E. Vegys: floristika – ne tik amatas, bet ir tam tikra meno rūšis

– Pirmasis Lietuvoje floristų šou, o jums – pirmasis laidos vedėjo blynas LRT Televizijos keptuvėje. Iki tol esate stovėjęs prieš TV kameras tiktai kaip dalyvis – drauge su Katerina Voropaj dalyvavote LRT projekte „Šok su žvaigžde“ ir netgi laimėjote trečią vietą. Tiesa?

– Jūs teisi. Nei žurnalistinės, nei TV laidų vedėjo patirties neturiu. Tiesa, oratorystės ir viešojo kalbėjimo meno mokiausi dar studijų metais. Teko skaityti nemažai paskaitų ir vesti konferencijų įvairiausiomis temomis.

– Ar visos „Žiedų valdovų“ laidos jau nufilmuotos?

– Taip. Šiuo metu vyksta jų montavimas. Pats dar nemačiau nė vienos, todėl labai laukiu rugsėjo 6-osios. Ko daugiau – jaudulio ar smalsumo? Turbūt smalsumo. Įdomu, kaip viskas susidėlios režisūriškai, nes medžiagos nufilmuota labai daug ir viską sutraukti į 53 minutes bus neįtikėtinai sunku.

– Žiūrovai matys dvylika laidų, kuriose dalyvaus aštuoni floristai. Gal galite mums atskleisti daugiau šio unikalaus projekto detalių?

– Užduotys bus pačios įvairiausios. Kiekvienai skirta vis kita tema. Floristai turės pristatyti savo floristinį kūrinį. Bus ypač įdomu, kad konkursantai vykdys užduotis per savo asmenines gyvenimo patirtis. Pavyzdžiui, turės sukurti kažką prisimindami savo vaikystės ar paauglystės laikus. Todėl kiekvienas jų kūrinys turės unikalią istoriją, kuri žiūrovams leis į kūrinį pažvelgti visiškai kitaip. Gal nebūtinai iš techninės ar vizualinės pusės, bet labiau iš tematinės – ar buvo atsakyta į duotą temą.

Aš šį kartą buvau tik vedėjas – negalėjau daryti jokios įtakos komisijos sprendimams. Beje, kiekvienoje laidoje floristų darbą vertino vis kiti komisijos nariai, tarp kurių pirmu smuiku grojo ir vienas floristas. Komisijoje buvo ir kitų sričių atstovų, kurie buvo atsakingi už konkrečią temą. Jei tema, tarkime, floristika kaip meno kūrinys – komisijoje būdavo menininkų; jei floristika kaip muzika – floristų darbą vertindavo muzikantai ir pan. Todėl ir sakau, kad žiūrovai pamatys labai įdomių žmonių, kurie dalysis be galo įdomiomis įžvalgomis.

Norėjome, kad iš kiekvienos laidos žiūrovas išsineštų ką nors sau, išmoktų ko nors naujo. Galbūt po šio projekto mes visi pakeisime požiūrį į floristiką, kuri yra ne tik amatas, bet ir tam tikra meno rūšis, reikalaujanti labai daug žinių.

L. Šalnos, E. Vegio asmeninio archyvo nuotr., laidos „Žiedų valdovai“ stop kadrai

– „Žiedų valdovų“ kūrybinė grupė žada, kad kiekviena laida bus kaip nauja gero serialo serija, kurios žiūrovai su nekantrumu lauks visą savaitę. Tačiau tose serijose bus ir dramų, ir ašarų, ir emocijų – visai kaip muilo operose. Ar žinodamas tai, ką matėte būdamas šios laidos vedėju, ryžtumėtės pats dalyvauti?

