Ypatingas gyvenimo etapas
Lietuvos estrados primadonos Birutės Petrikytės dukra Andželika prisipažįsta labiausiai besistebinti tuo, kaip greitai bėga laikas.
„Šiaip tai viskas gerai. Suprantu, kad man 55 metai ir jų neišvengsi, ir jaunyn mes jau niekas neiname, bet nesuvokiu vieno dalyko, kodėl taip greitai bėga laikas. Nieko nespėjame, ši vasara praėjo kaip penkios minutės, Kalėdos jau ant nosies, žiūri, kad jau ir Velykos ne už kalnų, ir vėl vasara. O kiek dar bus vasarų, Kalėdų, Velykų, gimtadienių, tai tik pats Dievas težino“, – svarsto garsi atlikėja.
Andželika penkiolika metų dirbo medicinos slaugytoja Kauno klinikų Naujagimių skyriuje. Šis ilgas profesinis etapas jos gyvenime užima ypatingą vietą. Kalbėdama apie svarbiausią savo darbą ji pabrėžia pribuvėjos darbo prasmę – pasitikti į gyvenimą ateinantį žmogų ir būti šalia pačioje jo kelio pradžioje. Būtent galimybę prisidėti prie šios pradžios A. Petrikytė vertina labiausiai.
Medicinos patirtis jos biografijoje susipynusi su muzika: Andželika koncertavo ir tuo metu, kai jos gyvenimas buvo susijęs su Kaunu ir darbu Klinikose. Taigi publikai pažįstama atlikėja turėjo ir kitą profesinę kasdienybę, kurioje daug metų skyrė kūdikiams.
Pajūris – artimas ir mielas
2008 m. Andželika iš Kauno persikėlė į pajūrį. Daiktams susirinkti jai pakako trijų valandų. Į naujus namus iškeliavo ir koncertiniai drabužiai, ir keturiasdešimties suvenyrinių ir žaislinių varlių kolekcija.
„Toks jau aš žmogus – žiūriu ne atgal, o į priekį“, – apie šį sprendimą tuomet „Kauno dienai“ sakė ji.
Pajūris jai buvo pažįstamas nuo vaikystės: iki dešimties metų Andželika gyveno Klaipėdoje. Todėl persikraustydama jautėsi tarsi grįžtanti namo. Kaune liko svarbus gyvenimo etapas, o Šventosios apylinkėse prasidėjo darbas šeimos restorane „Birutės uostas“.
Čia jai teko imtis įvairiausių užduočių. Barmenės darbą papildė administravimas, švenčių organizavimas ir paprasčiausi tvarkymosi rūpesčiai. Apie tai Andželika pasakodavo be užuolankų – šeimos versle užduotis diktuodavo svečių poreikiai ir kasdieniai restorano rūpesčiai.
Muzika buvo visai šalia. Šeštadieniais ji nuo baro skubėdavo persirengti, pasiruošti pasirodymui ir dainuoti restorano svečiams. Per vieną vakarą tilpdavo ir kasdieniai darbai, ir susitikimas su klausytojais.
Dainuoti – didžiulis malonumas
Andželikos muzikinėje biografijoje yra savarankiškas solinis repertuaras. 2003 m. pasirodė jos albumas „Aštuonios ryto ir nieko kito...“, kuriame skamba „Meilės rojus“, „Meilės laivas“, „Jausmų karaliai“. Šie įrašai primena jos pačios kelią muzikoje greta bendrų pasirodymų su mama.
2021 m. Birutė ir Andželika pristatė Stano sukurtą dainą „Amžina“. Karantino laikotarpiu gimusi daina papildė bendrą mamos ir dukros repertuarą. Bendras dainavimas liko viena iš veiklų, kuriose susitinka mama ir dukra.
Savo santykį su scena Andželika yra nusakiusi labai paprastai. „Niekada nenorėjau tapti ryškia žvaigžde“, – tada sakė ji. Tame pačiame pokalbyje pridūrė: „Man dainavimas yra malonumas.“
Ši nuostata padeda suprasti ir jos pasirinkimus. Gyvendama Vokietijoje Andželika koncertavo, padėjo bičiulei rengti šventes. Muzika liko artima net tada, kai Lietuvos viešumoje moteris buvo matoma rečiau. Persikrausčiusi ji rasdavo progų dainuoti naujoje aplinkoje ir išsaugoti ryšį su muzika.
Be galo gera, kad galime kartu dainuoti, dirbti, pasikalbėti apie tai, kas rūpi.
Išsipildė nuojauta
Vienas netikėčiausių jos gyvenimo posūkių prasidėjo nuo svajonės. Pradėjusi dirbti šeimos restorane Andželika dienoraštyje užrašė nuojautą, kad vieną dieną pro jo duris įžengs jos žmogus. Vėliau, pasakodama pažinties su Michaeliu istoriją, ji prisiminė šį įrašą.
