Ji primena švedų rašytojo Stiego Larssono bestselerio "Mergina su drakono tatuiruote" heroję Salander. Lieknutė, tamsiaplaukė. Tiesa, itin ryškiai pasidažiusi, impozantiška šukuosena, su keliolika auskarų ausyse, liežuvyje, provokuojamais drabužiais. Nugarą puošia ne ištatuiruotas drakonas, bet vabalo maldininko patelė.

Pensininkas įvertino seksualumą

"Kai manęs klausia, kas aš esu, iš pradžių atsakau: dviejų vaikų mama", – kiaurai žvelgia raudonai, juodai, pilkai ir dar kažkokiomis spalvomis blakstienas ir akių vokus pasidažiusi VDU menotyrą studijuojanti, indiškų patiekalų restorane dirbanti ir puspenktų metų amžiaus Viktoriją bei Vitaliją auginanti 26-erių Irina Lavrenova.

Ukrainiečių šeimoje Radviliškyje gimusios, Kijeve iki šešerių metų augusios ir dabar Kaune gyvenančios Irinos nepastebėti neįmanoma.

Ji prisipažįsta, kad jai patinka vyrų dėmesys. Ir gatvėje ji iškart sukelia gausybę apkalbų ir emocijų: pyktį, pavydą, susižavėjimą, nuostabą, pasibjaurėjimą, geismą.

"Ryškus, šiek tiek agresyvus, seksualus ir moteriškas, – taip savo stilių įvertina savimi pasitikinti moteris ir pripažįsta, kad jaučia žvilgsnius, girdi apkalbas, komplimentus. Ir po akimirkos Irina nusišypso. – Neseniai vienas susižavėjęs pensininkas prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime mato taip seksualiai atrodančią moterį."

Tarp kojų – ne įrodymas

"Kaune yra daug stilingų žmonių, – žavisi per pastaruosius metus į teigiamą pusę besikeičiančiais kauniečiais Irina. Vis dėlto kai kas ją glumina: – Jei mergina avi kariškais batais, kartais ji užmiršta, kad yra moteris. Tai – liūdina. Gali užsimesti bulvinį maišą, bet nepamiršk, kad esi moteris!"

Elgesys, manieros, mandagumas, pagarba, eisena, mąstymas, mintys. Tai žmonėms labai svarbu. Irina ironiškai nusišypso: "Jei vyras tarp kojų turi pasididžiavimą, tai toli gražu dar nereiškia, kad jis – vyras."

Ir savikritiškai pripažįsta, kad ir ji, išsiskyrusi su vyru prieš ketverius metus, buvo pernelyg stipri ir nemoteriška. Mokėjau naudotis atsuktuvu, namie pasikeisti elektros lemputes. Kokia aš kieta – galvojau! Vėliau suvokiau, kad turiu to gėdytis. Esu moteris – o tai šiluma, moteriškas silpnumas, vaikai. Tebūnie kartais ir nagų lakas, kuris svarbiau moterims nei atsuktuvas", – moteriškąsias savybes vardija Irina.

Ji įsitikinusi: moterys dažnai klysta manydamos, kad gatvėje reikia atrodyti nuostabiai, o namie – bet kaip. Ir ypač dažnai taip galvoja būdamos nėščios ar pagimdžiusios. Ir tokiu metu apsileidimas, susivėlę plaukai – nepateisinama.

"Atsikelk pusvalandžiu, valanda anksčiau! – pataria dvi dukras auginanti moteris. – Nevaikščiok prieš vyrą su apšiurusiu chalatėliu ir su suktukais. Juk gali pasipuošti kaspinu, šlepetės gali būti rožinės!"

Prie veidrodžio – dvi valandos

Ypatingą dėmesį aprangai ir spalvoms Irina skyrė nuo mažens. Dar lankančią vaikų darželį kankindavo alternatyva: geriau dvi ar viena kasytė? Paauglė lakstė vilkėdama ryškiu it žiogas, dabar jos nemėgstamos žalios spalvos lietpalčiu.

"Jei į mane reaguoja, vadinasi, esu gyva, o jei gatvėje nepažvelgtų – kažkas ne taip", – juokiasi daugybę įvairiausių spalvų drabužių, seksualių apatinio trikotažo komplektų, korsetų turinti Irina.

Pastebėjus, kad dažnai spalvos, drabužiai kalba apie mūsų sielą, emocijas, o jos stilius – iššūkis, Irina purto galvą.

