visada buvo labai graži mintis, kad kieno nors kasdienybės dalimi tampi net jo nepažinodamas.
LRT radijuje labai vertinu ne tik turinio įvairovę, bet ir žmones, kurie jį kuria. Čia dirba savo srities profesionalai – vedėjai, žurnalistai, redaktoriai, jie kasdien ieško įdomių temų, atsakingai jas rengia ir labai gerbia savo klausytoją. Manau, būtent tai ir kuria pasitikėjimą.
Jei nepavyksta laidos išgirsti gyvai, labai patogu, kad visas jas galima rasti LRT radiotekoje. Ten klausytojai gali sugrįžti ne tik prie mano, bet ir prie kolegų kuriamų laidų – tada, kai jiems patogu.
– Esate sakiusi, kad muzika dažnai tampa raktu į žmogaus istoriją. Ar Jūsų pačios gyvenime yra daina, kūrinys, kuris primena ypač svarbų žmogų, įvykį ar gyvenimo etapą?
– Per daugelį metų kalbėdamasi su muzikantais supratau vieną labai įdomų dalyką – muzika, kurią girdime vaikystėje ir paauglystėje, dažnai lieka su mumis visą gyvenimą.
Man toks kūrinys yra grupės „Pelenai“ daina „Lopšinė“. Vos tik ją išgirstu, akimirksniu grįžtu į vaikystę. Prisimenu keliones automobiliu su tėvais, kasetes, vasaras ir tą ypatingą jausmą, kai visas pasaulis dar atrodo labai didelis. Neįtikėtina, kaip viena daina gali taip tiksliai saugoti prisiminimus.
– Radijuje klausytojai Jūsų nemato. Ar tai suteikia daugiau laisvės nei televizija?
– Tam tikra prasme – taip. Nors šiandienis radijas jau seniai nebėra tik girdimas. Daugelis laidų transliuojamos ir vaizdu, todėl klausytojas gali ne tik girdėti, bet ir matyti, kas vyksta studijoje.
Vis dėlto didžiausias dėmesys radijuje išlieka ne vaizdui, o žmogui, jo balsui ir istorijai. Man atrodo, tai ir yra didžiausias šios medijos grožis – pokalbis visada lieka svarbiausias.
– Gyvas eteris neleidžia nieko atsukti atgal. Ar dar jaučiate jaudulį prieš įsijungiant mikrofonui?
– Taip. Labai tikiuosi, kad jis niekada nedings.
Anksčiau tai buvo jaudulys iš nežinojimo. Šiandien jis kyla iš atsakomybės. Kai supranti, kad kito žmogaus laikas yra viena didžiausių dovanų, atsakomybę jauti natūraliai. Man labai svarbu, kad žmogus, pasirinkęs praleisti valandą ar kelias kartu su manimi, neišeitų nusivylęs.
– Per savo profesinę karjerą sutikote šimtus muzikantų. Kas, Jūsų nuomone, labiausiai vienija žmones, kuriančius muziką?
– Smalsumas, jautrumas ir atsakomybės jausmas.
Pastebiu, kad daugelis kūrėjų pasaulį stebi labai jautriai. Jie girdi tai, ko kiti galbūt nepastebi, o paskui tas emocijas paverčia muzika. Gal todėl su muzikantais dažnai kalbame ne tik apie dainas, bet ir apie gyvenimą.
Taip pat mane labai žavi atlikėjai, kurie supranta, kokią didelę auditoriją jie pasiekia, ir jaučia atsakomybę. Jie ne tik renka pilnas sales, bet ir savo kūryba ar viešais pasisakymais kviečia žmones susimąstyti, domėtis, būti sąmoningesnius, kalba apie psichikos sveikatą, aplinkosaugą ar kitas svarbias temas. Muzika gali ne tik linksminti ar jaudinti – ji gali įkvėpti pokyčiui.
