Aktorius V. Kaniušonis: lietuviški serialai darosi panašesni į kiną

– Kažkodėl įtariu, kad serialo „Sniego skonis“ siužetas neturi nieko bendro nei su klimato kaita, nei su kulinarija. Ar tiesa, kad tai labiau kriminalinė drama, kur lietuviški gangsteriai daug šaudo ir gaudo?

– Tiesa. R. Rudokas mėgsta kurti tokius serialus.

– Neseniai pradėjote septintąją dešimtį – esate bene vyriausias serialo herojus. Kaip prisistatytumėte šiame gyvenimo etape?

– Šešėlis ilgėja, artėju prie pensijos… Dabar man tik kokius senelius ir senus funkcionierius vaidinti. Arba dar kominius blogiukus. Matote, „Sniego skonyje“ mano personažas daug laiko praleidžia ligoninėje paniręs į komą.

– Įsivaizdavau, kad būsite koks pagyvenęs mafiozas, prekeivių narkotikais galva...

– Na, ne visai. Pagal scenarijų esu pagyvenęs vyrukas, nors gal labiau per anksti susenęs… Kai perkopi 60 (tiek seriale, tiek ir realiame gyvenime), kažko labai daug iš gyvenimo nebesitiki – viskas, kas geriausia, lieka praeityje. Nors… Kai man buvo 50 – dar jaučiausi jaunas. Gal ta jausena susijusi su fiziniu kūnu, hormonų kaita? Gal endorfinų mažėja?

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Apie ką šis serialas?

– Vienu sakiniu sunku nupasakoti. Mano herojų pasiveja, sakykim, jaunystės klaidos, karma. Tai tarsi jo bandymas suvesti sąskaitas su praeitimi. Siužetas būtų maždaug toks: dvi šeimos draugauja visą gyvenimą, kol vieną dieną atsiranda kažkoks trečias žmogus, nukentėjęs nuo tų dviejų šeimų ir dabar bandantis su jomis atsiskaityti. Turbūt supratote, kad tas trečiasis – tai aš.

– Minėjote, kad jums dažniausiai kliūva blogiukų vaidmenys.

– Teisybė… Mano personažo jaunystė buvo audringa, praturtėjo jis nelabai teisėtu keliu. O dabar kiti laikai: jau 30 metų Lietuva nepriklausoma, žmonės gyvena kitokioje sistemoje. Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią. Čia kažkas panašaus į garsiojo „Krikštatėvio“ motyvus.

Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią.

– Jūsų personažo vardas labai neįprastas – Dargiris Rainys...

– Aš irgi dar nesu tokio girdėjęs. Dargiris nėra labai geras, jo santykiai su sūnumi irgi nelabai geri. Nuo to prasideda visos siužeto intrigos, nes tėvas nori paversti sūnų savo atvaizdu.

Mergina, su kuria draugavo mano sūnus, man labai nepatiko, aš suorganizavau, kad ją pasodintų į kalėjimą Ispanijoje. Aišku, sūnus dar to nežino. Beje, sūnų vaidina Laurynas Jurgelis – puikus jaunosios kartos aktorius, šiuo metu labai populiarus, pernai, jei neklystu, gavo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Skaitytojams visada įdomūs iššūkiai, su kuriais susiduria aktoriai filmuojant.

– Net ir nežinau… Gal tie, kas buvo Ispanijoje, patyrė didesnių iššūkių? Mane bando nušauti, pataiko ir pusę serialo guliu ištiktas komos. Didžiausias iššūkis man – gulėti ištiktam komos ir nesusijuokti, kai aplinkui zuja kolegos.

Dar juokinga, kad nors ir ištiktas komos, vis tiek esu šeimos galva. Visi nori, kad aš nepabusčiau iš komos, net bando mane nunuodyti. Ar išgyvensiu? Paspėliokite… Filmavimai dar vyksta, dabar maždaug vidurys – kokia 40 serija.

– Jūs pats žinote savo personažo likimą?

– Likimas mano jau nuspręstas. Turėčiau išgyventi. Girdėjau kalbų, kad planuojamas ir antras šio serialo sezonas, tad kaipgi be šeimos galvos?!

Prieš tai klausėte apie iššūkius. Kai vaidinau filme „Lošėjas“ (mano debiutinis vaidmuo kine), paskutinė filmuota scena buvo po vandeniu – aš gelbėju skęstančią kolegę Ievą. Veiksmas vyko naktį Galvės ežere, Trakuose. Buvo privežta fejerverkų, aplink paleista daug dūmų, tolumoje ant valtelių pastatyta mirksinčių žibintų, kad susidarytų uosto įspūdis... Buvo taip šalta, kad negelbėjo net hidrokostiumai, kuriuos vilkėjome vandenyje. Teko į vidų pilti šiltą vandenį, bet panėrus jis kaipmat ataušdavo ir vėl lipdavome į krantą įsipilti karšto.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ar serialo „Sniego skonis“ veiksmas vyksta Lietuvoje?

– Viskas iš esmės vyksta Lietuvoje, bet, kaip sakiau, viena mergina uždaroma į Ispanijos kalėjimą ir ten sėdi beveik per visą serialą. Tiems aktoriams, kurie dalyvavo kalėjimo scenose, pasisekė: jie važiavo filmuotis į Ispaniją. Aš, deja, ne…

– Trumpam palikime komos ištiktą personažą ligoninėje, o patys pasidairykime po spalvingą jūsų paties gyvenimą. Žinau, kad dirbote meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“, o šiuo metu esate... laisvai samdomas aktorius, laisvo oro direktorius?