"Ne, man vis dėlto ne 16 metų, – ir ji prisimena, kai Airijoje, apsilankiusi solidžiame banke, pamatė kostiumu vilkintį skiauterėtą darbuotoją, o salėje skambėjo ritmenbliuzas. – Bet net ir avėdama 14 cm kareiviškais aukštakulniais, visada velkuosi suknelę ir niekada nepamirštu, kad esu moteris!"

Ji nieko bendra ji neturi su gotais, tamsa ir pesimizmu: nors vienu metu ir imponavo kai kurios gotų aprangos detalės.

"Kartą vieną draugė pasakė, kad mano išorė juoda, o vidus – rožinis, – mėgstamiausios Irinos spalvos yra juoda, raudona, violetinė. – Kiti sako, kad aš po kaukėmis ir drabužiais nesislepiu. Tokia ir esu."

Taip. Ugninga, seksuali, tiesi, besišypsanti, temperamentinga, moteriška. Kasdien dušui, kavai ir veidrodžiui neskubėdama skiria dvi valandas.

"Mama, tu dar ne princesė, neskubėk, – kartais sako stilingos mažylės, kurių vardus pravardžių nemėgstanti Irina (graikiškai – Kalno viršūnė) parinko neatsitiktinai: Viktorija reiškią pergalę, Vitalija – gyvenimą. – Kartais man atrodo, kad žmonės pravardžiuojami, kai tėvai netinkamai parenka vardus."

Kitokia išvaizda įpareigoja

"Išvaizda dar nesako, kad neturi smegenų! Juk dauguma mokslininkų, menininkų yra bepročiai, nes tik tokie žmonės gali sukurti kažką beprotiškai nuostabaus. O kitokia išvaizda dar labiau įpareigoja ginti save, mąstyti ir būti pranašesnei už kitus. Tai tarsi spyris į užpakalį – apgink savo įvaizdį, – nukerta Irina, o aš žvelgiu į sidabriniais žiedus ant jos pirštų. – Mėgstu kokybišką juvelyriką. Geriau vienas papuošalas, bet geras, o ne požeminėje perėjoje parduodama vienkartinė bižuterija."

Irina nemėgsta sąmyšio, lėkimo ir primena katiną, kuris vaikšto vienas ir leidžiasi glostomas tik tuomet, kai pats to nori.

"Esu valdinga, bet moteriška, – patikslina. – Ir visada nusilenkiu prieš tikrus vyrus. Jie gali būti plaukuoti ar pliki. Viską pasako jų manieros, kūno kalba, mandagumas, plastika, akys."

Ji mėgsta tobulėti, tikina: jei manysi, kad esi pasiekęs piką, žlugsi. Irina įsitikinusi, kad problemos neegzistuoja. Yra tik skirtingas požiūris į situacijas.

"Namas sugriuvo, bet reikia pažvelgti iš kitos pusėas – gal yra galimybė kurti naują? – filosofavo aštuonerius metus Muzikos mokykloje fortepijonu besimokiusi groti, namie pianiną turinti, tapybos parodas rengianti ir ekstremalų sportą mėgstanti moteris. – Tiesa, parodose jaučiuosi nejaukiai – tarsi apnuoginčiau savo sielą."

Apsivalymas per skausmą

Apie skausmingas skyrybas moteris nekalba. Tik pabrėžia, kad tai buvo vyras, kuris draugavo ir su teptuku, ir su mašinos varikliu.

Nenorėdama daugiau klausimų tęsia: "Didžiuojuosi ir esu laiminga, kad vaikai gimė nuo mylimo žmogaus. Tikiu vienintele meile gyvenime, jei ji praeina – tai nebuvo meilė. Bet nesuprantu, kaip žmonės gyvena kartu 10, 20 metų ir apgaudinėja vienas kitą? Jie taip praranda savo tapatybę."

Kardinalūs pasikeitimai po skyrybų? Ne, ne, paneigia spėjimą. Po to ji norėjo būti dar moteriškesnė.

O bene po dešimt auskarų ausyse, du liežuvyje ir net... ten... nebuvo iššūkis ar noras vieną dieną pasikeisti?

"Vieni apsivalo medituodami šventykloje, o aš – per skausmą, – kartą per metus ji veriasi auskarus į kūną, lankosi pas tatuiruočių meistrą Šiauliuose. – Kūnas dega, skauda, bet jaučiu apsivalanti, šviesėjanti. Tai tas pats, kaip kambaryje atidarome langą ir įleidžiame gryno oro."

