Bent kartą per metus legendomis apipintas Apuolės piliakalnis tampa ypatingu traukos tašku. Tradiciškai vasaros pabaigai – šįsyk jau septintus metus iš eilės – čia vyko Baltijos regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis.
Mokėjo duoklę sidabru
Skuodo rajone netoli kraupaus pavadinimo Kaukolikų kaimo yra Apuolės piliakalnis. Legendos byloja, kad po kuršių kovų su vikingais ir kitais užpuolikais laukai likdavo nusėti kaukolėmis, tad dėl to kaimas ir gavęs tokį vardą.
Apuolė laikoma lietuviškosios ir latviškosios kuršių žemės sostine.
Garbingą šios vietovės praeitį primena kronikos, kuriose rašoma, kad XIII a. piliakalnis priklausė kuršiams. Jo viršuje stūksojo medinė pilis, yra išlikę ir gilaus šulinio pėdsakai.
Rimberto kronikoje "Šv. Auscharijaus gyvenimas" rašoma, kad Apuolės gyventojai kurį laiką priklausė švedams, bet vėliau iš jų išsivadavo. Tada juos užpuolė danai. Šį antpuolį apuoliškiai atrėmė.
853–854 m. Apuolės gyvenvietę ir pilį puolė Švedijos karalius Olafas. Kronikininkas rašė, kad Apuolę tąsyk gynė 15 tūkst. karių iš 5 sričių. Mūšis truko aštuonias dienas. Devintąją prasidėjo derybos. Apuoliškiai turėjo pripažinti švedų pergalę. Pilies gynėjai nugalėtojams sumokėjo didžiulę išpirką sidabru.
Kad metraštininkas nemelavo, įrodo ir archeologų kasinėjimai. Netoli piliakalnio yra kuršių kapinynas, kuriame randama puikių papuošalų bei ginklų liekanų.
Įsuko laiko mašina
Kadangi Apuolę didžiųjų miestų gyventojai gali pasiekti tik mašinomis, į rekonstruktorių festivalį daugiausia susirenka aplinkinių kaimų gyventojai. O iš atokesnių vietų atvyksta tik tikrieji istorijos brangintojai ir nepataisomi romantikai. Ir jie neapsirinka sukorę netrumpą kelią – įspūdžio negadina nei lietūs, nei vasaros pabaigoje gerokai anksčiau atsėlinančios sutemos.
Festivalis visada vyksta trečiąjį rugpjūčio savaitgalį. IX–XIII a. amatus ir karybą rekonstruojančių karinių istorinių klubų nariai ant piliakalnio susirenka dar penktadienį.
Jau tapo tradicija dvi dienas trunkančią šventę pradėti laužo įžiebimu.
Galingais ąžuolais apaugęs piliakalnis, Luobos ir Brukio upelių slėniai, aplinkui tvyranti tyla ir karybos klubų narių atkuriamas žilos senovės gyvenimas verčia XXI a. žmones pasijusti lyg įsuktiems laiko mašinos.
Ne tik suaugusieji rekonstruktoriai, bet ir mažučiai jų vaikai čia avi odinėmis naginėmis ir vilki drobiniais marškiniais. Rūbai, kailiai ir veltiniai gausiai dabinami žalvario bei sidabro papuošalais, kai kurių vyrų galvos – skustos, o barzdos supintos į kasas, odinės gertuvės. Į akis krinta ir kiti anuometės kasdienybės atributai – aštrūs peiliai ir lipdyti puodai, laužai su virš jų pakabintuose katiluose verdamu viralu, ausis pasiekia dūdmaišių garsai. Užsimerki ir jauti – žila senovė aplinkui. Džinsuotas, treninguotas čia jautiesi svetimas.
Viename Apuolės pakraštyje paprastai pluša amatininkai. Kitame – kovoms ruošiasi kariai. Ties viduriu – audrina vaizduotę muzikantai.
Skamba daug kalbų
Kaip ir kiekvieno miesto turgavietėje, čia galima pirkti. Tik kainos nemenkos. Mat pagaminti daiktą, naudojant senovinę techniką, nenukrypstant nuo archeologinių radinių formos, ne taip paprasta.
Vis dėlto perkančiųjų yra. Ir kaip nepirksi, kai meistras aiškina ornamentų prasmę, dėsto, kaip daiktas buvo naudojamas, kaip pagamintas. O jei ir nepirksi, smagu klausytis ramios išmanančio žmogaus kalbos.
Apuolėje galima susikalbėti keliomis kalbomis, nes čia dažniausiai atvyksta ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos rekonstruktoriai.
Dvi dienas aikštelėje vyksta riterių turnyras. Vyrai ne vaidina. Jie kaunasi nestabdydami rankos mosto.
Moterys aikčioja, pamačiusios ištryškusį kraują, žavisi prakaitu permirkusių riterių ištverme, stebisi ginkluote ir gūžiasi girdėdamos netramdomus kitų riterių šūksnius, kai šie palaiko saviškį.
Susirėmė ne juokais
Vakare, kai saulė jau baigė pasislėpti už tolimiausio miško, vyko kuršių ir vikingų kautynės.
Tris kartus kariaunos gąsdino viena kitą šūksniais ir bėgo mušti vieni kitų. Krito "nukautieji" ir "sužeistieji". Žiūrovai džiūgavo ir bandė fotoaparatais fiksuoti dramatiškas scenas. Pagaliau vienas neiškentęs šūktelėjo: "Kada moteris prievartausit?!"
Po didžiosios kovos aplinkinių miestų folkloro ansambliai pakvietė į folkloro naktį. Gaila tik, kad nebeturime dainų, kurias dainuodavo viduramžių šios pilies gyventojai.
Apuolė nenuvylė ir šiemet, nors rekonstruktorių šįkart sulaukė mažiau nei ankstesniais metais. Jau dabar aišku, kad kitais metais rugpjūčio pabaigoje savaitgalį čia praleis ne vienas.
Naujausi komentarai