Albanija lietuviams pasirodė svetinga ir pilna kontrastų

Darni komanda

Į Balkanus Baltušnikų šeima suka vairą jau penktą kartą. Teko lankytis Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje. Su vyru Egidijumi Jūratė kasmet plečia savo kelionių geografiją, į svajonių maršrutą įtraukdama vis naujas šalis. Šįsyk didžiausia naujiena tapo Albanija.

„Važiavome dvi šeimos. Autobusiuku. Aktyvų poilsį derinome su kelių dienų poilsiu prie jūros“, – pasakoja į namus Panevėžio priemiestyje neseniai sugrįžę keliautojai, pasaulį tyrinėjantys dažnai – kartais net aštuonis kartus per metus.

„Mano darbo specifika tokia, kad darbas visada keliauja kartu su manimi. Svarbu, kad būtų interneto ryšys“, – džiaugiasi Jūratė. 18-metį sūnų Beną, beje, jo paties noru, šįkart palikusi prižiūrėti namų, laistyti gėlynų, rūpintis šunimi, o 13-metį Pijų pasiėmė drauge.

Rekomenduoja: vykstantiems į Albaniją keliautojai siūlo būtinai aplankyti Beratą – tūkstančio langų miestą muziejų. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Kartu vyko ir, Baltušnikų žodžiais tariant, patikrinta draugų kompanija, su kuria keliauja ne pirmus metus. „Jie mumis pasitiki, o jei kas vyksta ne pagal planą – nepurkštauja. Esame darni keliautojų komanda“, – šypsosi Jūratė, dirbanti transporto srityje.

Gal todėl su transportu ir kelionės logistika nebuvo jokių bėdų, išskyrus vieną mažą problemėlę. Pasirodo, keliautojų kompanija namuose paliko mašinos techninį pasą. Jūratė – nebūtų transporto plėtros vadovė! – greitai surado draugę, panašiu metu vykusią iš Panevėžio į Vokietiją, kuri ir atvežė nelemtą dokumentą iki Lodzės miesto. Užuomaršoms teko pakoreguoti planus ir pirmą naktį praleisti ne Čekijoje, bet Lenkijoje.

Tautų katilas

Balkanus Jūratė vadina tautų katilu, kuriame verda daug skirtingų tikėjimų, tradicijų, kultūrinio ir gurmaniškojo paveldo. „Lietuvio akiai ten išties daug egzotikos. Kažkas tarp Azijos, Europos ir Afrikos“, – bando rasti tinkamus žodžius.

Įspūdis: Komano ežero vaizdai primena atviruką. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Keliautoja gailisi, kad pritrūko laiko pasiekti Albanijos Rivjerą, esančią Jonijos jūros pakrantėje, Keraunijos kalnų papėdėje. „Ten gražiausi šalies kurortai, geriausi paplūdimiai. Gaila, kad jų nematėme, o gal ir ne, nes mums labiau patinka nenušlifuotas šalies grožis, bet natūrali gamta. Mėgstame pabendrauti su vietiniais, o kartais ir pasivaikščioti po jų... šiukšlynus. Tada imi geriau suvokti, kaip gerai mes, lietuviai, gyvename ir kaip toli per tuos 30 suvirš Nepriklausomybės metų nuėjome“, – sako panevėžietė.

Lietuvio akiai ten išties daug egzotikos. Kažkas tarp Azijos, Europos ir Afrikos.

Anot jos, Balkanų šalys, taip pat ir Albanija, dar tik vejasi Europą. Priežastis paprasta – Albanija dešimtis metų buvo visiškai izoliuota. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs tiek su Vakarais, tiek su Rytais, todėl paranojiškai bijojo būti užpultas ir apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių. Jų galima matyti visur – paplūdimiuose, pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleisti, nes, diktatoriui mirus, šalis pagaliau atsivėrė pasauliui.

Šiandien jau ir lietuvių kelionių agentūros siūlo turistams naują kryptį – Albaniją su unikaliais gamtos kampeliais, kalnais, žydra jūra, puikiais paplūdimiais, o svarbiausia – lietuvio kišenei priimtinomis kainomis. Ar tikrai?

Vasarą nėra pigu

Jūratė tikina, kad žmonių kiekiai vasarą Albanijoje milžiniški: pradedant spūstimis keliuose, trasose į kalnus ir baigiant paplūdimiais. Tai natūralu, nes Albanijos plotas daugiau nei perpus mažesnis už Lietuvos, o gyventojų yra tiek pat. Negana to, daugiau nei pusę Albanijos užima kalnai.

