D. Razauskas: šis turas – proga prisiminti žmones

„Išprotėjęs, mėgstantis eksperimentus, labai geros širdies žmogus, – taip gerą bičiulį žodžiais palydi pučiamųjų instrumentų virtuozas, kompozitorius S. Petreikis. – Domanto dėka radau kelią į savo muziką, multiinstrumentalizmą. Jo kūryba yra labai išraiškinga, dinamiška – visai kaip paveikslai! Talpinanti savyje daug jausmų, emocijų, todėl reikalaujanti daug spalvų, pajautimo, įsiklausymo.“

Sceninė dviejų muzikų draugystė užsimezgė prieš 16 metų ir nepertraukiamai tęsiasi iki šių dienų. „Dažnai kartu negrojame, tai vyksta su ilgomis pertraukomis, bet visada pasiilgstame vienas kito. Tada susitinkame, atsibūname ir vėl laukiame tos gražios akimirkos, kai galėsime vienas kitą papildyti“,– sako S. Petreikis.

Ką apie tai mano koncertinio turo kolega? Ko tikėtis iš muzikinės programos? – D. Razauską kalbina meno publicistė Laura Kešytė.

L. Zemgulio nuotr. 

– Kaip ir kada ji užsimezgė judviejų su Sauliumi bičiulystė?

– Mus sujungė šviesaus atminimo Remigijus Audiejaitis. Aklas fleitininkas, su kuriuo ir pradėjau groti, improvizuoti prieš 20 metų. Remis žuvo gaisre kartu su mūsų draugu poetu Mantu Gimžausku-Šamanu. Kai darėme atminimo vakarą 2007-aisiais Vilniuje, kažkas iš jo draugų atsivedė garbanių, grojusį visokiomis fleitukėmis. Man regis, atsivedė taip pat jau amžinatilsį Hokšila.

Per koncertą užkulisiuose pajutome keistą ryšį ir nusprendėme pabandyti kartu pagroti. Jau kitą dieną prasidėjo mūsų savaičių savaitėmis trukusios improvizacijos Muzikos akademijos auditorijose, kur Saulius studijavo trimitą. Lyg Remis pats būtų davęs ženklą: manęs nebėra, bet tu nesustok, varyk toliau, štai tau kitas stebuklingas muzikantas!

– Kiek koncertų su Sauliumi drauge turėjote per šį laiką? Kiek aplankėte Lietuvos miestų ir miestelių?

– Niekada nieko neskaičiuoju ir nerenku iškarpų. Tad to pasakyti neįmanoma. Nei kiek koncertų, kiek miestų, kaimų, net valstybių, nes grojome toli gražu ne tik Lietuvoje. Jei tai būtų įprastas darbas biure ar nekintantis koncertų skaičius kiekvieną savaitę, – tada būtų paprasta. Tačiau mes abu – išsiblaškę ir viską nuolat pamirštantys... Tad, sakykime, koncertų buvo šimtai. Visoje Lietuvoje ir toli už jos ribų.

– Kokios muzikos laukia klausytojai didmiesčiuose ir kokios – mažesniuose miesteliuose?

– Reikėtų klausti publikos. Kaip kadaise gerai sakė Aidas Marčėnas: mano skaitytojas man nesvarbus, už tai jį labiausia ir vertinu. Mūsų publika žino, kad mes nuolat improvizuojame ir niekada nebus tokio paties koncerto ir taip pat atliktos dainos. Kažko tikėtis einant į mūsų koncertus sudėtinga.

L. Zemgulio nuotr. 

– Kokias erdves renkatės savo koncertams? Ar esate reiklūs akustikai, aplinkai?