– Kaip manote, kodėl šiandien, kai muzikos galima klausytis bet kada, bet kaip ir bet kur, žmonės vis dar renkasi radiją?
– Manau, žmonės radiją renkasi todėl, kad juo pasitiki. Žinai, kad jis informuos, kai tai bus svarbiausia. Kad išgirsi patikimą informaciją, aktualijas ir profesionaliai parengtą turinį.
Kartu radijas vis dar leidžia atrasti. Kartais išgirsi dainą, kurios pats niekada nebūtum pasirinkęs, kartais – istoriją ar pokalbį, kuris netikėtai priverčia sustoti ir susimąstyti.
Turbūt todėl, nepaisant visų technologijų, radijas išlieka toks artimas – jo centre visada buvo ir yra žmogus.
– Viešumoje mes matome pasitempusią, besišypsančią Gabrielę. Kokia Jūs būnate tada, kai niekas nemato? Kokia Gabrielė yra artimiausiems žmonėms?
– Kartais pagalvoju, kad į viešumą patekau dar tada, kai pati iki galo nebuvau savęs pažinusi. Man buvo septyniolika, todėl brendau ne tik kaip žmogus – brendau ir viešumoje, kitų akyse.
Gal todėl šiandien nebejaučiu didelio skirtumo tarp Gabrielės prieš kamerą ir namuose. Ilgainiui tiesiog pavargsti vaidinti. Lieka tai, kas tikra. Artimiausi žmonės mane pažįsta tokią pačią – besidžiaugiančią, smalsią, jautrią, kartais pavargusią, bet visada besistengiančią į kitus žiūrėti su pagarba ir šiluma.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad visuomenę kuria labai maži kasdieniai dalykai. Pasisveikinimas su kaimynu, šypsena nepažįstamam žmogui, nuoširdus komplimentas ar pagalba tada, kai jos reikia. Atrodo, smulkmenos, bet būtent jos kuria pasaulį, kuriame patys norime gyventi.
– Iš šalies atrodote labai organizuota ir visada puikiai pasiruošusi eteriui. Kaip yra namuose – ar ten irgi mėgstate tvarką, planavimą ir aiškią dienotvarkę?
– Mano namai yra mano ramybės vieta. Mėgstu, kai juose tvarkinga, jauku, daug augalų, natūralių kvapų ir šilumos. Kai aplinka harmoninga, daug lengviau pailsi ir mintys. Kadangi darbe nuolat esu tarp žmonių, namuose man labai svarbu jausti tylą ir lėtą ritmą. Ten atsipalaiduoja ir kūnas, ir emocijos.
– Per gyvenimą keičiamės visi. Ką šiandien sau leidžiate, ko prieš dešimt metų, ko gero, nebūtumėte leidusi?
– Ilgą laiką man atrodė, kad viską privalau padaryti nepriekaištingai. Kėliau sau labai aukštus, o kartais net neįmanomus standartus. Tik vėliau supratau, kad tobulumo siekis gali labai išvarginti.
Šiandien daug dažniau leidžiu sau pasakyti: „Nežinau.“ Leidžiu sau klysti, užduoti klausimų, mokytis, paprašyti pagalbos. Paradoksalu – būtent tada atsiranda daug daugiau ramybės. Supratau, kad žmogaus vertės neapibrėžia jo klaidų skaičius.
– Kokia Jūsų didžiausia silpnybė?
– Tikriausiai jautrumas.
Esu jautri ir sau, ir aplinkai. Kartais per ilgai nešiojuosi kitų žmonių pasakytus žodžius ar kritiką. Ypač dirbant viešą darbą tenka mokytis suprasti, kad ne viskas, kas pasakoma apie tave, iš tikrųjų yra apie tave. Dažnai žmonės kalba iš savo patirčių, skausmo ar nusivylimų. Atskirti tai man vis dar nelengva ir kartais tampa nemenku iššūkiu.