„Tai kur tiems vargšams albanams dėtis? – retoriškai klausia ji. – Gyventojų vidutinis tankis siekia 124,5 žm./kv. km. Pajūrio lygumose – daugiau kaip 350 žm./kv. km. Palyginimui: Lietuvos gyventojų tankumas yra 48 žm./kv. km. Beveik pusantro milijono albanų gyvena ir dirba užsienyje, o vasarą, aišku, dauguma grįžta į gimtuosius kraštus“, – pasakoja keliautoja ir visai nesistebi, kodėl tokiai apgyvendintoje ekonomiškai silpnoje šalyje kainos daug kur užkeltos.

Atsargiai: karvės, asilai, avys čia – visateisiai eismo dalyviai. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai žmonių kiekiai tokie milžiniški, tai kainos šoka, o paslaugų kokybė krenta. Keturių žvaigždučių pajūrio viešbutyje mūsų kambarys buvo pilnas dulkių, rankšluosčiai nešvarūs, personalas sunkiai surandamas, nes visos dirbančiųjų pajėgos, matyt, buvo mestos į viešbučio restoraną“, – dar šviežiais įspūdžiais dalijasi Jūratė ir priduria, kad albanų mentalitetas – atskiro rašinio vertas reikalas.

Labiausiai į akis krenta du aspektai – šiukšlių kalnai miestuose, pakelėse, gamtoje ir albanų požiūris į susitarimus. „Užsisakydamas paslaugas ar apartamentus čia dažnai perki katę maiše – gauni ne tai, ko tikėjaisi“, – šypsosi pašnekovė ir ragina keliautojus nepatingėti ir viską šioje šalyje derinti iki smulkmenų.

Kelioms dienoms apsistoję Golemo kaimelyje, kurio krantus skalauja Adrijos jūra, lietuviai buvo šokiruoti žmonių kiekio. „Jūros vanduo buvo kepenų pašteto spalvos. Suprantama. Nes tualetų paplūdimyje nebuvo“, – Jūratė pasakoja, kad sūnui maudantis jos galvoje nuolat įsijungdavo raudona saugumo lemputė. O jei ir vėl? Nes kai Pijus buvo mažesnis, turkšdamasis žmonių perkrautame Juodosios jūros paplūdimyje pasigavo žarnyno infekciją. Teko turėti reikalų su medikais.

Miestas muziejus

Penkiolika nacionalinių, devyni archeologiniai parkai, tuzinas UNESCO paveldo objektų. „Būtų galima vardyti ir vardyti. Gaila, kad dėl laiko trūkumo ir nežmoniško karščio aplankėme tik mažą jų dalį, tačiau ir to užteko, kad bendras šalies įspūdis apsvaigintų!“ – teigia Jūratė ir primygtinai rekomenduoja tautiečiams aplankyti Beratą – tūkstančio langų miestą muziejų.

Žavi: Žydroji akis – mažai analogų pasaulyje turintis šaltinis, iš kurio nuolat veržiasi požeminis vanduo – keliautojus nustebino neįtikėtina safyro spalva. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Dėl savo grožio ir unikalaus osmanų architektūrinio paveldo jis įrašytas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Slidžiais akmenimis vietiniai kopia į baltus tradicinius namukus. Jei kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas gabenasi asilais ir mulais.

„Klaidžiojome po siauras Berato gatveles, nuo akmeninių terasų gėrėjomės miesto vaizdais, kišome nosis į svetingai atvertus vietinių kiemelius“, – prisimena keliautoja.

Pasirodo, prieš vykdama į šalį, ji visada pasiklauso kitų keliautojų tinklalaidžių. Vienoje iš jų girdėjo, esą albanai – prietaringi žmonės. Kad apsisaugotų nuo nužiūrėjimo bloga akimi, namų languose jie kabina įvairius objektus, tarkim, žaislus. „Viename lange pavyko nufotografuoti nemažą pliušinį meškiną“, – rodo nuotrauką Jūratė.

Gamtos perlai

Ji siūlo aplankyti šiaurės Albanijoje esantį Tečio nacionalinį parką, apsuptą Prokletijės kalnų. Patekti į jį nelengva: kelias vingiuoja stačiais serpantinais, tad keliasdešimt kilometrų tenka važiuoti net kelias valandas. O važiuodamas automobiliu niekada nežinai, kas laukia už posūkio: gal piemuo lydi avių ar ožkų bandą, o gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs arba kelią pastos užvirtę akmenys.

