– Pradėkime dar ne nuo „Žalgirio“, o nuo sportiškos TV3 televizijos, kuri, anot TV3 generalinės direktorės Lauros Blaževičiūtės, pamažu tampa aukščiausio lygio sporto renginių namais. Taigi, ką naujo išvysime pro tų namų langus šį sezoną?
– Sporto prasme šis TV3 sezonas bus išskirtinis. Žiūrovų laukia ne tik Lietuvoje didžiulio dėmesio sulaukianti Eurolyga, bet ir UEFA Čempionų lyga. Visas šio turnyro rungtynes ir toliau bus galima stebėti „Go3“ platformoje, o dalį jų šį sezoną rodys ir TV3 televizija. Vesti futbolui skirtas laidas patikėta man.
Šį Čempionų lygos sezoną turime ir savą istoriją – joje su Azerbaidžano „Sabah“ komanda debiutuoja treneris Valdas Dambrauskas. Būtent Valdas ją išvedė į Čempionų lygą – komanda įveikė visus keturis atrankos etapus ir tapo didžiausia šio sezono sensacija. Šis faktas sukėlė milžinišką susidomėjimą trenerio asmeniu visame pasaulyje. Juo domėjosi BBC, CNN, Anglijos ir kitų Europos šalių televizijos, mat Valdo istorija – visiškai holivudinė.
Kadaise pas Arūną Valinską žaidime jis laimėjo 4 tūkst. litų. Už tuos pinigus išvyko į Angliją, kur studijavo ir tikslingai siekė futbolo trenerio karjeros. Na ir ką – dabar jis su savo treniruojama komanda žaidžia Čempionų lygoje!
Tokios istorijos priartina Čempionų lygą ir prie Lietuvos žiūrovų. Kai šiame turnyre savo komandai vadovauja lietuvis, atsiranda dar viena priežastis jį stebėti ir sirgti.
– Taigi šį sezoną teks laviruoti tarp dviejų Lietuvoje itin populiarių sporto šakų: krepšinio ir futbolo. Jau turite patirties tiek vesdama „Go Žalgiris“, tiek rengdama laidas prieš pasaulio futbolo čempionato rungtynes. Ar šios dvi sporto šakos Jums pačiai vienodai artimos, o gal vis dėlto vieną kurią nors vesdama jaučiatės tvirčiau?
– Žinokite, tikrai nėra taip, kad vienur ar kitur jausčiausi stipriau. Nuo pat vaikystės mane lydėjo ir futbolas, ir krepšinis. Iki dabar puikiai pamenu 1999-ųjų Čempionų lygos finalą, o juk nuo tada prabėgo nemažai metų! Baigusi studijas dirbau sporto žiniose, tad turėjau sekti visų pagrindinių sporto įvykių pulsą. Man tai buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimo dalis.
Kur tvirčiau jaučiuosi? Manau, viskas priklauso nuo pasiruošimo ir tavo paties įsitraukimo. Jei turi ką pasakyti žiūrovui, visai nesvarbu, ar tai bus futbolas, ar krepšinis. Praėjusį sezoną mano gyvenime karaliavo „Eurolyga“, kuri iš tiesų atėmė didžiąją dalį laiko ir dėmesio. Šį sezoną jau teks dalyti save tiek futbolui, tiek krepšiniui.
Manau, viskas priklauso nuo pasiruošimo ir tavo paties įsitraukimo. Jei turi ką pasakyti žiūrovui, visai nesvarbu, ar tai bus futbolas, ar krepšinis.
– Ar įsivaizduotumėte, kad kitais metais šalia futbolo ir krepšinio atsirastų dar trečia Lietuvoje populiarėjanti sporto šaka ir savo laiką bei jėgas jau tektų dalyti į tris dalis? Beje, kokia sporto šaka tai galėtų būti?
– Nors atrodo neįtikėtina, kartais garsiai ištarti žodžiai, svajonės, tikslai labai pildosi. Tai norėčiau, kad ta trečioji sporto šaka būtų... UTMA – kovos menai.