Prieš šią pažintį ji jau buvo patyrusi pirmosios santuokos iširimą ir augino sūnų Antaną. Andželika yra pasakojusi, kad tada antros santuokos neplanavo. Michaelio pasirodymas pakeitė jos nusistatymą: atsirado žmogus, su kuriuo norėjosi kurti bendrą ateitį.
Tuo metu Kylis jau buvo jai artimas. Dar nuo 1999-ųjų Andželika su mama aštuonerius metus dainavo iš Klaipėdos į šį Vokietijos miestą plaukiojusio kelto „Kaunas“ restorane. Laisvu laiku vaikščiodavo po miestą ir vis labiau prie jo prisirišdavo.
2011 m. sugrįžusi į Kylį Andželika pateko į liūtį. Nuo lietaus pasislėpė užeigoje ir ten susipažino su ją nuomojusia lietuve Danute Skučiene. Užsimezgusi draugystė netrukus atvedė naujų svečių į „Birutės uostą“ Lietuvoje: Danutė atvyko su bičiuliais, tarp kurių buvo Michaelis.
Tą vakarą svečiams buvo parodytas koncerto vaizdo įrašas. Pamatęs dainuojančią Andželiką, Michaelis ištarė lietuvišką komplimentą: „Gražus mergaitė.“ Šis komplimentas patraukė Andželikos dėmesį – Michaelis jai išsiskyrė iš visos kompanijos.
„Matyt, pats Dievas norėjo, kad mes susitiktume“, – 2013 m. „Lietuvos rytui“ sakė Andželika. Jai šią pažintį lydėjo visa atsitiktinumų virtinė – pamiltas miestas, netikėtai užklupęs lietus ir žmogus, kurį sutiko Lietuvos pajūryje.
Per gimtadienį – piršlybos
Spalio 26-oji porai tapo ypatinga dėl dar vienos priežasties. 2012 m. Michaelis Andželikai pasipiršo būtent per jos gimtadienį. Kitų metų rugpjūčio 17 d. jie susituokė Palangoje.
Tą dieną nuotaka pasirinko vasarišką, gėlėmis margintą melsvos ir gelsvos spalvų suknelę, ryškiai geltonus aukštakulnius, o plaukus papuošė rugiagėlėmis. Vestuvių apranga atitiko pajūryje vykusios šventės nuotaiką. Po ceremonijos Andželika kalbėjo apie savo apsisprendimą: „Žinau, kad pasirinkau tinkamą žmogų.“
Ruošdamasi vestuvėms ji pasakojo, kad pokyliu ir vaišėmis pora rūpinsis pati. Šventę planavo šeimos restorane, į ją kvietė gausų artimųjų, draugų ir muzikantų būrį. Įprastai rūpindavusis kitų šventėmis, tąkart Andželika organizavo savąją.
Kuriant bendrą gyvenimą kitoje šalyje reikėjo ir praktiškų pastangų. Andželika mokėsi vokiečių kalbos, kad galėtų laisviau bendrauti su vyru ir jo šeima. 2013 m. pasakojo kasdien tam skirdavusi maždaug po dvi valandas.
Kalbėdama apie santykius ji yra pabrėžusi pasitikėjimo ir savarankiškumo svarbą. Dar 2012 m. interviu „Žmonėms“ sakė, kad kartu gyvenantys žmonės „turi išlikti nepriklausomi ir išsaugoti asmeninę laisvę, bet pasitikėti vienas kitu“. Tokį požiūrį ji siejo su noru mylėti žmogų ir gerbti jo laisvę.
Sugrįžti skatino vyras
Po maždaug dešimtmečio Kylyje pora vėl pakeitė gyvenamąją šalį. Apie 2022 m. Andželika su Michaeliu persikėlė į Lietuvą. Kaip ji vėliau pasakojo, šį sprendimą labiau skatino vyras, kuriam patinka Lietuvos gamta. Noras čia gyventi jam buvo kilęs jau anksčiau.
Pačiai Andželikai prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos padeda jos būdas. 2024 m. kalbėdama su TV3.lt ji juokavo, kad „net jei Mėnulyje gyvenčiau, turbūt viskas būtų gerai“. Už šios saviironijos galima įžvelgti tai, ką rodo ir jos biografija: ji ne kartą ryžosi persikelti, mokytis ir kurti kasdienybę iš naujo.
Grįžusi į Lietuvą Andželika vėl įsitraukė į šeimos verslą. „Birutės uostas“ ir šiandien yra vieta, kur susitinka šeimos darbas, bendravimas su svečiais ir muzikinio gyvenimo prisiminimai. Šiemet televizijos laidoje abi Petrikytės vėl dalijosi šio verslo kasdienybe.
Dainininkė su lėkštėmis
Darbas restorane Andželikai suteikė progų pasijuokti iš situacijų, kai žmogaus matomumas televizijoje susiduria su paprasčiausia kasdienybe. Lankytojai ją atpažindavo ir nustebdavo, kad žinoma atlikėja pati aptarnauja svečius. Apie tokias reakcijas ji pasakojo su šypsena – restorane tai buvo jos darbas.
