„Dainuoju Lietuvą“ žiūrovai daugiausiai balsų atidavė antruoju himnu vadinamai dainai

O kurios dainos turėtų patekti į trejetuką, komisija šįkart spręsti nesiryžo ir galutinį verdiktą atidavė į žiūrovų rankas. Jiems šį vakarą didžiausią įspūdį paliko Merūno Vitulskio atlikta „Lietuva brangi“.

Tiesa, šįkart balsavę LRT TELEVIZIJOS žiūrovai prisidėjo prie kilnaus tikslo – atminimo Lietuvos partizanams įamžinimo. Paminklui surinkta 25670 eurų.

Bendri balai:

„Lietuva brangi“ – 10 balų

„Šaukiu aš tautą“ – 9 balai

„Oi neverk, motušėle“ – 8 balai

„Mano kraštas“ – 7 balai

„Partizanų būrys“ – 6 balai

„Raudoni vakarai“ – 5 balai

„Lopšinė gimtinei ir motinai“ – 4 balai

„Kur bėga Šešupė“ – 3 balai

„Brangiausios spalvos“ – 2 balai

„Palinko liepa šalia kelio“ – 1 balas

Žiūrovų balsai:

„Lietuva brangi“ – 2448 balsai

„Šaukiu aš tautą“ – 1904 balsai

„Oi neverk, motušėle“ – 1781 balsas

„Mano kraštas“ – 1613 balsų

„Partizanų būrys“ – 1427 balsai

„Raudoni vakarai“ – 1140 balsų

„Lopšinė gimtinei ir motinai“ – 766 balsai

„Kur bėga Šešupė“ – 599 balsai

„Brangiausios spalvos“ – 579 balsai

„Palinko liepa šalia kelio“ – 578 balsai

Komisijos balai:

„Lietuva brangi“ – 10 balų

„Šaukiu aš tautą“ – 10 balų

„Oi neverk, motušėle“ – 10 balų

„Mano kraštas“ – 10 balų

„Partizanų būrys“ – 10 balų

„Raudoni vakarai“ – 10 balų

„Lopšinė gimtinei ir motinai“ – 10 balų

„Kur bėga Šešupė“ – 10 balų

„Brangiausios spalvos“ – 10 balų

„Palinko liepa šalia kelio“ – 10 balų

Į komisijos kėdes šįkart sėdo muzikos apžvalgininkas, LRT OPUS laidų vedėjas Ramūnas Zilnys, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Istorijos detektyvai” vedėjas Virginijus Savukynas.

Atlikėjams talkino Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Modestu Barkausku priešakyje ir LRT ritmo grupė.

Sutvarkytų Gedimino kalną

Pirmasis su Kęstučio Vasiliausko daina „Brangiausios spalvos“ į sceną žengė choras „Aidas”, vadovaujamas Tado Šumsko. Z. Kelmickaitei įspūdį paliko ne tik pati daina, bet ir ją atlikę choristai. „Šie vyrai turi tokį užtaisą, kad jei juos pasiųstum sutvarkyti Gedimino kalną, jie ir sutvarkytų. Su tokia daina ir užsidegimu jie ir iš numirusių prikeltų“, – komentavo etnomuzikologė.

Šie vyrai turi tokį užtaisą, kad jei juos pasiųstum sutvarkyti Gedimino kalną, jie ir sutvarkytų.

R. Zilnys atkreipė dėmesį, kad jaunosios kartos kompozitoriai nedažnai imasi kurti dainas apie Lietuvą, nes jaučia didžiulę atsakomybę. „Yra net skelbiami konkursai sukurti dainą apie Lietuvą. Yra daug gražių dainų apie mūsų šalį, tad parašyti naują jaunam žmogui yra iššūkis. Mano galva, vienas geriausių įvertinimų dainai – kai žmonės galvoja, kad ji yra parašyta seniau, nei iš tiesų, taip yra ir su šita daina. Apie Lietuvą galima dainuoti įvairiai, ir manau, kad tokios džiaugsmingos dainos yra labai reikalingos“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.