Tos dvikovos dabar yra ant bangos, renka pilnas arenas, nors prieš metus tikrai nebūčiau taip pasakiusi. Tada gal būčiau pasirinkusi dailųjį čiuožimą. Šiuo sportu nuo vaikystės domiuosi. Prieš kurį laiką net esu dalyvavusi televizijos ledo šou – čiuožiau poroje su Sauliumi Ambrulevičiumi.
Arba tenisą. Jį irgi teko lankyti. Lietuvoje šiuo metu turime sparčiai augančių talentų. Tai, jeigu jie prasibrautų į pačius ryškiausius pasaulio turnyrus, neatmesčiau fakto, kad „Go3“ televizija sugalvotų kurti apie juos dar vieną atskirą laidą.
Kita vertus, kodėl gi negalėtų būti laida apie NBA? Žodžiu, svajonių ir pamąstymų yra. Viskas priklausys nuo to, koks bus žiūrovų susidomėjimas. Aš pasiruošusi vesti nors ir tris sporto laidas.
– Praėjusį sezoną TV3 auditorija labai išaugo. Ar Jums, kaip laidos vedėjai, tas skaičius ką nors keičia? Ar atsiranda didesnė atsakomybė, kai žinote, kad „Go Žalgiris“ žiūri tokia didelė Lietuvos dalis?
– Yra, tikrai yra ta papildoma atsakomybė... Įsijungia žmogiškumo faktorius, kuris tave ima veikti kaip žmogų: tas milžiniškas susidomėjimas, ažiotažas, skaičiai... Kai žinai, kad „Go Žalgiris“ transliaciją žiūrės maždaug pusė Lietuvos, tikrai sukyla dar daugiau adrenalino. Tačiau, kita vertus, manau, todėl ir dirbu šį darbą. Stengiuosi, kad žiūrovas kaskart gautų kuo didesnę kokybę.
– Kaip paskui tą sukilusį adrenaliną nunulinate? Įsivaizduoju: grįžtate po varžybų namo, o širdis tiesiog šokinėja iš jaudulio, smegenys tvinksi, nepavyksta užmigti... Ar, pažvelgus į ramiai snaudžiančią dukrytę, viskas savaime normalizuojasi: grįžta ramybė, sulėtėja pulsas?
– Iš dalies jūs teisi – kai pamatau miegančią Luką, ir pati nusiraminu. (Šypsosi.) Tačiau lengva tikrai nebūna. Man visada prireikia bent poros valandų pereiti nuo vienų emocijų į kitas. Todėl, kai baigiasi „Žalgirio“ rungtynės, niekur neskubu. Ne tik dėl to, kad aplink areną susidaro didžiulės spūstys. Yra ir kita priežastis – darbas užkulisiuose.
Ne paslaptis, kad egzistuoja garsusis „Žalgirio“ koridorius, kuriame po rungtynių vyksta labai daug įdomių pokalbių. Ten ir nusiramini, ir atsikratai visų per žaidimą patirtų emocijų. Kalbamės su kolegomis, žaidėjais, treneriais. Ten, galima sakyti, vyksta atskiras gyvenimas po rungtynių.
Tame koridoriuje visada praleidžiu kokią valandą, kartais ir dvi. Tai man savotiška terapija po visų išgyvenimų. Prisimenu pačią sezono pabaigą, kai „Žalgiris“ žaidė su Šarūno Jasikevičiaus Stambulo komanda. Va ten tai adrenalinas veržėsi per kraštus.
– Ar galėtumėte išduoti, kas vyksta po varžybų tame vipiniame „Žalgirio“ koridoriuje? Ar sportininkai, treneriai Jus jau priima kaip savą?
– Tame koridoriuje gali atsidurti tik savos aplinkos žmonės. Tikrai jaučiu pasitikėjimą – ir žaidėjų, ir trenerių. Tačiau, aišku, tas tarpusavio ryšys turėjo būti užaugintas: jis neatsirado iš niekur.