Pastebiu, kad psichologas, matyt, sugrąžintų ją į vaikystę ir kadaise patirtą didelį skausmą?

"Galbūt, – iš dalies pripažįsta. – Bet nesigilinkime į smulkmenas. Kam tai būtų pasaulio pabaiga, o kažkas gyvena toliau. Svarbu save pažinti ir atrasti."

Nekenčia agresijos

Sektos, religijos, kraštutinės organizacijos? Oi, ne, purto galvą Irina. Ji nemėgsta tuštybės, jos namuose nėra televizoriaus, nes stereotipai, formuojama informacija, pesimizmas ir tuštybės laidos – ne jai.

"Gyvenu Žemėje, pagal Žemės taisykles, – gurkštelėjusi vandens teigia I.Lavrenova. – Žmogaus gali būti visoks, bet tik ne agresyvus. Jauti kylančią agresiją – daužyk namie indus, rėk miške ar išsitatuiruok užpakalį, bet nekenk kitiems."

Ji neturi laikrodžio, nemėgsta kalendorių. Tai, įsitikinusi Irina, žmones įspraudžia į rėmus.

"Kai atsikeliu, tuomet man ir diena. Nesvarbu, saulė šviečia, ar ne", – šypsosi netradicinė moteris.

Taip ji auklėja ir savo dukreles? Irinos akys spindi: ji beprotiškai myli savo vaikus ir tikina suteikianti dukrelėms laisvę: "Nedraudžiu, bet jų nespausdama kontroliuoju. Joms negalima vadovauti. Su jomis galima tik sutarti."

Įžeidimas savivaldybėje

Irina mėgsta nardyti, anot jos, tarp žmonių. Muzikiniame teatre, požeminėje alinėje ar provokuojamai apsivilkusi lankytis klubuose.

"Fifos ir berniukai saldainiukai – taip pat subkultūros dalis. Tik kodėl jie žmones šokiruoja mažiausiai? – nuoširdžiai stebisi I.Lavrenova. O po to nusijuokia: – Pamenu, kai kartą į vieną klubą neįleido ne dėl aprangos, bet... atsuktuvų rankinėje. Išeidama taisiau durų spyną ir atsuktuvus įsidėjau į rankinę."

Kartais Irina išgirsta ir piktų replikų – ją pavadina kūtvėla, žiurke, o Šiauliuose teko bėgti nuo jaunų vaikinukų ir džiaugtis, kad tuomet avėjo ne aukštakulniais.

Skaudžiausią įžeidimą išgirdo, kai su Viktorija ir Vitalija lankėsi Kauno savivaldybėje ir jai pasakė: "Ir dar tokie žmonės gimdo vaikus?"

"Tokiems žmonėms aš neturiu ką pasakyti, – ironiškai šypsosi apie aktorystę, ypač vaidybą pantomimos teatre svajojanti kaunietė. – Žodžiai yra mažiausia, kuo žmogus gali save išreikšti."

Išjautė kiekvieną centimetrą

Prakalbus apie dar nebaigtą tatuiruotę, kuri bus ant visos nugaros, užpakaliuko ir kojų, Irina nutyla.

"Dar niekam nesakiau, kas tai. Tik mama sužinojo, – po pauzės prisipažįsta. – Ne, tai ne drakonas, kaip mano daugelis. Tai – maldininko patelė. Moteriškos galios, kovingumo, valdžios simbolis. Pagal mitologiją yra graži istorija. Kai miršta žmogus, reinkarnuodamasis jis persikelia į maldininką, kuris yra ir vyro, ir moters sąjunga."

Ji nesmerkia, kai žmonės tatuiruojasi zuikučius, saulytes, tačiau nesupranta tų žmonių. Irina įsitikinusi, kad tatuiruotę turi išjausti.

"Tai negali būti mada, nes tai – ne auskaras, kurį gali išsiverti. Tatuiruotė lieka visam gyvenimui", – aiškina I.Lavrenova.

Ir tuoj pat šyptelėja prisiminusi senelės žodžius, kai ši pirmą kartą pamatė tatuiruotę: "Vaikeli, ką tu darysi senatvėje?"

Irina atsakė akimirksniu: "Nusipirksiu gražiausią paminklą."