– Sunku atsakyti į jūsų klausimą, nes (juokiasi) esu vienas iš šio projekto autorių. Vis dėlto... aišku, kad dalyvaučiau, nes šou dalyviai turėjo prabangą nesitaikyti prie užsakovo norų ar poreikių. Juk kaip paprastai būna mūsų darbe – puokštes darome atsižvelgdami į konkretaus meto konkrečias tendencijas, esame suvaržyti biudžeto, užsakovų vizijų, režisūrinių renginio sprendimų… Čia dalyviai darė viską, ką norėjo. Gėlių skaičius irgi nebuvo ribojamas – tik laikas. Floristai galėjo išeiti iš savo mąstymo ribų, kurti menus, nepataikauti komercijai. Žodžiu, į kiekvieną užduotį jie galėjo pažvelgti labai kūrybiškai, todėl rezultatas kartais stebino net juos pačius. Stebėdamas šį šou iš šalies supratau, kad kai profesionalo rankos nesurištos ir kai jis turi visišką kūrybos laisvę, gali daryti stulbinančius dalykus.

Norėjome, kad iš kiekvienos laidos žiūrovas išsineštų ką nors sau, išmoktų ko nors naujo. Galbūt po šio projekto visi pakeisime požiūrį į floristiką.

– Šou „Žiedų valdovai“ vesite drauge su ilgamete renginių, radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskiene. Gal pažinojote ją iš anksčiau? Ar nebijojote, kad per jos čiauškėjimą neturėsite net kur įsiterpti?

– Liviją pažinojau turbūt tiek pat, kiek ir kiekvienas Lietuvos televizijos žiūrovas arba radijo klausytojas. Asmeniškai nebuvome pažįstami. Pirmas susitikimas paliko be galo šiltą įspūdį – iš Livijos sulaukiau daug profesionalios pagalbos, patarimų ir tikrai nejaučiau to sunkumo, kurį turėtų jausti pirmą kartą į TV laidos vedėjo kostiumą įšokęs žmogus.

Man atrodo, kad mudu labai gražiai derėjome – tiek vizualiai, tiek ir bendravimo prasme. Baimės dėl Livijos čiauškėjimo tikrai nejaučiau. Manau, jos plepumas – tik televizijos sukurtas įvaizdis. Livija tikrai paliko erdvės ir man. Galėjau ir pakalbėti, ir įsiterpti, o ten, kur pritrūkdavau žodžių, ji visada greitai reaguodavo ir perimdavo iniciatyvą.

– Ar esate perfekcionistas?

– Perfekcionizmas man būdingas, bet gana blaiviai vertinu savo, kaip vedėjo, gabumus, todėl tikrai nesiplaksiu už mažiau pavykusius dalykus.

L. Šalnos, E. Vegio asmeninio archyvo nuotr., laidos „Žiedų valdovai“ stop kadrai

– Jei atsitiks taip, kad debiutas bus tiesiog stulbinantis ir televizijos ims varžytis dėl jūsų?

– Cha cha cha… Esu atviras visiems pasiūlymams ir manau, kad visi geri dalykai yra suderinami – taip pat ir floristika, ir vedėjo kostiumas. Na, jeigu jau taip atsitiktų iš tiesų, būčiau be galo laimingas, nes pokyčiai gyvenime skatina ir mūsų smegenų ląstelių atsinaujinimą, ir šiaip įneša į žmogaus kasdienę rutiną daug smagios dinamikos.

– Kadangi laidos vedėjo amplua jums buvo naujiena, ar kaip nors specialiai ruošėtės filmavimams?

– Kai sužinojau, kad būsiu laidos vedėjas, drauge su prodiuseriu ir režisiere nusprendėme, kad reikėtų palankyti užsiėmimų pas scenos kalbos profesionalus. Ėjau, mokiausi, dariau įvairiausius kalbėjimo pratimus, kad nekliūtų liežuvis, kad pavyktų teisingai ištarti kiekvieną žodį. Kalbėdavau greitakalbes, atlikdavau kvėpavimo pratimus, aktyvindavau diafragmą. Gal juokingiausia buvo sakyti tekstą įsikandus kamštį. Kol atvažiuodavau iki Jašiūnų dvaro svirno, kuriame vyko veiksmas, išbandydavau visus tuos pratimus. Spėju, kad iš šono, tarkime, sustojus prie šviesoforo, turėjo labai įdomiai atrodyti, kai žmogus sėdi prie vairo ir vienas pats sau kažką balbatuoja.