Daug žmonių mane žinojo iš anksčiau – juk mano, kaip sporto žurnalistės, karjera trunka jau daugiau nei penkiolika metų. Yra netgi žaidėjų, su kuriais aš augau. Tas pats Jonas Valančiūnas, kuris grįžta į „Žalgirį“, yra sportininkas, kurį kalbinau daugybę kartų ir vis skirtingose pasaulio vietose: Toronte, Londone, Denveryje, Pekine ir kitur. Lydėjau Joną per visą jo sportinę karjerą, kalbinau visus tuos penkiolika metų. Natūralu, kad jis, o ir kiti krepšininkai jau pasitiki manimi.
– Praėjusį sezoną sakėte, kad žinote visus Eurolygos trenerius, mokate prie kiekvieno jų prieiti. Ar yra žaidėjų, trenerių, kuriuos dar reikia jaukintis?
– Ne, jau nebėra. Įdirbis daro savo. Tačiau tikrai ne visi, su kuriais man tenka susidurti, yra prognozuojami. Kadangi tai žinau, manęs šis faktas nebegąsdina.
Yra gal trys ar keturi „Eurolygos“ treneriai, kurie tau gali labai grubiai atsakyti į klausimą arba labai nemandagiai atsukti nugarą. Taip iš tiesų buvo praėjusį sezoną. Neabejoju, kad panašiai bus ir šį. Tačiau tai tiesiog neišvengiama mūsų darbo dalis.
Juk ten, kur rungtynės, verda emocijos. Vieni laimi, kiti pralaimi. Visi esame žmonės... Aš to nepriimu asmeniškai. Tikrai kur kas labiau išgyvenu, jei ką nors pati ne taip pasakau ar paklausiu tiesioginiame eteryje.
Tačiau vėlgi žinau, kad eteris taip veikia ir kartais taip susuka smegenis… Moksliškai įrodytas faktas, kad žmogus tiesioginiame eteryje gali nejučia pasakyti visai ne tą žodį, ne tą sakinį. Grįžusi namo ir atsisukusi laidos įrašą, kartais ir pati stebiuosi: kaip čia taip galėjau pasakyti? (Juokiasi.)
– Tarkime, uždavėte klausimą, o pašnekovas paliko Jus ant ledo – atsuko nugarą ar tiesiog pasipustė padus. Ar prisimintumėte panašų atvejį?
– Prisiminčiau, ir ne vieną... Tikrai žinau, kad su Š. Jasikevičiumi taip buvo praėjusio sezono pabaigoje. Aš labai taikiausi užduoti jam klausimą apie Feliksą Mitkevičių, pas kurį jis lankė treniruotes Kauno krepšinio mokykloje. Šią istoriją pasakodamas jis dažnai susigraudina. Norėjau, kad tą istoriją išgirstų ir užsienio auditorija, nes klausimą uždaviau anglų kalba.
Deja, Šarūnas net nesulaukė mano klausimo, tiesiog nusisuko ir išėjo. Visa laimė, kad tai nebuvo paskutinės „Eurolygos“ rungtynės. Kitą sykį, kai jis su komanda laimėjo, aš gavau antrą šansą užduoti tą patį klausimą ir jis labai gražiai į jį atsakė.
– Galbūt pasitaikė ir smagių nutikimų?
– Žinoma. Pamenu, kai kalbinau Tomą Masiulį, jis nelabai suprato mano klausimo, užduoto angliškai. Kaip tyčia, tuo metu prie jo pribėgo kito žaidėjo vaikai. Krepšininkas davė jiems „penkis“, o per tą netikėtą pertraukėlę man kilo mintis pakartoti tą patį klausimą lietuviškai. Tomas kuo puikiausiai į jį atsakė angliškai.
Manau, tokių smagių intarpų bus ir šį „Go Žalgiris“ sezoną. Juolab kad mūsų interviu vieta – labai triukšminga. Žiūrovas mato tik sienelę ir šalia manęs stovintį pašnekovą, bet tai, ką matome mes abu, – tiesiog beprotiška. Mes matome arenos užkulisius, sirgalių jūrą, žurnalistus, praeinančius krepšininkus, jų trenerius ir, aišku, visų tų žmonių emocijas: vienų – džiaugsmą, kitų – nusivylimą.
