Į Paryžių – nuotykių

Ne, iš Lietuvos ji emigravo ne dėl sunkaus gyvenimo.

Kaunietė dirbo jau nuo 15 metų, baigusi mokyklą išvyko studijuoti į Vilnių, nuo 19 metų dar dirbo ir visu etatu viešųjų ryšių agentūroje. Pagal savo amžių Aušra uždirbo solidų atlyginimą. Ji rašydavo ir dienraščiui "Kauno diena", kuriam ir dabar jaučia didelių sentimentų.

"Prancūzijoje ieškojau nuotykių", – plačiai šyptelėjo 29 metų moteris. Ji į Paryžių išvyko vos apsigynusi teisės bakalaurą.

Derindama studijas su darbu ji visą laiką svajojo apie Paryžių, norą pasimokyti prancūzų kalbos.

"Tačiau vis laukiau, kol man paskambins Paryžius, – ironiškai iš savęs pasijuokė Aušra. – Labai norėjau išvažiuoti, kalbėjau apie tai, bet nieko nedariau. Ir vieną dieną staiga smogė. Tai buvo tarsi nušvitimas. Nusipirkau bilietą, su kuriuo turėjau išvykti po trijų mėnesių į vieną pusę. Ir iškart palengvėjo", – tęsė A. Prasauskaitė.

Su pramoginiu projektu Lietuvoje dirbusi Aušra į Prancūziją specialiai išvyko prieš mados savaitę, kurioje, prieš susirasdama kokių nors darbų, tikėjosi savanoriauti.

"Taip ir įvyko. Užmezgiau kontaktų, pažiūrėjau, koks ten gyvenimas, pramokau kalbos, nors iš pradžių prancūziškai beveik nemokėjau nė žodelio", – pasakojo Aušra.

Išskirtinės kompanijos

Sprendimą vykti į Paryžių ji vadina geriausia dovana sau, nes tai suteikė drąsos, pasitikėjimo priimti ir kitus sprendimus, galimybių sutikti pasakiškai įdomių žmonių. Pavyzdžiui, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu vadinamą, dabar Niujorke gyvenantį garsų Lietuvos menininką Joną Meką ir jo kompaniją. Arba – padirbėti su dizainere Vivienne Westwood, pabendrauti su skandalinguoju rašytoju Fredericu Beigbederiu.

"Gera bendrauti, mokytis iš išmintingų, įdomių žmonių, neįsisukusių į voverės ratą, – prisimindama Prancūziją švytėjo A. Prasauskaitė. – Labai vertinu smalsius, ieškančius, humoro jausmo nestokojančius žmones. Gal man labai sekėsi, bet per savo keliones vis patekdavau būtent į tokias kompanijas."

Voverės ratu ji vadina kasdienę rutiną, kai žmogus renkasi 20, 30 ar 40 metų nieko nekeisti: darbas, namai, parduotuvė, darbas, namai...

Ji pamena, kai dalyvavo viename gimtadienyje, kur susirinko jai nepažįstami intelektualūs filosofai, menininkai. Neregėta, išskirtinė aplinka, vien tualetas – daug didesnis ir prabangesnis už jos butą, 40–66 metų išskirtiniai žmonės – menininkai, intelektualai.

"Ką aš čia veikiu?" – Aušra prisiminė sekundei šmėkštelėjusią mintį, kurią nustelbė įdomūs pokalbiai su inteligentiškais žmonėmis.

Po trijų savaičių tą gimtadienį ji prisiminė skrisdama į Niujorką. "Paėmiau "The New York Times", o ten ant viršelio – italų menininkas. Tai jo gimtadienyje, pasirodo, buvau", – šyptelėjo Aušra.

Lietuvoje yra labai daug neišnaudotų galimybių ir savo patirtį galiu pritaikyti gimtojoje šalyje.

Darbdavė išlydėjo su ašaromis

Paryžiuje ne viskas buvo rožėmis klota ir užsienis – ne aukso kasyklos, kur lengvai žarstai tauriuosius metalus ar pinigus trapiais pirštais.

"Jei esi nekvalifikuota darbo jėga, iš pradžių ilgai turi dirbti nuo atlyginimo iki atlyginimo ir tik po to gali kopti aukštyn", – pastebėjo A.Prasauskaitė.

Tuomet, dar būdama 22 metų, Aušra įsidarbino vienoje prabangių prancūziškų drabužių parduotuvėje.

Ji melavo. Kelias frazes mokėjusi prancūziškai savo CV įrašė, kad Lietuvoje dirbo itin garsių dizainerių prekių parduotuvėje, nors į tokias prabangias parduotuves nebuvo net įkėlusi kojos.

