Apie savo gyvenimo ir darbo užkulisius Ąžuolas Misiukevičius diskutavo su „Žinių radijo“ žurnalistu.
– Ar žmonės gatvėje dažnai tave užkalbina?
– Taip, tikrai taip.
– Ką jie tau sako?
– Žmonės yra labai malonūs, ateina, pasisveikina ir palinki kažko gražaus. Jų komplimentai yra apie tai, kad aš juos įkvepiu ir suteikiu drąsos.
– Kas tavyje įkvepia kitus žmones?
– Žmonės jaučia, kas tu esi. Aš įkvepiu juos savo drąsa ir buvimu savimi.
– Ar žmonės tau sako frazes, kurias tu garsiai kartoji?
– Taip, man sako: „Tik į priekį, voveruška!“ Smagu, kad žmonės naudoja šias frazes. Buvo keli atvejai, kai žmonės jas išsitatuiravo.
– Ar tave seka daugiau moterų, ar vyrų?
– Mane labiausiai seka šarminguolės moterys, bet negalėčiau sakyti, kad vyrai neseka.
– Ar visos moterys yra šarminguolės?
– Taip.
– Net ir tos, kurios tau siunčia negatyvą?
– Tos, kurios ant profilių užsideda vazonus, mane labiausiai myli ir mane heitina. Tie, kurie mane heitina, tampa man pamoka. Aš niekada nesiuntinėju žmonių ant trijų raidžių, bet kai mane puola, aš duodu dvigubai atgal. Tada jie sako: „Kaip tu elgiesi, koks tu nepraustaburnis!“
Tos, kurios ant profilių užsideda vazonus, mane labiausiai myli ir mane heitina.
– Ar kada nors dėl to teko išspausti ašarą arba nuoširdžiai įsižeisti?
– Man teko lieti ašaras visą jaunystę ir paauglystę, nes išgyvenau skaudžiausias patyčias. Kai gauni labai daug skausmo, jis tampa nebeskausmingas.
– Ar tai buvo mokykloje?
– Taip, bet nereikia iš to daryti dramos. Kiekvienas žmogus praeina kažkokius sunkumus. Man jų yra buvę, bet po to nebe taip skauda. O kalbant apie socialinius tinklus, kartais tikrai nemalonu gauti komentarus. Aš žinau, kas aš esu ir kokią vertę turiu, bet man labai skaudu, kai žmonės rašo: „Kokia tavo mama iškrypusi, kad pagimdė tave tokį.“ Man labai skaudu, kai kažkas žeidžia mano šeimos narius.
– Ar tavo tėvai jautriai reaguoja į tai? Ar jie vieši, ar labiau linkę į privatumą?
– Mano šeimos nariai nėra nei vieši, nei privatūs. Jie naudojasi socialiniais tinklais kaip ir kiekvienas žmogus. Viskas yra gerai.
– Ar visi tavo šeimos nariai yra palaikantys?
– Labai. Aš esu be proto dėkingas. Man atrodo, kad mano pavyzdys įkvepia bendrauti su tėvais. Jaunimas neturi tokio santykio su tėvais, kad juos palaikytų bet kokia kaina.
– Kai kurie tėvai viešai išsižada homoseksualių vaikų, pyksta ir nekalba su jais. Vaikams tai gali būti didelė trauma. Kokį patarimą turi tokiems žmonėms?
– Neseniai man parašė sekėja ir paprašė užduoti asmeninį klausimą. Galvojau, kad klaus, kada vestuvės arba kiek vaikų turėsiu. Tačiau ji parašė, kad jos vaikas tikriausiai yra kitos orientacijos, kad ji myli jį, tačiau nežino, kaip susitaikyti su tuo, kaip reaguos aplinka. Aš parašiau, kad visiškai nesvarbu, kaip reaguos draugai ir pažįstami. Svarbiausia tai, kad tėvai priimtų vaiką. Kaip tu gali siekti savo svajonių, kai žinai, kad tavo artimiausi šeimos nariai tavęs nepalaiko?
Kaip tu gali siekti savo svajonių, kai žinai, kad tavo artimiausi šeimos nariai tavęs nepalaiko?
– Ar manai, kad vaikas tokiais atvejais gali būti užprogramuotas nesėkmei?
– Taip, nes negali atsiremti, išsipasakoti ir pasakyti, kad tau sunku. Yra daug jaunų žmonių, kurie dėl to pasitraukė iš gyvenimo. Ir už ką? Už tai, kad žmogus renkasi būti laimingas ir mylimas? Taip gražu, kai žmonės yra laimingi, tai kodėl kitas žmogus negali būti laimingas.