– Išduokite, kiek žiūrovams nematomo darbo lieka už kadro, kol Jūsų interviu – tas kelių minučių pokalbis – apskritai atsiduria televizijos ekrane?
– Faktas, kad visada nematomas yra pasiruošimas. Turi stebėti visas „Eurolygos“ rungtynes, kad tiesiog jaustum ir žinotum, kas ir kaip. Ne tik „Eurolygą“... Aš stengiuosi klausytis tinklalaidžių, pasikalbėti su ekspertais, kitais žmonėmis, kurie domisi krepšiniu.
Negana to, kai žiūriu rungtynes, tai nėra paprastas žiūrėjimas. Kiekvieną minutę ruošiesi kalbinti, dėlioji galvoje klausimus, iš kurios aplinkybės ar situacijos aikštelėje galėtum ką nors išpešti. Rungtynių metu aš niekada neatsipalaiduoju.
– Praėjusį sezoną sakėte, kad ypač didžiuojatės pokalbiais su Tomu Balčėčiu ir Tomu Okmanu. Ko tikitės iš šio sezono – gal jau žinote, su kuo labiausiai norėtumėte pasikalbėti?
– Galiu pažadėti, kad įdomių pašnekovų ir jų istorijų tikrai netrūks. Gražiai susidėliojo, kad paskutinėje praėjusio sezono laidoje T. Okmanas, kalbėdamas tiesiai į kamerą, kvietė J. Valančiūną atvykti į Kauną. Šio sezono pirmąją laidą mes būtent ir pradedame nuo J. Valančiūno. Manau, kad tai labai simboliška. Jonas juokėsi sakydamas: „Kaipgi aš galėjau nepaklausyti Tomo?!“
Iš tiesų, daug interviu turime nufilmavę. Jau buvome Stambule, kur kalbinome Š. Jasikevičių. Taip pat Igną Sargiūną, kuris šių metų liepą su Stambulo „Fenerbahče“ pasirašė 2+1 metų sutartį.
Naujajame sezone planuojame daugiau išvykų į kitus „Eurolygos“ miestus, daugiau susitikimų su žmonėmis, kurie svarbūs „Žalgiriui“, jo sirgaliams. Norisi, kad žiūrovai pabūtų su mumis ten, kur patys ne visada gali patekti.
– Sportas lieka sportu, bet kiek krepšininkai linkę atvirauti apie kitą savo gyvenimo pusę – kasdienybę už aikštelės ribų?
– Mano tikslas – ne asmeninis pašnekovo gyvenimas, bet noras atskleisti patį žmogų arba parodyti tokią jo pusę, kurios žiūrovas dar nematęs. Noriu, kad žiūrovai pažintų „Eurolygos“ žaidėjus ne tik kaip krepšininkus, bet ir kaip žmones.
Vis dėlto „Go Žalgiris“ nevirs gyvenimo būdo laida. Mes tiesiog bandysime priartinti krepšininką prie žiūrovo ir mūsų prioritetas vis tiek liks sportinė jo pusė. Tačiau, pažadu, tikrai sužinosite, kur Šarūnas šiais metais žais golfą ar kodėl jį taip traukia Afrika.
Mano tikslas – ne asmeninis pašnekovo gyvenimas, bet noras atskleisti patį žmogų arba parodyti tokią jo pusę, kurios žiūrovas dar nematęs.
– Ar skaičiavote, kiek kartų per savo žurnalistinę karjerą teko vykti į Kauną stebėti krepšinio rungtynių?
– Skaičiuoti neteko, bet turbūt susidarytų net keli šimtai. Norėčiau pasiekti tūkstantį...
– Ar teko pajusti tą ore tvyrančią atmosferą, kai šeimos – dideli ir maži, pasipuošę žaliai baltais marškinėliais, – žygiuoja per Laisvės alėją, šurmuliuoja kavinėse, laukdamos rungtynių?
