Apie tikrą pirtį, trikojį hobį ir prisilietimą prie kultūrinio palikimo

– Kadangi net su hobiu niekur nepabėgote nuo didžiosios savo meilės pirties – ją pasirinkote fotografijų objektu, tai ir pokalbį pradėkime būtent nuo jos. O tiksliau – nuo pirtininkų. Sakykite, kaip juos atskirti – tikrus savo amato žinovus ir apsišaukėlius?

– Kaip iš esmės atpažinti gerą meistrą nuo blogo? Visų pirma, geras meistras daug nekalba. Jis tiesiog daro savo darbą. Pirtis duoda jam sceną. Prieš pirtininką sėdi auditorija, kurią jis gali vynioti aplink pirštą kaip šiltą vilną – visi tokie nuogi, beginkliai, patiklūs. Tuos nuogalius galima gerai pakaitinti ir kabinti ant ausų makaronus, kas neretai ir būna. Kai kurie žmonės stengiasi tik atrodyti gerais pirtininkais, nes tie, kurie jau yra, – elgiasi gerokai kukliau.

Antra, pažiūrėkite, kaip pirtininkas vanoja. Jei jis gali tą daryti lengvai, viena ranka, užsimerkęs, pusiau nusisukęs – kaip kad taksistas viena ranka vairuoja automobilį – turite sąlytį su savo amato profesionalu. Kai žmogus daug kartų tą daręs, jo judesiai kitokie. Pažiūrėkite internete, kaip briedis bėga per pusnynus ir koks plastiškas tuomet yra jo judesys. Viską be žodžių suprasite.

Trumpai tariant, geras pirtininkas visada daugiau juo būna, nei tokiu atrodo.

– O kokias klaidas, jūsų galva, žmonės dažniausiai daro eidami į pirtį?

– Žmonės į pirtį atsineša daug dalykų iš savo kasdienio gyvenimo. Stasys Daunys, Rumšiškėse gyvenęs pirties tyrinėtojas, mėgdavo sakyti, kad takas į pirtį yra labai reikšmingas dalykas. Mat eidamas į pirtį žmogus namuose palieka kasdienį gyvenimą, o pirtyje gyvena jau kitą – kažkuo artimą amžinajam. Pirtis – tarsi pusiaukelė į Anapus, nes, kaip sakoma, toliau tik mirtis. Ir aš su juo sutinku. Todėl didžiausia žmonių klaida – kad jie į tą kelionę per daug su savimi pasiima. Čia panašiai kaip su tais turistais, kurie kelioms valandoms važiuodami į gamtą vežasi pilną bagažinę komforto. O kiti tą patį kelią praeina su maža kuprinėle. Neapsikrovę. Mano galva, į pirtį irgi reikėtų eiti lengvai, be fizinio ir dvasinio bagažo.

Pirtininkas yra ne tik nugaros trynėjas. Jis truputėlį ir kunigas. Geras pirtininkas atsižvelgia ir į žmogaus būseną: stengiasi, kad jam palengvėtų, skausmas atslūgtų, nerimas praeitų.

– Ką turite omenyje, sakydamas bagažas?

– Šiais laikais turbūt tai būtų… alkoholio krepšys. Žmogus eina į pirtį ir nepasitiki, kad jį pirtis ir taip atpalaiduos. Dar kiti nešasi drabužių, nes bijo, gėdijasi. Trečias negeras dalykas yra tas, kad žmonės į pirtį atsineša daug visokių prisiminimų, pletkų, anekdotų. O turite atsiduoti šiam procesui. Panašiai, kaip atsiduodate saldžiam miegui, kai labai pavargęs grįžtate iš darbo: juk tuo metu nepuolate pasakoti namiškiams anekdotų?! Pasakysiu dar paprasčiau: pirtis tai – kai jūs gulatės pas gerą chirurgą darytis nesudėtingos operacijos, o jis jus užmigdo. Kažkas jus nurengia, kažką su jumis daro, bet jūs nebijote, nes pasitikite tuo chirurgu. Todėl ir eidami į pirtį turite pasitikėti pirtininku. O visa, kas nereikalinga, – palikti už durų. Pirtis pati viską sutvarkys.

Žvilgsnis: dukros portretas. Fotografuota su „Graflex Speedgraphic“ 4x5. Objektyvas – „Rapid Aplanat“ XIX a.

– Įdomiai čia palyginote… O aš tikėjausi, kad pulsite man įrodinėti, kokį vantos lapą, prieš einant į pirtį, geriau prigriebti.