V. Savukynas pažėrė istorinių faktų apie Lietuvos trispalvę. „Tikriausiai žinote, kad tautinė vėliava buvo patvirtinta 1918 m. balandžio mėnesį. Bet įdomu, kad iš pradžių buvo siūlomos dvi spalvos – raudona ir žalia. Tačiau valstybės taryba nusprendė, kad tokia vėliava būtų per daug nuobodi, ir įtraukė geltoną. Taip atsirado mūsų trispalvė“, – žiniomis dalijosi istorikas.

M. Vitulskis atliko pagal Maironio eiles parašytą kūrinį „Lietuva brangi“. Paties atlikėjo nuomone, jei neturėtume valstybės himno, šis kūrinys būtų pats svarbiausias.

V. Savukynas prisiminė Lietuvos kariuomenės pradžią: „Mūsų kariuomenė kūrėsi sudėtingai. Pirmieji kariai neturėjo nei uniformų, nei ginklų, o pirmoji jų diena baigėsi sugiedojus himną. Žinant sudėtingą pradžią, stebuklas, kaip Lietuvos kariuomenė susikūrė ir kaip sugebėjo sėkmingai kovoti. Beje, Lietuvos laisvę gynė ne tik lenkai, žydai, bet ir vienas kinas. Kartą, kai jį suėmė, jis patikino, kad Lietuvą gina ne jis vienas, o visas kinų batalionas.“

Z. Kelmickaitė tvirtino, kad šią dainą žino visi lietuviai, nesvarbu, kur gyvena. „Laidas filmavau visame pasaulyje, ir galiu pasakyti, kad ši daina yra gyva visur, kur yra bent vienas lietuvis. Maža to, ši daina garantuoja, kad pamatysi verkiantį vyrą“, – dėstė etnomuzikologė.

R. Zilnio teigimu, ši daina – nepavaldi laikui. „Dainos paslaptis – paprastume ir nuoširdume. Čia paprastai išdėstyta, kas guli kiekvieno lietuvio širdyje. Kita vertus, net jei Merūnas dainuotų atsivertęs telefonų knygą, man vis vien būtų labai gražu. Tokio nuostabaus balso savininkas jis yra“, – humoro nestokojo LRT OPUS laidų vedėjas.

Turi ypatingą savybę

Dar vienas jautrus ir galingas Maironio tekstas – „Oi neverk, motušėle“ – šįkart suskambo Veronikos Povilionienės „Blezdingos“ ansamblio lūpose.

„Ši ir kitos dainos, sukurtos karo metu, turi tokią ypatingą savybę – jos veikia tik tam tikroje situacijoje. Jos negali šiaip baliuje padainuoti. Žmonės šią dainą dainavo tada, kai reikėjo tvirtybės, orios laikysenos. Ir dainavo skausmingai, su labai dideliu tautiniu apsisprendimu“, – mintimis dalijosi Z. Kelmickaitė.

R. Zilniui patiko jautrus dainos atlikimas. „Tai buvo labai jaudinančiai sudainuotas kūrinys. Susimąsčiau, kokiais ramiais ir saugiais laikais, lyginant su apdainuojamais, mes gyvename. Tą dainą reikia prisiminti ir jos klausyti tiems, kurie mano, kad šiais palyginti ramiais laikais 9 mėnesius tarnauti Lietuvos kariuomenėje yra per didelė kančia“, – svarstė muzikos apžvalgininkas.

Tą dainą reikia prisiminti ir jos klausyti tiems, kurie mano, kad šiais palyginti ramiais laikais 9 mėnesius tarnauti Lietuvos kariuomenėje yra per didelė kančia.

Su juo sutiko ir V. Savukynas. „Tai buvo labai žiaurus laikotarpis. Man regis, mes neįsivaizduojame, kas tuo metu dėjosi. Motiną NKVD-istai nuveda į miestelį ir parodo jai žuvusį sūnų, o ji sako, kad tai ne jos sūnus. Ir pasako tai vien dėl to, kad išgelbėtų likusius sūnus. Priešas buvo labai žiaurus. Jis mokėjo ne tik fiziškai kankinti, bet ir dvasiškai palaužti“, – tvirtino istorikas.

