Muzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas kalbėjo apie tai, kodėl per beveik penkis dešimtmečius niekas pasaulyje, rodos, taip ir nesukūrė Naujųjų metų vakarui tinkamesnio kūrinio.
– Kur yra šio kūrinio fenomenas?
– Matyt, tame, kad kito nėra. Man atrodo, kad Birutė Dambrauskaitė niekaip nepermuša grupės ABBA, kad ir kaip mes norėtume.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Kas šiame kūrinyje yra tokio, kad neįmanoma jo nukonkuruoti 45 metus?
– Su juo užaugo jau net gal dvi kartos, jeigu ne trys. Kiekvieną kartą plokštelę, paskui jau nebe plokštelę, vis paleisdavo kas nors iš vyresnių. Tol, kol mes esam vaikai ir kol mes esam vaikai, ta muzika mums labiausiai ir stringa. Man atrodo, šią dainą sužinojau iš savo močiutės. Ar gali būti kas nors geriau? Matyt, kad ne, čia sentimentai. Apie Kalėdas dainų yra daug, o apie Naujuosius – ne.
– Kas tokio turi būti dainoje, kad nukonkuruotų 45 metų istoriją?
– Man atrodo, kad ši daina yra labai šviesi. Ji šviesi, džiaugsminga, turi linkėjimus. Linki laimingų Naujųjų metų. Tikriausiai gali tekti dar 45 metus palūkėti, kol atsiras kažkas geriau.
(be temos)