– Ar tavo verslas yra stipriai persipynęs su influencerio karjera? Koks būtų tavo verslas be socialinių tinklų?
– Amatas. Jei neliktų socialinių tinklų, tuomet liktų rankos. Kirpčiau plaukus, ką darau iki dabar. Man tai labai patinka. Aš sakau: parodykite nors vieną lietuvį, kuris gerai uždirba ir dirba vieną darbą. Pažiūrėkite į Lietuvos žvaigždes. Jie ir ant scenos dainuoja, ir keptuvėmis prekiauja. O aš dirbu su plaukais, su parduotuve, padainuoju ir pasikolioju.
– Tu dainuoji?
– Padainuoju su savimi, tik mano antra pusė to nemėgsta, nes aš neturiu balso.
– Kaip tavo antroji pusė priima Lietuvą?
– Jam labai patinka Lietuva, jis myli mūsų šalį ir stengiasi mokytis kalbos. Lietuva saugi ir graži. Jis prieš tai gyveno Paryžiuje, todėl yra su kuo palyginti. Tačiau man gaila, kad pas mus emigrantų tema pradėjo kvepėti rasizmu.
– Kaip žiūri į diskusijas apie migraciją? Ar pas mus per daug migrantų, ar ne?
– Nesu politikos žmogus, bet galiu pasakyti, kaip man atrodo. Negaliu pasakyti, ar tai yra daug, ar mažai. Neskaičiuoju, kiek tokių žmonių yra Vilniuje. Tačiau man labai keista, kai žmonės kalba: tegul jie atvyksta, padirba dvejus metus ir išvyksta. Palauk, o jei Lietuvoje prasidės karas? Tu pats bėgsi. Kas tuomet tu būsi? Pabėgėlis. Mes negalime smerkti.
Mes kalbame apie žmones, kurie mums pristatinėja maistą į namus arba vairuotojus. Tačiau nė vienas lietuvis nenori dirbti tokio darbo, nes moka mažai pinigų. Žmonės iš kitos šalies čia atvyksta ne iš gero gyvenimo. Tai viena pusė. O jei subėgtų visi emigrantai, tada būtų labai sunku viską suvaldyti. Prancūzijoje ir Švedijoje atsiranda chaosas.
– Užsiminei, kad turi klausos sutrikimų. Ar tai įgimta?
– Tai įgimta, nes gimiau trimis mėnesiais anksčiau. Turėjau gimti lapkritį, bet gimiau rugpjūtį. Galbūt man leido stiprius vaistus ir klausa sutriko.
– Ar norėtum turėti vaikų?
– Norėčiau. Manau, kad būčiau geras tėtis, nes esu geras žmogus. Nežinau, kaip bus, gal jų turėsiu, o gal ir ne. Bet man tai yra labai gražu. Aišku, bus žmonių, kurie sakys: „Na, jau kaip šitas gali kalbėti apie vaikus?“ O aš galiu užduoti paprastą klausimą: ką daryti, kai abu tėvai geria ir vaikas mato tokį gyvenimą?
– Ar kada nors buvai įsimylėjęs moterį?
– Ne.
– Kaip supratai, kad esi gėjus?
– O kaip tu supratai, kad esi heteroseksualus?
– Kai pradėjo traukti moterys.
– Tai va. Toks ir atsakymas. Kvailesnio klausimo negalėjau gauti.
– Kai kurie vieši žmonės užsiima aktyvizmu ir užsimena, kad pas mus yra blogos teisės.
– Man atrodo, kad man nereikia įrodinėti, kas aš esu. Aš ir taip kiekvieną dieną įkvepiu savo visuomenę rodydamas savo antrąją pusę ir šeimos narius. Man nereikia gauti dėmesio dėl to, kad esu gėjus. Aš esu Ąžuolas.
Man nereikia gauti dėmesio dėl to, kad esu gėjus. Aš esu Ąžuolas.
– Kaip vertini savo augimą socialiniuose tinkluose?
– Nesiekiu, kad sekėjai kiltų ar kristų. Darau tai, kas man patinka. Man labai gaila, kai žmonės skundžiasi, kad neateina sekėjai. Gaila, kai žmonės daro tai ne dėl savęs, o tam, kad įtiktų. Aš nesu sekėjų vergas.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