Ovidijus Vyšniauskas į sceną lipo su pagal Maironio žodžius parašyta daina „Kur bėga Šešupė“, kuriai antrąjį melodijos variantą sukūrė jis pats. Anot Z. Kelmickaitės, būtent O. Vyšniausko parašyta melodija suteikia šiai dainai universalumo. „Dainų šventėse chorai atlieka šią dainą pagal Česlovo Sasnausko melodiją, ir ji skamba didingai. O tokia dainos versija yra tinkama dainuoti bet kokioj situacijoj, kad ir sėdint prie laužo“, – įsitikinusi LRT TELEVIZIJOS ir LRT RADIJO laidų vedėja.

V. Savukyno manymu, ši daina puikiai apibendrina, už ką kovojo partizanai: „Daina yra labai graži, ir šie žodžiai priverčia susimąstyti, kodėl buvo didžiulis partizaninis pakilimas Lietuvoje. Partizanai negynė abstrakčios Lietuvos, o pirmiausia savo žemę ir šeimą. Tokios eilės uždegdavo patriotizmui.“

R. Zilnys atkreipė dėmesį, jog šį vakarą nuskambėjo jau trečia daina, kuriai tekstą sukūrė Maironis. „Jei Maironis gyventų šiandien, jis būtų šiuolaikinis Marijonas Mikutavičius. Penkios iš dešimties dainų skambėtų radijo stotyse ir jis būtų pats populiariausias kūrėjas“, – juokavo muzikos apžvalgininkas.

Kaip jūra užpylė

Liudas Mikalauskas atliko Gintauto Abariaus specialiai Vytautui Kernagiui parašytą dainą „Šaukiu aš tautą“.

V. Savukynui ši daina primena Sąjūdžio laikus. „Ji nuskambėjo pirmą kartą 1989 m. vasario 16. Tada jau buvo leidžiama oficialiai ją švęsti. Ir tai buvo keista, nes dar prieš metus buvo mestos didžiulės pajėgos, kad nesuplevėsuotų nė viena trispalvė. Bet iš tiesų per visą sovietmetį nebuvo nė vienos Vasario 16-osios, kai nors viename miestelyje nebūtų iškelta trispalvė. Tokios dainos gūdžiais laikais palaikė tautos dvasią“, – kalbėjo istorikas.

L. Mikalausko atlikimas įspūdį paliko Z. Kelmickaitei: „Vytautas Kernagis šią dainą dainavo kaip aktorius, o L. Mikalauskas tuo savo balsu kaip kokia jūra ėmė ir užpylė.“

R. Zilnio manymu, šis kūrinys yra vienas svarbiausių Lietuvoje, parašytų per paskutinius 100 metų. „Ši daina įkvėpdavo tikėti, kad penkiasdešimt metų trukęs košmaras jau baigiasi. Klausydamas dainos susimąsčiau, ką į dabartinę Lietuvą pažiūrėjęs pasakytų Bernardas Brazdžionis. Šioje dainoje yra eilutė, kurios reikėtų atidžiai pasiklausyti kiekvienam iš mūsų: „Lietuvi, burkis prie lietuvio“. To mums dažnai trūksta“, – pažymėjo muzikos apžvalgininkas.

1985 m. „Armonikos“ ansamblis, o kiek vėliau Nijolė Tallat-Kelpšaitė atliko „Lopšinę gimtinei ir motinai“. Ją šį vakarą sudainavo „El Fuego“.

„Turbūt retas atsakys, kodėl viena daina išlieka atmintyje, o kita – nėra dažnai prisimenama. Bet kartais pakanka trijų dainingų vyrų, kad ji atgytų. Ši daina tarsi nepelnytai buvo nustumta į šalį, įdomu, kaip ji gyvuos toliau“, – svarstė Z. Kelmickaitė.

R. Zilnio teigimu, ši daina sovietmečiu viešai galėjo skambėti tik dėl eilučių autoriaus išmonės. „Eilės parašytos sovietmečiu, ir daina skambėdavo koncertuose. Mums visiems aišku, apie ką dainuojama, bet žodžio „Lietuva“ kūrinyje nėra. Man rodos, kad jei šis žodis dainoje būtų, daina tikrai nebūtų praėjusi cenzūros“, – pastebėjo komisijos narys.