Pirmasis paryžietiškas jos atlyginimas nebuvo kvepiantis prancūzišku šampanu su austrėmis – tik 1 500 eurų. Maža to, šalies kalbą minimaliai mokėjusi Aušra pateko į nosis užrietusią prancūzišką bendruomenę, nežinojo elgesio normų.

"Fu, tu per greitai vaikštai, neelegantiškai judi, pernelyg garsiai kalbi, esi per daug susivėlusi", – nuolat ją pašiepdavo ir kritikavo darbdaviai bei kolegės. O parduotuvės vadovė, kai nebūdavo klientų, vienu piršteliu lentynoje išvartydavo marškinius ir liepdavo juos sutvarkyti. "Tuo metu visi stebėdavo ir juokdavosi iš manęs. Tarp tų besijuokiančiųjų buvo ir naujai į darbą priimta prancūzaitė", – prisiminė Aušra.

Kodėl ją priėmė, o po to – tyčiojosi?

To prabangaus ženklo stilius buvo savo komandoje turėti kokią nors keistenybę kiekvienoje savo parduotuvėje – prieš A. Prasauskaitę tokią naštą kentė rusė.

Vis dėlto kantriai dirbdama besišypsanti kaunietė nuoširdžiai stengėsi įsilieti į prancūzų bendruomenę, priimti tos šalies kultūrą.

Ir po kelių mėnesių ji tapo geriausia ir labiausiai klientų pamilta darbuotoja, parduodavo daug prekių, sulaukė paskatinimo, o atsisveikinant parduotuvės vadovė ją apsikabino verkdama: "Gali grįžti bet kada. Tau visada rasime darbo."

Megapolis – ne jai

Kodėl ji paliko pamiltąjį Paryžių? Į Lietuvą Aušra grįžo dėl šeiminių aplinkybių.

Kodėl po to išskrido į pradžioje jos visiškai neviliojusį Londoną? Aušra pasirinko studijuoti viename geriausių pasaulio mados koledžų, kur po trejų metų baigė mados medijos magistrantūrą.

"Kiekviena paskaita buvo kaip testas, – prisiminė sausus teisės mokslus Lietuvoje baigusi A. Prasauskaitė. – Londone neturėjau draugų, giminių, pažįstamų. Buvau vienui viena, ir pirmasis pusmetis buvo itin sunkus."

Dabar ją kartais užplūsta Londono trauka, to miesto, kuriame paliko daug naujų draugų, ilgesys.

Kodėl vis dėlto Aušra paliko jai vėliau labai patikusią Didžiosios Britanijos sostinę?

"Visą laiką svajojau išvažiuoti į didmiestį, bet jame pagyvenusi suvokiau, kad megapolis – ne man, – atviravo Aušra. – Milžiniški atstumai. Nenoriu iš taško A į tašką B keliauti pusdienį, su draugais pasimatyti kas tris mėnesius, nes jie, kaip ir tu, neranda tam laiko. Ten žmonės nekuria santykių. Jų vienintelis prioritetas – karjera, darbas, nes ten milžiniška konkurencija. Nenorėjau suktis tame rate. Mačiau, kad Lietuvoje yra labai daug neišnaudotų galimybių ir savo patirtį galiu pritaikyti gimtojoje šalyje."

Lietuvoje mažesnė konkurencija

Ką ji atrado savyje, atsidūrusi Londone? Ką ji pavadintų dovana, pasiekta galbūt per sunkumą ir skausmą?

Ir Paryžius, ir Londonas Aušrai davė tvirtybės, pasitikėjimo savimi, drąsos, priimant sprendimus.

"Jaučiau, kad savo darbo patirtį galiu išnaudoti Lietuvoje, – apie apsisprendimą grįžti kalbėjo Aušra. – Londone, norėdama dirbti tą patį darbą kaip ir Lietuvoje, būčiau užtrukusi labai labai ilgai. Ir pradėti reikėtų nuo paties žemiausio laiptelio, nors ir turėjau daug patirties, atsivežtos iš Lietuvos."

Prieš išvykdama gimtojoje šalyje ji uždirbo solidžiai, bet grįžusi iš Anglijos tenkinosi žemesniu atlyginimu. Tiesa, jei atlyginimas jos netenkindavo, ji nebijojo sprendimų, kūrė sąlygas, kurios ją tenkino.

"Londone – beprotiška konkurencija, ten daugybė žmonių, kurie, norėdami įgyti patirties, iš pradžių dirbs nemokamai. Lietuvoje daug mažesnė konkurencija, tad daugeliui pakanka gerokai mažiau pastangų, galima ir pasimuliuoti, kol sulauksi trokštamos sėkmės, – kalbėjo A. Prasauskaitė. – Iš pradžių sugrįžus mane tas simuliavimas šokiravo, dabar prisitaikiau. Užsienyje taip nepasiseka, turi įdėti milžiniškų pastangų."