– Erdvės būna pačios įvairiausios – nuo vienuolynų rūsių iki kultūros centrų, teatro salių, scenų festivaliuose, bažnyčiose. Esame reiklūs garsui, kartu visada važiuoja mūsų aparatūra ir garso inžinierius Giedrius Ūsas. Esame reiklūs sau. Kad galėtume laisvai improvizuoti, scenoje jaustis ramiai, turi būti gerai pasiruošęs. Ypač turint galvoje tą gausybę instrumentų, kuriuos naudoja Saulius – nuo sintezatorių iki rylos, nuo klarneto iki dūdmaišio ar įvairių būgnų.

– Ką simbolizuoja koncertinio turo pavadinimas?

– Jis reiškia, kad man 40 metų. Vadinasi, aš jau 20 metų koncertuoju. Vienas arba su įvairiausiais muzikantais, įvairiausiomis sudėtimis. Tik tiek. Šis turas yra proga prisiminti tuos žmones. O prisiminti juos geriausia per dainas.

– Papasakok plačiau apie muzikinę programą. Kokia jos nuotaika?

– Man svetimas žodis „nuotaika“. Nuotaika priklauso klausančiajam, o ne dainai. Vienam „Raganų kraujas“ ar „Vėjas per tavo kelius“, „Lietaus kambarys“ yra ilgesingos dainos, raudos, meilės dainos, kitam – linksmas pokštas, kūną judinantys regis ar bliuzas. Kiekvienam skirtingai. Tad mes tiesiog grojame ir improvizuojame įvairiausius savo kūrinius.

Šių koncertų metu juos išdėliojau nuo seniausių (prieš 20 metų parašytų dainų, tokių kaip „Paasaris“) iki naujausių, gimusių pernai. Tarsi trumpa retrospektyva. Nors dainos negyvena mums įprastame laike, laiko dimensijai jos nepavaldžios, tačiau kaip ir kvapai – jos geba priminti kažką jaukaus, mielo, tikro.

J. Danielevičiaus nuotr. 

– Kokią nuotaiką diktuoja šis laikmetis, metų laikas, kūrybinė fazė?

– Mano nuotaika keičiasi 60 kartų per valandą, toks jau aš. Tai, kas vyksta pasaulyje (išoriniame ar vidiniame), neišvengiamai persikelia ir į dainas. Todėl vasario 24-ąją į eterį paleidome dainą „Geležinis lietus“. Nė vienam klausančiam nėra nė menkiausios abejonės, apie ką jį. Apie ką mes, kaip mes.

Mano kūrybinė fazė yra visada tokia pati: aš noriu spėti įrašyti tą toną dainų, kurios dar neįrašytos, ir iš visų jėgų tarp savo radijo darbų, kitos veiklos bandau rasti tam laiko. Labai tikiuosi su grupe kuo greičiau lįsti į studiją, tikiuosi su Sauliumi tęsti įrašus jo pasistatytoje studijėlėje.

– Kokiu muzikiniu sąstatu koncertuojate šiame ture?

– Mūsų koncertų sudėtis – įvairi. Pagrindas – mudu su Sauliumi, tačiau kartais jungiasi mūsų bosininkas Paulius Rukas, Vilniuje mane pasveikinti ateina „Baltasis Kiras“, Darius Žvirblis, Zala, poetai Rimvydas Stankevičius ir Vytautas Stankus, mano grupė „Vos Vos“ su smuikais, mušamaisiais, elektrinėmis gitaromis, akordeonininkas Nerijus Bakula ir dar tie, kurių neišduodu. Žinoma, su tokia sudėtimi sunku keliauti po Lietuvą, tad tolimesniuose miestuose visas krūvis tenka mudviem su Sauliumi. Tačiau, turint galvoje, kad jis koncertuose groja gal 40 instrumentų...

„Jei tavęs nebūtų“ –  http://linktr.ee/jeitavesnebutu

kovo 30 d. –  Telšių Žemaitės dramos teatras

kovo 31 d. – Alytaus miesto teatras

balandžio 3 d. – Kultūros fabrikas, Klaipėda

balandžio 12 d. – Utenos kamerinis teatras.