– Pirtininkas, matote, yra ne tik nugaros trynėjas. Jis truputėlį ir kunigas. Geras pirtininkas atsižvelgia ir į žmogaus būseną: stengiasi, kad jam palengvėtų, skausmas atslūgtų, nerimas praeitų. Kartais gi visai nesvarbu, kur kunigas tą mūsų išpažintį išklausys, – ant akmens pamiškėje, klausykloje, o gal pirtyje. Gera pirtis turi būti organizuota taip, kad žmogus joje būtų pirminis, o pirtis – antrinė.

Kartais pastebiu, kad, eidami į pirtį, žmonės atsineša per daug taisyklių – netgi apie pačią pirtį. Patikėkite, kad tas per didelis žinojimas ir reguliavimas nėra gerai. Juk ir pati gamta mėgsta improvizuoti. Geras pirtininkas taip pat aklai nesilaiko taisyklių. Jis sugeba improvizuoti ir su kiekvienu žmogumi leistis į atskirą kelionę, kuri gali būti vienokia, bet gali būti ir visiškai kitokia… Pirtininkas neturi žaloti žmogaus kūno pernelyg dideliu karščiu, o proto – pernelyg didele žodžių intervencija. Jis tiesiog turi leisti žmogui būti pirtyje.

– Tai tegul pirtis kūrenasi, o mes pakalbėkime apie jūsų hobį…

– Tas hobis atsirado seniau nei pati pirtis. Kalbu apie fotografiją. Matote, neperseniausiai grįžau prie jaunystės laikų analoginės fotografijos. Su skaitmenine irgi nesu susipykęs. Kadangi jos reikėjo darbui, – turiu visą paties darytą pirties kultūros atgimimo nuotraukų archyvą. Betgi to skaitmeninio fotografavimo aš nė nevadinu hobiu.

– Visai kas kita analoginė fotografija? Sakykite, o kaip pajutote jos šauksmą arba, tiksliau, kvietimą prie jos grįžti?

– Maždaug prieš trejetą metų aš pajutau, kad noriu tuos žmones pirtyje įamžinti truputėlį giliau. Net prisiminiau tokį sparnuotą posakį, kad nespalvota fotografija užfiksuoja žmogaus sielą, o spalvota – tik jo drabužius. Ėmiau galvoti, kad ir pirtyje žmogus nusirengia ir tampa laimingesnis. Moterys atjaunėja. Tikrai, aš tai matau.

– Ir tuomet jums gimė mintis kažkaip užfiksuoti tuos tikrus dalykus. Sumanėte pasitelkti nespalvotą fotografiją?

– Na taip… Ir dar dėl to, kad aš mėgstu dūminę pirtį, rūpinuosi, kad ji po truputėlį atgimtų. Dūminė pirtis man – kaip geras sūris, kurį sudaro vos keli ingredientai. Lygiai tas pats ir su dūmine pirtimi. Joje tik keli akcentai: akmuo, malka, vanduo ir vanta. O gaunasi taip, kad paskui tą dūminukę ilgai atsimeni… Dūminės pirties paprastumas man priminė analoginę fotografiją. Juk jei nuotrauka, daryta su telefonu, paprastai parodo žmogų, koks jis norėtų būti gražus, tai pirtis atskleidžia, koks tas žmogus yra iš tiesų. Ir jei bandai kultivuoti tą tradicinę pirtį, kokia mūsuose buvo prieš 100 metų, tai natūralu, kad tau norisi imti į rankas kamerą, atėjusią irgi iš panašių laikų.

– Kur tokią radote?

– Teko paieškoti. Iš seniau turėjau fotografavimo patirtį su siaurajuostėmis kameromis, betgi šįsyk norėjau ko kito – troškau kadro kokybės. O tam, kad kažką daugiau vienu kadru atskleistum, – reikėjo didesnio juostelės ploto. Todėl ėmiau svajoti apie formatinę kamerą, į kurią dedasi fotoplokštelės. Buvau matęs ją karikatūrose, kur žmogus, pasistatęs trikojį ir palindęs po marška, kažką po ja buria… Radau tokią internetinėje "Ebay" parduotuvėje.

– Betgi tokios kameros labai brangios? Ir dar reikia išmanyti jų techninę sudėtį, kad netyčia negautum katės maiše.

– Aišku, kad čia manęs laukė krūva iššūkių – turėjau sužinoti, kas yra objektyvas, kas yra užraktas; dar – kaip įdėti filmą, kaip jį išryškinti; pasidomėti apie tinkančius chemikalus ir t.t. Kadangi jaunystėje daug dirbau su siaura, 35 mm juostele, įgūdžius teko tik prisiminti – panašiai kaip skautui senatvėje laužą sukurti (juokiasi).