Save londonietiško auklėjimo žmogumi vadinanti Aušra pastebėjo, kad Lietuvoje kartais būna, jog darbuotojui pasakius, kad reikia dar padaryti tą ir tą, jo požiūris būna atsainus. "Sako, jau padariau, užteks. Deja, kai kurie žmonės čia prisiima mažiau atsakomybės. Neseniai atsisveikinau su jauna darbuotoja, kuri sau leido į darbą tiesiog… neateiti. O pastabas dėl to priėmė kaip asmeninį puolimą", – pasakojo Aušra.

Jei užsienietis vagia darbus čia, mes vagiame kitur. Jei tik užsidarysi, šalyje nebus santarvės ir tauta neaugs.

Išvažiuoti nebijo

Ar savo komunikacijos agentūrą A|PR įkūrusi Aušra liks Lietuvoje?

"Išsigydžiau "ligą" Londone, kai atrodė, kad tavęs visur laukia besišypsantieji. Todėl man gerai ten, kur esu, kur pati kuriu, – kalbėjo Aušra. – Noriu gyventi įdomiai, svajoju po kelerių metų padirbėti Dubajuje, neištyrinėtas kraštas – JAV. Pasaulis – milžiniškas, turi labai daug galimybių. Noriu patirti labai daug dalykų."

Aušrai namai ten, kur ji gyvena. Bet Lietuva jai nėra tarpinė stotelė. Gimtajai šaliai, ypač Kaunui, ji junta daug sentimentų.

"Čia augau. Sentimentus jaučiu kiekvienam Kauno gatvės kampui, atsimenu šaligatvio plyteles, kai rudenį eidavau kalnu iki Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų, kai Ąžuolynu vaikščiojau su močiute, kai ten šokinėdavau tarp didelių medžių, kai iš žemės lįsdavo sliekai. Ir jau dabar tai pasakodama graudinuosi, – liūdnai, nostalgiškai šyptelėjo. – Bet esu prisitaikanti. Nebijau išvažiuoti. Tai puiki galimybė priimti sprendimus. Ir jei kažkas išvažiuos, būtinai kažkas grįš."

Dabar Vilniaus senamiestyje gyvenanti Aušra dažnai mato užsieniečius: jai keista prisiminti laikus, kai Lietuvos televizijos žvaigžde kas nors tapavo tik todėl, kad yra kitokios odos spalvos ar kultūros.

Aušra ragina nebijoti atvykėlių, kurie nori integruotis, mokosi kalbos: "Negalvokime, kad jie mūsų šalyje tik kažką sugriaus. Juk tūkstančiai lietuvių išvažiuoja kitur ir palieka gerų pėdsakų. Jei užsienietis vagia darbus čia, mes vagiame kitur. Jei tik užsidarysi, šalyje nebus santarvės ir tauta neaugs."

Po 29 metų

Ji nepasiduoda dalies žmonių pesimizmui Lietuvoje ir stengiasi, kad jos aplinkoje tokių žmonių nebūtų. "Su kuo sutapsi, tuo ir tapsi, – šyptelėjo Aušra. – Sąmoningai priimkime sprendimus ir kurkime geresnę aplinką."

Ji dabar didžiuojasi, kad dirbdama garsiam lietuvių mados prekės ženklui "D. Efect" sugebėjo jų drabužiais aprengti Beyonce seserį Solange Knowles, kuri, tuo labai patenkinta, pasidalijo įvaizdžio naujienomis su draugais ir sekėjais.

Aušra džiaugiasi, kad šių drabužių reklama savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo 18 mln. sekėjų turintis garsus Holivudo aktorius Ahstonas Kutcheris ir "D. Efect" nuvežė į Niujorko "Voque" žurnalo redakciją.

"Pasaulis yra gražus tuo, kad esame skirtingi, – kartojo vienos jos knygos "Moterys. 12 įkvepiančių istorijų" herojės Monikos Bielskytės žodžius A. Prasauskaitė. – Važiuokime, prasikrapštykime akis, pažinkime kitokią kultūrą ir galimybes."

Bet ji mato daug šviesių pusių ir Lietuvoje – tėvynėje gera ir labai patogu gyventi, kurti.

Kokią ji save mato po dar 29 metų?

"Visiškai neįsivaizduoju, – Aušra gūžtelėjo pečiais. – Ko aš savęs paklausčiau, jei būčiau trylikta savo knygos herojė? Hm. Įdomus klausimas. Kartais mąstau apie ateitį, bet keista – kažkodėl ten savęs visiškai nematau. Todėl kartais net išsigandusi pagalvoju: ar aš sulauksiu ateities?"