Iš pagrindų teko pakeisti ir savo įprastą dienotvarkę. Kadangi esu naktinis žmogus, turėjau prisiversti eiti miegoti labai anksti, kad ryte būčiau žvalus.

– Kas, jūsų akimis, dalyviams buvo sunkiausia?

– Turbūt laiko limitas, kuris visiems buvo ribotas. Tiesa, jis priklausydavo nuo užduoties ir kiekvienoje laidoje vis kisdavo. Laikas čia buvo didžiausias teisėjas ir ne vienam floristui iki puikaus rezultato jo pritrūko.

L. Šalnos, E. Vegio asmeninio archyvo nuotr., laidos „Žiedų valdovai“ stop kadrai

– Jau penkerius metus dirbate floristu. Kokios gėlės dabar populiariausios?

– Pagrindinė šių dienų tendencija – sezoniškumas. Juk ir maistą dietistai rekomenduoja valgyti pagal sezonus. Tas pats ir floristikoje. Kiekvienas metų laikas turi augalų, kurie yra gražiausi tam tikru metų laiku. Mus džiugina jų spalvos, formos, kvapai.

Aišku, daugybė viso pasaulio gėlių pas mus atvežamos per Nyderlandus, bet kuo toliau, tuo labiau žmonės ima vertinti vietines gėles, kurias po atviru dangumi išaugina mūsų ūkininkai.

– Daug kalbame apie tvarumą, turėdami omenyje drabužius, baldus, namų apyvokos daiktus. Kaip turėtų atrodyti tvarumas floristikoje?

– Tikrai džiugu, kad tvarus požiūris įsigali ir floristikoje. Anksčiau buvo naudojama floristinė kempinė, puokštės vyniojamos į kalnus popieriaus ar plastiko. Dabar ieškoma kitokių sprendimų – gėlės merkiamos tiesiog į vazas, o puokštės nevyniojamos į popierių… Juk žiedai, o ne popierius, yra pagrindinis akcentas. Žodžiu, į madą grįžta tikroji floristika, kur vertinama ne gėlių gausa, bet sugebėjimas jas sukomponuoti taip, kad atrodytų ir gausiai, ir gražiai be jokios pakuotės.

Dar vienas dalykas: ar ne per greitai išmetame gėles? Vos tulpių lapeliai išsiverčia į kitą pusę, jau ir metame jas į šiukšlių dėžę. Juk tokia gėlė irgi savaip graži… Arba nuvytusi rožė – juk galima ją sudžiovinti ir vėliau įkomponuoti į kokią žieminę puokštę.

L. Šalnos, E. Vegio asmeninio archyvo nuotr., laidos „Žiedų valdovai“ stop kadrai

– Rengiant šventes – jubiliejus, vestuves, krikštynas – dažnai naudojami kalnai gėlių, kurie jau kitą dieną keliauja į šiukšlyną…

– Ką apie tai manau? Gėlė sukuria žmogui emociją. Mums reikia tos emocijos, kad šventė būtų džiugesnė.

Tai amžinas klausimas, nes juk padarai ir išmeti. Tas pats yra su maistu: prisiperkame jo prekybos centruose kalnus, suvalgome ir nebėra, nors, tiesą sakant, žmogaus gyvybinei funkcijai palaikyti užtektų kur kas mažiau. Kodėl tiek daug valgome? Mums reikia emocijos, kurią sukuria maistas. Lygiai tokį patį trumpalaikį pasitenkinimą sukelia ir gėlės, kuriančios bendrą renginio nuotaiką.

Perfekcionizmas man būdingas, bet gana blaiviai vertinu savo, kaip vedėjo, gabumus, todėl tikrai nesiplaksiu už mažiau pavykusius dalykus.