Vadinamosios Albanijos Alpės įspūdingos – nosis išsyk užuodžia spygliuočių kvapą. Pačiame parke – du tarp turistų itin populiarūs objektai: Gruno krioklys ir Žydroji akis. Jei striuka su laiku, vietiniai labiau rekomenduoja Žydrąją akį – iš žemės gelmių trykštančią versmę, pasižyminčią neįtikėtina safyro spalva. Tai mažai analogų pasaulyje turintis šaltinis, kurio gylis nežinomas ir iš kurio nuolat veržiasi požeminis vanduo. Beje, taip intensyviai ir gausiai, kad iš niekur, rodos, prasideda ištisa upė. „Iki Žydrosios akies keliavome per kalnus apie valandą. Kad tikslas jau čia pat, supratome iš triukšmo. Nors vanduo buvo šaltas, vos 10 laipsnių, bet žmonės, išvarginti kaitros, maudėsi, šokinėjo į ją nuo uolų“, – pasakoja Jūratė.

Dar vienos vietos ji siūlo nieku gyvu nepraleisti – tai Komano ežero, susidariusio pastačius hidroelektrinę ir užtvenkus Drinos upę. Juo turistus plukdo keltas, nuo kurio denio galima gėrėtis gražiausiais Albanijos kalnų vaizdais. Ši vieta, Jūratės žodžiais, dar vadinama Albanijos Tailandu. Kitiems ji primena Norvegijos fiordus.

„Mes nusprendėme nusisamdyti privatų laivelį, kuris pasirodė ne iš stipriųjų – variklis kelis kartus užgeso, o paėmus vietinį pakeleivį – ir visai neužsikūrė“, – juokiasi J. Baltušnikienė.

Teko lietuviams laukti kito laivo ir įsitikinti, kokie draugiški ir paslaugūs yra albanai. Kol atvyko pagalba, naujasis pažįstamas vaišino juos savo limonadu.

Tebegalioja kraujo kerštas

Keliaudami po Albaniją lietuviai jautėsi saugūs. Kadangi daug metų šalis buvo izoliuota, vietiniai žmonės labai išsiilgę svečių. Tačiau susikalbėti su jais nebuvo paprasta. Svečių namų ar restoranų darbuotojai dar kažkiek kalbėjo angliškai ir, kas įdomiausia, itališkai. Kodėl? Nes daug albanų dirba Italijoje, kuri yra visai čia pat, už Adrijos jūros.

Atgaiva: nuo beprotiško karščio keliautojus gelbėjo natūralūs upės baseinėliai, į kuriuos visi mielai sušokdavo atsigaivinti. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvei teko girdėti, kad Albanijoje dar iki šių dienų galioja kraujo kerštas. Ypač šiaurės Albanijos kalnų kaimuose. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Ir taip užburtas kraujo keršto ratas sukasi ištisus dešimtmečius. Nevyriausybinių organizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas „kraujo kerštų sureguliavimo komitetas“, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šeimų nariai užsibarikaduoja namuose, nes Kanunas (albanų garbės kodeksas) neleidžia juose žudyti.

„Šiuo metu kaip tik skaitau albanų rašytojo Ismailo Kadare knygą „Pakirstas balandis“, kurioje kaip tik ir rašoma apie Kanunui – senajai albanų papročių teisei – paklūstančius žmones. Tiems, kurių akys ir širdys krypsta į Albaniją, gal bus įdomu paskaityti“, – savo atradimais dalijasi ji ir priduria, kad rašytojo I. Kadare talentas yra lyginamas su Džordžo Orvelo ir Franco Kafkos.

Nuplovė ir mašiną, ir batus

Dar viena – tik jau ne tokia žiauri keistenybė kaip kraujo kerštas – laukė lietuvių vietiniuose viešbučiuose ir svečių namuose.

„Kai Goleme, kur užsisakėme nakvynę nepigiame viešbutyje, labai nustebino WC ir vonios patalpa. Dušo kabinos ten nėra. Vidury patalpos yra nutekamoji anga, o kai prausiesi po dušu, vanduo kliokia per visas grindis. Baigęs švarinimosi ritualą, su specialiu įrankiu nubrauki vandenį į skylę vidury grindų. Patalpa visą laiką šlapia tarsi po gero potvynio“, – juokiasi pašnekovė ir prisimena dar vieną juokingą istoriją, parodžiusią lietuviams, kad Albanija – dar ir mašinų plovyklų šalis.