– Žinau, kad tai vyksta, deja... Pati savo akimis nemačiau, nes mano pasiruošimas varžyboms prasideda labai anksti. Užtat kitą dieną, kai tenka lankytis Laisvės alėjoje, žmonės nesivaržydami prieina prie manęs, nori aptarti rungtynes, pasikalbėti, pasidalyti emocijomis, ir tai be galo smagu. Nė viename kitame mieste to nesu patyrusi.
Kauniečiai – labai nuoširdūs. Tikrai jaučiasi, kad Kaune „Žalgiris“ yra ne tik sporto komanda, bet ir tam tikra miesto tapatybės dalis.
– Prieš penkerius metus stažavotės JAV, vienoje didžiausių Amerikos sporto televizijos ir žiniasklaidos kompanijų. Įdomu, ko mes, lietuviai, galėtume pasimokyti iš amerikietiškos krepšinio televizijos ir, atvirkščiai, ko amerikiečių žurnalistai galėtų pasimokyti iš mūsų?
– Labiausiai galbūt man įstrigo skirtingi mūsų darbo mastai. Ten, kai vyksta laidų filmavimai, už kadro stovi labai daug žmonių. Pas mus jų gerokai mažiau, bet pats vaizdas ekrane – labai panašus.
Ten sporto laidų vedėjai yra milijonieriai. Kiekvienas turi savo vadybininką ir savo departamentus, kurie laidų vedėjus traktuoja kaip savo talentus. Ten sporto televizijos vedėjai yra tiek pat žinomi, kiek ir, tarkim, krepšinio žvaigždės. Atitinkamai tai atspindi ir jų uždarbis. Įstrigo ir tai, kad didžiausias eterio žvaigždes nuo studijos stalo arenoje iki užkulisių lydėjo apsauga. Ji lydėjo ir ESPN vedėją Maliką Andrews, su kuria tuomet susipažinau. Mes „Žalgirio“ arenoje į užkulisius grįžtame be palydos. (Šypsosi.)
Lietuvoje – didelis, nuoširdus žmonių įsitraukimas, stiprus krepšinio palaikymas. Tos atmosferos, kurią kaskart išgyvename Kauno „Žalgirio“ arenoje per rungtynes, mums galėtų pavydėti bet kuris Amerikos sporto laidų vedėjas.
– Ar yra klausimas, kurio krepšininkai labiausiai nemėgsta?
– Taip. Tai klausimas apie prognozes. Geriau jų tokių dalykų neklausti.
– Paatviraukite, ką krepšininkai veikia iškart po rungtynių, kai TV kameros jau išjungtos?
– Visų pirma, jie turi atiduoti duoklę žurnalistams. Todėl dalija interviu. Paskui – maudosi po dušu. Vėliau, nustebsite, bet yra dalis žaidėjų, kurie toliau eina sportuoti: mina dviratį, daro tempimo pratimus ir tai vadina greitesniu atsigavimu, kad kitą rytą po varžybų kūnui būtų lengviau.
Tikrai po rungtynių dar daug visko vyksta. Dažnai jas stebi krepšininkų šeimos, draugai, tad, nuaidėjus paskutiniam teisėjo švilpukui, jie eina pas savo žmonas, vaikus. Palaikymas žaidėjui – vienas svarbiausių dalykų, todėl, kiek tenka matyti, visų be išimties artimieji būna arenoje.
– Pabaigoje bent trumpai papasakokite, kaip šią vasarą leidote su savo artimaisiais: dvejų su puse metų dukryte ir vyru Sauliumi?
– Mano vasara prabėgo tarp Druskininkų ir Palangos – skirtinguose Lietuvos kraštuose, su daug daug futbolo... Kai jis baigėsi, tuomet karaliavo atostogos Lietuvoje.
Su vyru laikomės taisyklės, kad, kol galime, vasaras leidžiame Lietuvoje. Į užsienį su vaiku prilakstyti dar spėsime.
– Ko palinkėtumėte TV3 žiūrovams?
– Linkėti pergalių turbūt būtų per nuobodu? Geriau palinkėsiu istorinių krepšinio akimirkų. Mes kylame į dar neregėtas šio sporto aukštumas, todėl nepraleiskite nė vienų „Eurolygos“ varžybų, būkite tos istorijos dalimi!
(be temos)