Niekada nenorėjau tapti ryškia žvaigžde. Man dainavimas yra malonumas.
Šiai veiklai pravertė senas pomėgis gražiai serviruoti stalus. Andželika mėgo puošti šeimos švenčių stalą, o pradėjusi dirbti prie baro mokėsi iš knygelės, vėliau – iš profesionalų. 2025 m. vasarą ji džiaugėsi, kad patikima komanda pagaliau leidžia daugiau laiko skirti koncertams.
Mokymasis tęsėsi ir perkopus 50-metį. Pernai Andželika pasakojo, kad darbo poreikiai paskatino išmokti naudotis kompiuteriu, prie kurio anksčiau nesėsdavo. Reikėjo atlikti užduotis, todėl teko pačiai sėsti ir išmokti. Tai mažesnė permaina nei persikraustyti į kitą šalį, tačiau kasdienybėje taip pat pareikalavo pastangų.
Stiprus ryšys su mama
Andželiką ir Birutę sieja bendri koncertai, darbas ir labai artimas asmeninis ryšys. Pernai dukra pasakojo, kad, namiškiams jau sumigus, jos su mama dar rasdavo apie ką kalbėtis. „Mes tiesiog niekada neatsikalbame“, – tuomet sakė ji.
Artumas netrukdo kiekvienai turėti savo nuomonę. „Visko būna – apsišaukiame, pasibučiuojame ir toliau važiuojame“, – jųdviejų bendravimą apibūdino Andželika.
Iš mamos perimtas vertybes Andželika sieja su meile ir ištikimybe. Jai svarbu neišduoti artimo žmogaus, išsaugoti pasitikėjimą šeimoje. Apie tai ji kalba ir kaip apie pamoką, kurią perėmė jos sūnus Antanas, – šeimos supratimas apie artumą keliauja iš kartos į kartą.
Birutė yra surengusi dukrai įsimintinų gimtadienių. Andželikos 50-mečiui ji slapta subūrė bičiulius, kurie keltu atvyko jos pasveikinti į Vokietiją. Vienas draugas atsivežė net garso ir apšvietimo įrangą, o šventė truko kelias dienas.
Praėjusiais metais mama dukrai padovanojo kelionę dviese į Malagą. Prieš 54-ąjį gimtadienį Andželika pasakojo, kad sau labiausiai norėtų palinkėti sveikatos ir daugiau kelionių. Tokie norai gražiai pratęsia jos gyvenimo istoriją, kurioje nuolat atsiranda vietos naujoms pažintims ir išvykimams. Šventė tampa proga susitikti su žmonėmis, su kuriais norisi pasidalyti tuo džiaugsmu.
Šventinė iškyla laivu
Dainininkė B. Petrikytė savo dukrai surengė ir 55-ojo gimtadienio iškilmes. Andželika kartu su draugais į uostą atvyko baltu limuzinu ir savo gimtadienį pasitiko Baltijos jūroje, iškylaudama pramoginiame laive. Tarp svečių buvo Lietuvos šlagerių karalius Romas Dambrauskas, romantiškasis atlikėjas Igoris Jarmolenka, charizmatiškasis Radžis ir kiti Lietuvos estrados atstovai.
„Mano Andželika, per tavo gimtadienį norisi pasakyti tai, ką per kasdienius darbus kartais paliekame kitam kartui: labai tave myliu ir branginu mūsų artumą. Man be galo gera, kad galime kartu dainuoti, dirbti, pasikalbėti apie tai, kas rūpi. Ir kad tų pokalbių mums vis dar neužtenka. Sakai, kad labai greitai bėga laikas. Aš irgi norėčiau jį kartais pristabdyti – kad dar ilgiau galėtume pabūti kartu. Tačiau labiausiai linkiu, kad pati rastum laiko sau. Kad rūpindamasi kitais prisimintum, jog ir tau reikia poilsio, švelnumo, paprasto apkabinimo. Didžiuojuosi tavimi, dukra, tavo drąsa keisti gyvenimą ir pradėti iš naujo. Linkiu tau sveikatos ir tokios kasdienybės, kurioje būtų gera pabusti. Kad galėtum iš visos širdies pasakyti: esu laiminga!“ – nuoširdžiai sveikino mylimą dukrą B. Petrikytė.
Pati jubiliatė turi linkėjimą ir visiems, kurie skaitys jos istoriją. „Kadangi aš labai myliu gyvenimą, džiaugiuosi kiekviena minute, kiekviena diena, tai ir noriu jums visiems palinkėti nuostabių dienų. Nesvarbu, kad kartais turime perlipti kalnus, perplaukti jūras ir ežerus, – visas kliūtis galime nugalėti“, – neabejoja A. Petrikytė.
Naujausi komentarai