Dainuojanti filmų režisierė iš Londono V. Faith antrus metus iš eilės kopia į „Eurovizijos“ Olimpą

Atlikėjai pavyko antrus metus iš eilės įtikinti komisiją, kad jos daina „If You Ever Miss Me“ (vert. į liet. k. „Jei manęs ilgėsies“) verta šio konkurso scenos.

Įsiklausius į V. Faith dainos žodžius – vos sulaikai ašaras: dainos herojė siunčia žinelę iš ten, kur jau niekas negrįžta. Ji sako savo mylimam žmogui: „Jei manęs ilgėsiesi, pažvelk į Dangų… “. Nors pati Viktorija tikina, kad tai daina apie meilę, kuri nugali viską, tačiau šių dienų kontekste, kai aplink tiek netekčių, pati daina įgauna dar gilesnę prasmę.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis išvykai į Londoną?

– Atvykau 2009 metais, man jau buvo 22-eji. Niekada neplanavau ir nesvajojau gyventi užsienyje, man atrodė, kad geriau nei Lietuvoje niekur būti negali ir labai kritikuodavau išvykusiuosius. Mano aplinkybės paprastos: mano tėvams trūko pinigų, mama pirma sugalvojo važiuoti, bet po trijų savaičių paskambino: nei pinigų, nei darbo. Teko gelbėti.

– Kokia tau tuomet pasirodė Jungtinės Karalystės sostinė? Ar išsyk priėmė, ar reikėjo pakovoti už savo vietą po saule?

–Įsimylėjau iš karto, bet man Londono centrą pavyko pamatyti tik praėjus pusei metų po atvažiavimo: nebuvo kada turistauti – reikėjo galvoti apie žemiškus dalykus, tokius kaip pinigai. Pirmus šešerius septynerius metus Londone gyvenau kaip tikra emigrantė – rajone kur gyveno daug lietuvių, nuomojomės kambarį kartu su kitais.

Na, o dėl savo vietos po saule reikėjo kovoti visada – ir augant Lietuvoje, ir gyvenant užsienyje. Anglai labai konservatyvūs ir priimti naujovių nelabai nori, todėl man prireikė laiko, kad suprasčiau jų mąstymą, susipažinčiau su kultūra. Aš tik vėliau supratau, kad man iš tikrųjų trukdė daug gilesni procesai: pavyzdžiui, savęs neįvertinimas. Dabar žinau, kad kovoti dėl vietos po saule nereikėjo ir nereikia, kad aš esu žmogus ir jau turiu vietą gyvenime. Na, o kalbant apie karjerą, svarbu žinoti savo pačios misiją, individualumą ir išskirtinumą.

D. Ubraso / LRT nuotr.

– Studijavai Londono muzikos akademijoje. Kokie prisiminimai likę iš to laikotarpio?

– Man muzikos akademija siejasi su sunkiu darbu: reikėjo išmokti ne tik dainuoti, prisiminti visus muzikos pagrindus. Juk pradėjau palyginti vėlai. Teko įsitikinti, kad ir anglų kalbos lygis atvykus buvo lygus nuliui, tad turėjau stengtis, dirbti, mokytis, kad galėčiau jaustis ir bendrauti laisvai.

– Kaip nutiko, kad gyvendama Anglijoje, išvykai į JAV?

– Man reikėjo pokyčių, naujų patirčių. 2016-ieji, kai išvykau į Los Andželą, man buvo kažkas tokio! Jei trumpai: įstojau į akademiją, kur iš arti susipažinau su aktoriniu menu, ir ši patirtis man buvo tik į naudą.

– Esi sukūrusi kelis trumpametražius filmus, o prieš trejus metus buvai užsibrėžusi du rimtus tikslus – sukurti miuziklą ir dramą. Tad kaip sekasi kūryba?

– Mano tikslas buvo tiesiog pradėti kurti filmus. Dabar, kai jau vienas iš išvardintų siekių jau beveik įgyvendintas, supratau, kad įdėjus dar šiek tiek darbo, galima padaryti kokybiškiau: vis tik nesinori padaryti bet kaip, todėl nutariau neskubėti. Manau, per dvejus metus jau bus galima parodyti mano pastarųjų metų kūrybos rezultatą.

– Kuo Anglijoje užsiimi tuo metu, kai neužsiimi kūryba?

– Kūryba yra mano gyvenimas: aš kuriu net jei metro važiuoju (šypsosi). Ačiū Dievui, po tiek metų darbo, galiu pasidžiaugti savo įdirbio rezultatais, ir jei nekuriu sau, tai padedu kitiems. Jau metai, kai dirbu įrašų studijoje – kai reikia dainos kokiam atlikėjui, mielai prisidedu savo idėjomis ir sukaupta patirtimi. Dar filmavimo aikštelėse būnu asistente – stebiu, kaip dirba pasaulinio lygio filmų kūrėjai, jei reikia, filmuojuosi ir masinėse scenose. Na, o asmeniniame gyvenime padedu mamai – prieš porą metų mudvi pradėjome nedidelį šeimos verslą.

– Kaip manai, ar kažkada grįši gyventi į Lietuvą?

– Trumpam, nes labai noriu nufilmuoti čia filmą.

Tavo muzikinis pseudonimas „Viktorija Faith“. Kodėl pasirinkai būtent tokį? Toks jausmas, kad jame užkoduota sėkmė: Viktorija nuo žodžio „Victory“ – pergalė, o „Faith“ išvertus iš anglų kalbos – tikėjimas. Tikėjimas pergale, taip?

– Taip, teisingai. Išties, jau keleri metai Faith yra mano oficiali pavardė. Manau, nieko nebūna be priežasties: mano prosenelės vardas buvo Viltis, močiutės Meilė, mama man davė pergalės vardą, o pati intuityviai pasivadinau Faith.

– Jau antrą kartą iš eilės dalyvauji nacionalinėje „Eurovizijos” atrankoje. Kodėl tau svarbus šis dalyvavimas? Ar tai darai dėl žinomumo, noro parodyti savo kūrybą?

Pas mus, Lietuvoje, „Eurovizijos“ konkursas – didelis įvykis: pamenu, nuo mažens visi rinkdavomės žiūrėti atrankas, aktyviai sekdavome naujienas ir palaikydavome savo favoritus. Kai parašiau dainą, kuri, mano nuomone, galėtų suskambėti „Eurovizijoje“, iš karto užpildžiau anketą ir man pavyko. Dabar į sceną lipu daug tvirčiau, nei praėjusiais metais: o dainuoju apie amžiną ir kiekvieną paliečiantį jausmą – meilę. Meilė nugalės viską, nes ji amžina. Štai tokia mano žinia.

Šį šeštadienį 21 val. per LRT V. Faith pasirodys 08-uoju numeriu.