– Kaip suprantu, savo hobyje viską darote pats – nuo fotoplokštelės įdėjimo, paukščiuko išskridimo, kadro išryškinimo ir… nuotraukos padarymo bei pakabinimo?

– Tame juk ir yra visas įdomumas. Pamenu, pirmąsyk per skelbiu.lt nusipirkau didžiulį chemikalų rinkinį. Ir pradėjau gilintis į tą formatinę fotografiją, – ji man priminė senovinės dūminės pirties iškūrenimą. Tu atsineši malkų, vandens, užkuri, lauki, kūreni, vėdini, nuplauni suodžius nuo akmenų. Visą laiką turi būti šalia, dalyvauti asmeniškai… Lygiai taip ir formatinėje fotografijoje – tu nueini visą ilgą kelią nuo juostelės parinkimo, ryškalų gamybos, siužeto ir gero apšvietimo paieškos, kadro komponavimo, suvedant ryškumą ir, galų gale, paspaudžiant mygtuką.

Dar vienas svarbus žinojimas, – kad galimi tik keli kadrai. Kad nuspaustum užraktą – turi išlaukti. Čia kaip merginą pažinti. Pirmą pasirinkęs nepuoli išsyk ženytis – turi įsižiūrėti, įsijausti. Ne kiekvienas kadras yra tavo. Turi atsirinkti, o kai tą išmoksti – šiame hobyje atrandi daug nuostabių dalykų. Beje, dar vienas bendrumas tarp tradicinės senovinės pirties ir fotografijos – prie jų abiejų žmones reikia kviesti, įkalbinėti, šviesti.

– Jūsų trikojis hobis nėra labai patogus. Iš pradžių turite surasti kadrą, išimti ir išskleisti fotoaparatą, pamatuoti šviesą, nustatyti ryškumą, įdėti plokštelę, uždaryti objektyvą, ištraukti užsklandą ir tik tada…

– Pliaukšt! Nupyškinti kadrą, padėti užsklandą atgal, ištraukti kasetę, įsidėti ją į kuprinę, uždaryti fotokamerą, susipakuoti ją į kuprinę. Matote, kokia ilga litanija?!

– Tai jau tikrai… Ir visa šita, liaudiškai tariant, vozonė jūsų neatbaido nuo trikojo hobio?

– Kaip matote, ne. Tik prie šito plačiajuosčio fotoaparato labiau mėgstu stacionarią pirtį, o ne keliones. Iš anksto gerai apgalvoju, ką fotografuosiu – ar pačią pirtį, ar žmones po pirties, o gal pirtį peizaže. Pagal tai pasirenku ir objektyvą (vieni yra portretiniai, kiti peizažiniai). Tuomet laukiu šviesos, nes fotografija ir yra piešimas šviesa. Puiku, kai ji neakina žmogaus, tuomet ir neišplokština siužeto. Paskui gaudau momentą, kad ir pats žmogus būtų laimingos būsenos…

– O kaip žmonės viešose vietose reaguoja į jūsų trikojį?

– Kuo puikiausiai. Pastebėjau, kad jei pasistatau trikojį kur nors Katedros aikštėje, tai būtinai kažkas sustoja ir užkalbina. Paprastai tai būna užsieniečiai, nes jie drąsesni. Papasakoji jiems kažką. O dažnai žmonės klausia, ar gali mane befotografuojantį nufotografuoti? Aišku, juos dominu ne aš, bet už mane vyresnė mano kamera. Jai 72-eji.

Svečias: garsus pasaulio pirtininkas Mikkelis Aalandas Pirčių sodo dūminėje. Kamera – „Graflex“ 4x5.

– Jūsų kalboje daug nuostabių palyginimų. Kam šįsyk prilygintumėte savo kamerą?

– Na… gera kamera – kaip automobilis. Kai tu važiuoji senoviniu automobiliu, tikrai visi atkreipia į tave dėmesį. Kaip ir į mano kamerą, kurią sudaro oda, medis, chromuotas metalas ir stiklas. Tai XX a. pirmosios pusės laikų amerikietiškas "Graflex." Pati populiariausia laikraštinių reporterių priemonė to meto Amerikoje. Tarpukaris, gangsterių laikai, šaltasis karas, – tai buvo aukso epocha "Graflex" formatinėms kameroms. Dažnai jas matau tą laikotarpį vaizduojančiuose filmuose, istorinėse fotografijose. Garsūs to meto fotografai dirbo su jomis. Kai amerikiečiai atidarinėjo antrąjį frontą – žuvo daug žmonių. Hitlerininkai tiesiog kulkosvaidžiais šienavo amerikiečius, anglus, kurie šturmavo Normandijos pliažą. Kitą rytą pliaže mėtėsi ne tik šalmai ir kūnai, bet ir štai tokios kameros. Mat karo korespondentai, ėję tuo metu į mūšį, naudojo būtent jas.

