Anelė ir Antanas Petroniai santuokoje nugyveno 60 metų. Deimantiniam santuokos jubiliejui paminėti pora nekėlė jokių iškilmių, tačiau ir šiandien švelniai žvelgia vienas į kitą.

Laimės formulė

"Kitokio šeimyninės laimės recepto nėra – tik tarpusavio meilė", – nusišypsojo 80-metį po poros metų švęsianti A.Petronienė. Ketveriais metais vyresnis jos sutuoktinis pritariamai linktelėjo. Paprasti, kuklūs žmonės neslėpė vienas kitam niekada nekėlę kokių nors ypatingų reikalavimų.

"Mūsų džiaugsmas – šeima ir tai, kad gerai sugyvename", – paprastai tarė A.Petronienė. Abu iš kaimo kilę sutuoktiniai, nors beveik pusę amžiaus jau gyvena didmiestyje, vis dar įpina kokį tarmišką žodį: "Biednai, bet gražiai nugyvenome."

Didžiausias jų turtas – dukra ir sūnus, dėl šio žūties, nors tai įvyko prieš penkerius metus, A.Petronienė ir nenorėjo švęsti deimantinių vestuvių. Yra ir dvi anūkės, du proanūkiai.

Pora tebegyvena prieš 35-erius metus gautame bute, vasaras leidžia kolektyviniame sode. "Mes visada ir visur kartu", – laimės formulės paprastumu pribloškė sutuoktiniai.

Pamilo dėl grožio

A.Petronis puikiai pamena, kai iki mylimosios kaimo pėdindavo 7 kilometrus. Keletą valandų pabūdavo drauge – ir atgal namo 7 kilometrus. Vėliau įsigijo dviratį, tačiau atėjus žiemai vėl tekdavo pėsčiomis keliauti.

"Grožis krito į akį. Jauna graži buvo", – nešinas pluošteliu nuotraukų pasakojo A.Petronis. Būsimoji žmona anuomet draugavo su kitu kaimo jaunikaičiu. "Tokia jaunoka buvo, tik 16-os. Aš dar net subariau tą vyruką dėl tokios jaunos mergaitės pasirinkimo", – pirmojo įspūdžio prisiminimais dalijosi Antanas.

Tačiau po gegužinių pamaldų keletą kartų palydėjęs jauną merginą namo, A.Petronis jos nebepaliko visą gyvenimą.

"Po mėnesio draugystės netgi pasibučiuoti teko", – linksmai dėstė A.Petronis. Po dvejų metų draugystės jaunuoliai susituokė.

Vestuvės kaimui

Iš savo vestuvių juokėsi abu sutuoktiniai. Kaip anuomet sakydavo – susirašyti nuvyko į Kavarską. Bet neturėjo vestuvių liudytojų. "Surašinėtojas patarė išeiti į gatvę ir paprašyti, kad kokie du praeiviai ateitų pasirašyti", – prisiminė nuotykį sutuoktiniai.

Gerokai rimčiau jaunieji ruošėsi santuokai bažnyčioje. A.Petronienės pusseserė paskolino baltą suknelę ir batelius. Liko tik pačiai juos nusibaltinti kreida. "Giminaitis išvarė naminės, žiedus pasiskolinom, ir viskas", – tiek, A.Petronio pasakojimu, tų vestuvinių rūpesčių ir tebuvo.

Tiesa, buvo nesklandumų dėl muzikanto. Geras buvo, bet nusigėrė ir užmigo. Draugas išgelbėjo – atsinešė armoniką ir dar panų atsivedė. Į vestuves kviesti anuomet nebuvo mados. Nugirdo kas nors kaime kad vestuvės, ir sugužėjo nekviesti. "Jauni buvom, tai ir linksma buvo", – šeimos gimimo šventę apibūdino A.Petronienė.

Darbas gelbėjo

"1952-ieji buvo labai sunkus laikas. Būdavo, kad duonos nusipirkti į eilę stodavau jau 4 val. ryto. Kartais tekdavo net iki 10 val. pralaukti", – jau be šypsenos prisiminė A.Petronis.