Vis dėlto didžiausias dėmesys radijuje išlieka ne vaizdui, o žmogui, jo balsui ir istorijai. Man atrodo, tai ir yra didžiausias šios medijos grožis – pokalbis visada lieka svarbiausias.
– Kuo dažniau pasikliaujate, priimdama svarbius sprendimus, – protu ar intuicija? Ar prisimenate situaciją, kai būtent intuicija padėjo priimti teisingą sprendimą arba apsaugojo nuo klaidos?
– Norėčiau tikėti, kad esu visai neblogas proto ir intuicijos derinys.
Bendraudama su žmonėmis labai dažnai pasikliauju intuicija. Kartais juokauju, kad turiu vidinį radarą – dar nespėjusi geriau susipažinti pajuntu, ar žmogumi galiu pasitikėti. Kol kas tas jausmas mane retai nuvilia.
Tačiau priimant svarbius gyvenimo ar profesinius sprendimus vien intuicijos neužtenka. Tada į pokalbį visada pasikviečiu ir protą. Manau, geriausi sprendimai gimsta tada, kai šie du dalykai dirba kartu.
– Esate perfekcionistė? Ar po bet kokio eterio mintyse dar ilgai analizuojate kiekvieną pasakytą sakinį?
– Jei šį klausimą būtumėte uždavę prieš dešimt metų, būčiau atsakiusi kitaip.
Anksčiau po eterio galėdavau mintyse valandų valandas analizuoti kiekvieną sakinį ir save bausti už kiekvieną klaidą. Šiandien į save žiūriu gerokai atlaidžiau.
Vis dar mokausi iš savo klaidų, bet nebeleidžiu joms nuspręsti, kokia yra mano vertė. Dažnai sau primenu labai paprastą dalyką – visi mes esame žmonės. Visi klystame. Ir visi daug dalykų darome labai gerai.
– Koks komplimentas Jus labiausiai pradžiugina?
– Neseniai viename mažame Lietuvos miestelyje prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad jai labai gera ir jauku mane matyti. Ji sakė visuomet žiūrinti mano vedamas televizijos laidas, o jas žiūrėdama savo namuose jaučiasi taip, lyg į svečius būtų užsukusi gera draugė ar giminaitė.
Prisipažinsiu, tai buvo vienas gražiausių komplimentų, kokių esu kada gavusi. Išgirdusi tokius žodžius supratau, kad būtent tokį ryšį su žmonėmis man ir norisi kurti.
– Ar yra koks nors mitas apie Jus, kurį norėtųsi pagaliau paneigti? Ką žmonės apie Jus dažniausiai įsivaizduoja neteisingai?
– Dažnai žmonės galvoja, kad esu labai rami.
Iš tiesų ramybės manyje tikrai yra, bet kartu turiu ir armėniškų, ir žemaitiškų šaknų. Vadinasi, esu temperamentinga, užsispyrusi, emocinga, spontaniška ir žaisminga.
Manau, žmogus niekada neapsiriboja tik viena savybe. Visi esame gerokai spalvingesni, nei kartais atrodome iš pirmo žvilgsnio.
– Ar mokate nuobodžiauti? Kada paskutinį kartą neturėjote jokio plano ir buvo visai smagu?
– Ilgą laiką man atrodė, kad kiekviena diena privalo būti produktyvi. Šiandien po truputį mokausi ir to kito dalyko – leisti sau tiesiog pabūti.
Kaip tik šiuo metu planuojame savaitės kelionę automobiliu be aiškaus maršruto. Važiuosime ten, kur tą dieną norėsis – pagal orą, nuotaiką ar gražesnį kelią.
Vis dažniau pagalvoju, kad reikėtų pakeisti patį žodžio „nuobodulys“ supratimą. Man jis nebereiškia tuštumos. Jis reiškia galimybę pailsinti mintis, pabūti gamtoje, pasiklausyti muzikos ar tiesiog nieko neveikti. Tikiu, kad tokio nuobodulio šiandien mums visiems reikia šiek tiek daugiau.
(be temos)