Daug dar galėčiau apie jas pasakoti… Gaila, kad nežinau, kokiam žmogui konkrečiai priklausė maniškė. Tik matau, kad ja buvo pasirūpinta. Pirkau ją iš žmogaus, kuris pardavinėjo visą namo turinį. Tas žmogus nežinojo, ar ji išvis veikia. Tai buvo loterija. Ir aš laimėjau. Gavau lagaminą su kamera, naudota, bet nesugadinta. Ypač nudžiugau sveikais objektyvais.

– Vadinasi, jūsų hobis yra kur kas platesnis, nei tik fotografavimas senovine kamera – visi tie techniniai dalykai, apie kuriuos nusimanote, juk neatėjo iš karto?

– Žinoma, kad ne. Teko skaityti, domėtis. Daug informacijos radau anglų kalba. Betgi kaipgi kitaip. Jei jau vaikinas iš tiesų domisi mergina, tai jam bus įdomu viskas – jos tėvai, net jos vaikystės nuotraukos. Lygiai tas pats ir su tuo mano hobiu. Jei myliu fotokamerą – domėsiuosi ir jos istorija. Čia panašiai kaip Stasys Brunza, mėgstantis ir renkantis automobilius. Apie kiekvieną iš jų jis gali papasakoti labai įdomių dalykų. Sykį, pamenu, man pasakojo apie vieną automobilį iš A.Lukašenkos garažo.

– Tai šiuolaikinę skaitmeninę fotokamerą laisvalaikiu visai ignoruojate?

– Žinote, man fotografija yra ne tik hobis, bet ir prisilietimas prie kultūrinio palikimo. O dabartinės fotokameros yra suprojektuotos kompiuterio. Ir šiuolaikiniai fotoobjektyvai yra chirurgiškai tikslūs. Maniškė – kitokia: ji piešia gyvą vaizdą, kuriame gali būti kažkokie iškraipymai, netolygumai. Betgi, kaip aš sakau, tas vaizdas kvėpuoja ir perteikia žmogaus sielą.

– Minėjote, kad į jūsų fotokamerą dedasi specialios plokštelės. Iš kur jų gaunate, ar jos dar gaminamos?

– Seniau jas visur gamino, o dabar – tik ten, kur susiformavo sena gamybos kultūra. Anglijoje – "Ilford", JAV – "Kodak", Japonijoje – "Fuji", Čekijoje – "Foma". Tačiau atsiranda ir naujų dirbtuvių, iš naujo atrandančių fotojuostos gamybą. Kai kas net japonišką rankų gamybos popierių paverčia fotojuostele...

Aš esu vadinamosios lėtosios juostelės naudotojas. Dabar jau tokios negaminamos, bet galima rasti senų, pasibaigusio galiojimo. Šiuo metu turiu 100 plokštelių. Širdis dreba – jų mažėja. Betgi tai netrukdo (kaip ir žinojimas, kad esame mirtingi) džiaugtis gyvenimu ir fotografuoti jo grožį. Sąmoningai fotografuodamas išmokau vertinti kiekvieną kadrą. Jų kolekcija (negatyvai) auga po truputį. Kodėl neskubu daryti nuotraukų? Laikausi tos nuomonės, kad tikrąją kadro vertę pajunti mažiausiai po savaitės. Kadras turi subręsti. Tik paskui gali jį nusiskenuoti ir spręsti – verta ar neverta daryti nuotrauką. Šiuolaikinės skaitmeninės fotografijos bėda, kad rezultatą jau matai išsyk telefone, o jis turėtų nugrimzti į ilgalaikę atmintį… Žmogus jau toks padaras, kad labiausiai vertina tai, ką praranda (juokiasi).

– Ar niekada nekilo mintis padaryti kadrų, užfiksuotų jūsų senovine fotokamera, parodą?

– Dar ne laikas. Šį hobį atradau visai neseniai. O ir kadrų gerų archyvuose gal tik koks 100. Turiu dar įprasti pats spausdinti iš jų savo nuotraukas. Tai būtų pats viso mano hobio finalas. Nenoriu, kad į jį kištųsi skaitmena. Tai atrodytų tarsi to rugio grūdo, kurį pats pasėjau, išauginau ir nuskyniau, užkonservavimas. Noriu natūralaus, gyvo, o ne pasterizuoto pieno. Noriu garuojančios duonos iš kaimiškos krosnies, o ne supakuoto fabrikinio produkto. Mano tikslas – viską nuo pradžių iki galo daryti pačiam, ir tik tuomet jau džiaugtis parodos vaisiais.