Obelynė, Ukmergė, Pagelažių durpynas, Vievis ir galiausiai Kaunas – taip dėliojosi Petronių šeimos kelionė galutinio lizdelio link. Staliaus amatą gerai išmanantis vyras dirbo ne tik oficialiame darbe. Po darbo dar uždarbiaudavo. Gyveno taupiai ir kukliai, alkoholis jų šeimai niekada nekėlė pavojaus.

Kol A.Petronienė neįsidarbino kartu su vyru stalių dirbtuvėse, moteris namie mezgė megztinius ir parduodavo juos turguje. "Daug dirbome ir darbo nebijojome, todėl ir nugyvenome gražiai", – A.Petronienė kuklinosi, kad neturi ką papasakoti apie savo paprastą gyvenimą.

Gražūs vienas kitam

Petronius stebina dabartinės visuomenės nepastovumas. "Pagyveno su vienu, pagyveno su kitu, susituokė, išsiskyrė. Šita jau nebegraži, tai susiradau gražesnę. Nežinau, gal gerai, gal įdomiau, bet mūsų laikais tokios mados nebuvo. Didžiulė retenybė buvo skyrybos", – stebėjosi A.Petronienė.

Tačiau žmonos šneką po ilgos tylos pauzės sklaidydamas senas nuotraukas netikėtai nutraukė vyras: "Štai mano gražuolė." A.Petronis atkišo seną nespalvotą nuotrauką ir bakstelėjo pirštu į besišypsančią jauną mergaitę.

Vestuvių nuotraukų Petroniai neturi. Tais laikais fotografas buvo didžiulė retenybė ir prabanga. Vyro pastangos surasti įamžintus juos abu su žmona baigėsi nesėkme. Iniciatyvą perėmė žmona. Tačiau ir jai sekėsi nekaip.

"Na ar ne gražus mano senukas?" – tarsi atsidėkodama vyrui už pažertus komplimentus švelniai tarė A.Petronienė.

Didžiausia palaima

"Namie jos komanda buvo. Aš nuolaidesnis. Tai gal ir padėjo išsaugoti darną", – tarsi pirmą kartą bendrai nugyventų ilgų metų sėkmės recepto ėmė ieškoti A.Petronis.

Žmona nesispyriojo išgirdusi namie esanti viršininkė: "Aš galėdavau su svečiais prie stalo sėdėti, o jis paruošdavo vaišes."

Abu sutartinai neigė per 60 metų buvus kokių nors vilionių ar minčių apie neištikimybę, skyrybas.

Atsisveikindami pažadėjome atvykti į Palaimingųjų vestuvių jubiliejų po 10 metų. Abu deimantinių vestuvių kaltininkai juokdamiesi tik ranka numojo.

Deimantas – tvirčiausias brangakmenis, simbolizuoja santuokos amžinumą. Palaimingosios vestuvės – kai atsigręžęs į kartu nugyventą gyvenimą, žiūrėdamas į anūkus ir jau paaugusius proanūkius supranti, kad Dangaus siųsta meilė – didžiausia palaima.

Kęstutis Ignatavičius

Kauno Civilinės metrikacijos biuro vedėjas

Jubiliejaus ceremonija šiek tiek kitokia nei pirmosios santuokos. Yra specialios juostos, jubiliejinė simbolinė lazda, kitokie jubiliejiniai žiedai, mero sveikinimas. Dažniausiai dar pačių jubiliatų vaikai, anūkai sugalvoja kokią nors apeigą.

Visada raginu, kad žmonės švęstų savo vestuves. Sveikindamas primenu, kad santuokos diena yra šeimos gimimo diena, todėl ir reikia paminėti. Paminėjimai dažniausiai priverčia žmones dar kartą susimąstyti apie santuokos prasmę, šeimos sutvirtinimą, vertybę.

Pats rodau pavyzdį švęsdamas. Neseniai šventėme savo santuokos rubininį jubiliejų – 40 metų. Nors žmona nelabai norėjo, vėliau sutiko, kad patys turime pavyzdį rodyti.

Trapioms šiuolaikinėms šeimoms siekiamybė galėtų būti nors auksinė santuoka. O šiaip tai gyventi reiktų pagal priesaiką – kol mirtis išskirs.