Scenoje suskambo ir prieš vienuolika metų gimusi Ievos Narkutės daina „Raudoni vakarai“. Šį kūrinį atlikėja parašė būdama dvyliktokė.

R. Zilnys prisiminė, kad pirmą kartą išgirdus šią dainą jį užklupo emocijos. „Iškart pagalvojau, kad tai – nuostabi daina. Žmonės, ypač vyresni, mėgsta sakyti, kad jaunimas išsiblaškęs, nelabai galvoja apie vertybes, Lietuvą. Ieva Narkutė šią dainą parašė būdama aštuoniolikos, šis faktas lig šiol man kelia nuostabą. Tokios vizitinės kortelės visi kiti dainininkai gali tik pavydėti“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.

Z. Kelmickaitės manymu, ši daina skamba asmeniškiau, kai ją atliekant pritariama vienu instrumentu.

Jonas Sakalauskas pasirodė su kūriniu „Partizanų būrys“. Z. Kelmickaitei daina priminė vaikystę. „Ją dainuodavo mano mama, tetos. Ir ji iš naujo sminga karčiu, dramatišku spygliu į širdį. Kiekvienas žmogus, turintis santykį su savo kraštu, išgirdęs šią dainą nulenks galvą ir jo skruostu nuriedės išdavikė ašara“, – komentavo LRT TELEVIZIJOS ir RADIJO laidų vedėja.

V. Savukyno teigimu, nors dažnai manoma, kad partizanai pralaimėjo, iš tiesų būtent jų dėka galime džiaugtis dabartine Lietuva. „Daina atspindi tai, kas buvo jaučiama vėlesniame pasipriešinimo laikotarpy. Tie žmonės, gulėdami miške ir kovodami, žinojo, kad jų laukė tik mirtis. Bet į partizanus turėtume žiūrėti kaip į nugalėtojus, nes jie kovojo prieš Sovietų sąjungą, o kur dabar ji yra? Vargu, ar būtume vakarietiška valstybė, NATO narė, jei ne šios kovos“, – mintimis dalijosi muzikinio projekto komisijos nariu vienam vakarui tapęs istorikas.

„Žalvarinis“ į sceną lipo su daina „Palinko liepa šalia kelio“. Kūrinys R. Zilniui priminė vaikystę. „Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, man buvo vienuolika metų. Atsimenu, kad muzikos mokytoja, kuri leido ir liepė mums išmokti šią dainą, su ašaromis akyse pasakė, kad turime džiaugtis, jog galime ją dainuoti, nes ką tik buvo laikai, kai ji buvo draudžiama. Linkiu, kad niekada neateitų tokia diena, kai mums būtų draudžiama dainuoti tai, ką norime“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.

Gytis Paškevičius jau ne kartą yra pasirodęs muzikiniame projekte „Dainuoju Lietuvą“. Šį vakarą jis atliko dainą „Mano kraštas“, kurią parašė vienai Šiaulių krašto šventei.

„Daina sukurta labai vykusiai – turi labai didelį poveikį, jos klausant matai labai laimingą ir gražią Lietuvą. Ji turi mastelį“, – tvirtino Z. Kelmickaitė.

V. Savukyno manymu, būtent tokių, kaip ši G. Paškevičiaus daina, ir reikia šiandienos Lietuvai: „Mums reikia užsidegimo ir stiprybės. Ta vienybė gal greičiau į mūsų širdis ateitų.“

R. Zilnys pastebėjo, kad su kai kuriomis, nors ir labai populiariomis dainomis, G. Paškevičius pats mielai atsisveikintų, bet ši daina, anot muzikos apžvalgininko, į tokį sąrašą nepakliūtų. „Esu tikras, kad Gytis niekada neišleis jos poilsio, nes jis pats mėgaujasi kaskart ją atlikdamas. Klausant jos šiurpsta oda. Žinau, kad G. Paškevičius yra kuklus, bet noriu pasakyti, jei šios dainos dar nėra muzikos vadovėliuose, esu tikras, kad ji turi ten atsirasti. Nes joje yra viskas, ką turėtų žinoti kiekvienas lietuvis“, – kalbėjo komisijos narys.