Kai Jūratės vyras netyčia įmynė į tai, į ką neturėjo įminti, ir tuo gėriu „iškvėpino“ visą mašiną, teko ieškoti, kas galėtų operatyviai išvalyti mašinos saloną. Štai tada ir paaiškėjo, kad mašinų plovyklų, kuriose dirba daug gražaus albanų jaunimėlio, čia apstu.

„Tai vyrukai mums ne tik mašinos vidų išplovė, bet ir labai paslaugiai vyro batus nušveitė“, – šypsosi Jūratė.

Apsauga: albanai – prietaringi žmonės. Nuo nužiūrėjimo bloga akimi namų languose jie kabina įvairius objektus, tarkim, žaislus. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Taukai ir druska

Nors Albanijos virtuvė lietuviams didelio įspūdžio nepaliko, bet patyrinėti vietinius skonius buvo įdomu. Patiko šašlykai (shish kebab) su ant iešmo keptais ėrienos gabaliukais. Fergesas – daržovių troškinys su vietiniu varškės sūriu – turėjo labai specifinį kvapą.

Smalsumo dėlei kompanija susivarvino ir vieną kitą lašą stiprios, net kvapą gniaužiančios albanų rakijos – vietinės degtinės. Tačiau dažniausiai maitinosi vietiniais byrekais – sluoksniuotos tešlos pyragėliais su įvairiais įdarais, užgerdami juos gaiviu jogurtu dhalle.

Jei reikėtų dviem žodžiais apibūdinti albanišką virtuvę, anot Jūratės, tai būtų... taukai ir druska. Visi albanų patiekalai skęsta taukuose ir yra persūdyti. Tik albanų skonio receptoriai čia nekalti: kulinariniam paveldui įtakos turėjo Turkijos ir kitų Balkanų šalių virtuvė.

Yra net įsteigtas „kraujo kerštų sureguliavimo komitetas“, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus.

„Važiuojant keliu akį traukė begaliniai levandų laukai, nesibaigiančios alyvmedžių giraitės, vaistinių ir prieskoninių augalų, kaip antai – šalavijų plantacijos. Pasirodo, kad Albanija yra viena iš šio augalo eksporto lyderių pasaulyje. Kaip, beje, ir tabako. O vaisių kiek prisiragavom! Labiausiai patiko persikai ir abrikosai, nors vietiniai turgūs lūžte lūžo nuo arbūzų, melionų, trešnių“, – pasakoja J. Baltušnikienė.

Lūkesčiai ir realybė

Kasmet Albaniją aplanko apie 4 milijonus turistų. Dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia dienai iš Korfu salos, italai čia renkasi pigesnes atostogas nei gimtinėje, kosoviečiai – nes neturi jūros. Pamažu Albaniją atranda ir lietuviai. Pinigų, sako, net nereikia keistis į vietinę valiutą – beveik visur galima atsiskaityti eurais, o grąžą gauti Albanijos lekais. Už vieną eurą – net šimtą Albanijos lekų!

Ar Albanija pateisino lietuvių lūkesčius? Nuostabi gamta – taip, o štai kainų keliautojai tikėjosi draugiškesnių. „Norint turistauti pigiau, reikia paieškoti arba tiesiog nevykti į pajūrį, kur dideli turistų srautai ir kainos sezono metu yra europinės“, – teigia jie.

Įspūdinga: žvilgsnius traukė šalavijų plantacijos – Albanija yra viena iš šio augalo eksporto lyderių pasaulyje. J. Baltušnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Jūratė džiaugiasi, kad kelionės jiedviem su vyru tapo ne tik pramoga, bet ir puikiu tarpusavio santykių cementu.

„Keliaudami mes dažnai nuo kažko bėgame – kad ir nuo sustabarėjusio savęs, nuo rutinos santykiuose, darbe. Jaučiu, kad mums su vyru kelionės tapo puikia jungiamąja medžiaga. Keliaudami įgijome artimesnį ryšį ir su vaikais, nes namuose paaugliams dažnai labiau rūpi draugai. Žodžiu, kelionėse mes visi susilydome į vieningą šeimos lydinį – planuojame naujas keliones, svajojame, fantazuojame“, – vardija kelionių privalumus Jūratė, rudeniop drauge su vyru vėl ketinanti kelti sparnus. Šįsyk laukia kelionė šeiminiu kemperiu į Švediją.