– Dažnai gėlėms priskiriame kokią nors progą, klasifikuojame jas sakydami: tos vestuvėms, o anos jau laidotuvėms, arba tos gėlės meilei, o šitos neapykantai… Ar floristų tai nenervina?

– Laimei, tokių pamąstymų pasitaiko vis rečiau. Čia turbūt reikėtų dėkoti floristams, kurie atlieka didelį šviečiamąjį darbą – aiškina žmonėms, kad chrizantemos nebūtinai yra baltos ir nebūtinai skirtos vien liūdnoms progoms. Chrizantemų mes skaičiuojame begales rūšių ir spalvinių gamų. Tą patį galiu pasakyti ir apie kalijas ar lelijas, kuriomis esu puošęs tiek vestuvių, tiek ir gimtadienių erdves. Buvo laikas, kai žmonės jas laikė laidotuvių gėlėmis.

Kiekviena gėlė išskirtinė ir graži, todėl nereikėtų jų skirstyti į kokias nors kategorijas ir vadovautis prietarais.

Dar gajus prietaras apie lyginį ir nelyginį gėlių skaičių. Gal žmonės linkę jas skaičiuoti, bet mes, floristai, tikrai ne. Kai darau didžiules kompozicijas kokiam nors renginiui, manote, kad stoviu ir skaičiuoju žiedus, nes antraip renginys patirs fiasko?! (Juokiasi.) Tokie dalykai tikrai neesminiai. Svarbiausia, kad gėlės, jų kompozicijos mus džiugintų, o ne erzintų. Todėl kiekvienas tegul renkasi tas gėles, kurios jam labiausiai patinka.

L. Šalnos, E. Vegio asmeninio archyvo nuotr., laidos „Žiedų valdovai“ stop kadrai

– Jūsų nuotraukų galerijoje daug nuostabių puokščių su lauko gėlėmis. Jei žmogus užsinori savo puokštėje matyti, tarkime, mėlynus lubinus, jūs braidote po pievas ir patys juos skinate?

– Na, taip… Braidome ir skiname. Tiktai floristai turi daugiau žinių, kada juos skinti, kad ilgiau žydėtų ir džiugintų akį.

Mūsų pievos ir laukai vasarą – tikras lobis floristams, nes kupini visokiausių spalvų ir formų augalų… Todėl mums tikrai nereikia egzotikos iš kitų pasaulio šalių: užtenka susirinkti savo pievų gėrybes.

– Kokių paslapčių turite, kad gėlės ilgiau išliktų gaivios ir šviežios?

– Floristai turi visokiausių užkalbėjimų ir burtų. Juokauju… Šiais laikais yra visokių priemonių, kaip ilgiau gėles išlaikyti šviežias, tačiau svarbiausia būtų sąžiningai kiekvieną dieną pakeisti vandenį, pakirpti kotelius ir nuimti nuo apačios kuo daugiau lapų.

Jei nusipirkote gėlių, o jos kitą dieną nuvyto, vadinasi, arba jos pašalo, nes buvo netinkamai supakuotos transportavimo metu, arba šiek tiek ilgiau užsilaikė parduotuvėje.

Žiemą didžiausias blogis gėlėms yra šaltas oras. Išleisti žmogų iš parduotuvės su plikomis gėlėmis – tas pats, kas pačiam išbėgti į gatvę nuogam. Vienodai šalta bus abiem – tiek žmogui, tiek gėlei.

– Sakoma, kad geras virėjas išvirtų sriubą ir iš kirvio, o geras floristas – ar sukomponuotų iš kirvio puokštę?

– Jei geras floristas, tai tikrai taip. Kai mokiausi, mums sakydavo, kad turime iš mažai parodyti, kad yra daug. Tuo turbūt ir skiriamės nuo gėlių pardavėjų. Floristai žino, kaip sukomponuoti gėles, kad jos atrodytų prabangiai ir gausiai, nebūtų panašios į didelę surištą gėlių šluotą.