– Karjerą „Mene“ baigiau 2018-aisiais, dar prieš prasidedant pandemijai, o tada įpuoliau į lietuviškų serialų sūkurį. Viename, beje, irgi režisuotame R. Rudoko, vaidinau gal penkis sezonus (serialas „Prakeikti“ – red. past.).

– Buvo laikas, kai apie serialus, o dar lietuviškus, kalbėjote labai skeptiškai...

– Kalbėjau, tačiau nuo anų laikų daug kas pasikeitė, patobulėjo. Dabar lietuviški serialai darosi panašesni į kiną. Keliuose teko dirbti su Emiliu Vėlyviu – jo darbai išties labiau primena kiną. Galbūt jie orientuoti į užsienio rinką, į kokią nors užsienio platformą.

Jei kalbėtume apie lietuviškus serialus, skirtus vidinei rinkai, būtų jau kitas atvejis, mat jie labai mažai finansuojami. Filmavimai vyksta pačiomis minimaliausiomis priemonėmis. Viskas daroma greitai, konvejeriu: per dieną kartais nufilmuojama net po 20–30 scenų! Įsivaizduokite, seriale „Gaujų karai“ aš, kaip personažas, dalyvavau visose serijose. Jų buvo net 40 ir jas nufilmavome per dvi pamainas (viena pamaina – 8–12 val. – red. past.).

– Ar serialų aktorius gali improvizuoti: juk išmokti tekstą 40 serijų turbūt nelabai lengva?

– Improvizuoti galime. Svarbiausia, kad išlaikytume temą, žinotume, apie ką kalbama. Iš pradžių mokiausi kiekvieną žodį (kino mokykla!), bet paskui pastebėjau, kad daugelis kolegų to nedaro. Ėmiau improvizuoti pagal situaciją. Dažnai tai atrodo net natūraliau už iškaltą tekstą.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Jūsų aktorystės studijos truko labai ilgai – dvylika metų. Aktoriaus ir režisieriaus diplomą įgijote tik 1993-iaisiais, pagaliau baigęs svarbiausio savo gyvenimo mokytojo – režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.

– Na, taip…

– Jūsų gyvenime daug neatsitiktinių atsitiktinumų. Įdomiausia, kad ir aktoriumi būti niekada nesvajojote…

– Vaikas buvau išdykęs, chuliganas. Mama sakydavo, kad jei ir toliau taip – būsiu traktorininkas. Viskas apsivertė, kai vieną vasarą mus, moksleivius, išvežė padirbėti į kolūkį. Pamenu, kaip man nepatiko eiti paskui traktorių ir rinkti akmenis. Nuo tada nusprendžiau: nenoriu dirbti fizinio darbo, geriau jau mokysiuos. Ir pradėjau. Netgi labai gerai. Štai taip paprastai įvyko kardinalus vidinis perversmas.

Mūsų šeima gyveno Salininkuose, prie Vilniaus. Mokykloje, kurią lankiau, buvo dvi lenkiškos klasės, viena rusiška ir viena lietuviška. Kadangi turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją – tokią revoliucingą, laisvės trokštančią asmenybę, pakalbėdavusią ir prieš tuometę sistemą, po mokyklos baigimo sugalvojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau koją pakišo vokiečių kalba. Tuomet palydėjau draugą, norėjusį tapti aktoriumi, į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir... netikėtai pats ten įstojau.

– Tuo laiku, minėjote, į aktorinį stojo apie 500 kandidatų. Praėjus maždaug keturioms dešimtims metų aktoriais tapti nori nė kiek ne mažiau. Kokiu medumi patepta ši profesija, kad konkursai į ją bėgant laikui nemažėja?

– Matote, kai atsivėrė sienos, meniškam jaunimui atsirado daug naujų galimybių. Keletą metų teko dėstytojauti akademijoje, tai daugelis studentų jau galvodavo ne apie Lietuvos, bet apie pasaulinę perspektyvą, Holivudą… Padidėjo jų ambicijos ir noras užkariauti pasaulį. Pats teatras? Nežinau, kokiu medumi jis pateptas… Manau, viskas priklauso nuo kurso vadovo. Mano vedlys buvo J. Vaitkus, su kuriuo gyvenimas mane suvedė daugybę kartų, nes pastudijavęs porą metų LMTA mokslus mečiau.

– Kodėl? Ar aktoriaus duona pasirodė per sprangi?

– Tiesiog buvau dar labai jaunas ir kvailas. Kai stojau – tebuvau septyniolikos, nes šešerių pradėjau eiti į pirmą klasę. Palikau akademiją aštuoniolikos… Vaikiški pasispardymai. Man J. Vaitkus labai patiko, bet tada maniau, kad tokių asmenybių – pilnas pasaulis. Tik kai išėjau, pažinau daugiau žmonių, supratau, kad yra asmenybės ir yra tie, kurie bando kažkaip išgyventi.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ne sykį minėjote, kad tikite aukštesnėmis jėgomis. Turbūt jos ir atvedė į Klaipėdos konservatoriją, kur baigėte režisūros studijas, susipažinote su savo žmona Asta, irgi būsima režisiere. Vedėte 22-ejų. Įdomu, kaip tais laikais gyveno jauna režisierių šeima?

– Gavome paskyrimą dirbti Mažeikiuose ir naują butą. Tais laikais Mažeikiai buvo labai turtingas miestas: ten buvo naftos perdirbimo gamykla ir patys moderniausi kultūros rūmai visoje Lietuvoje. Į juos koncertuoti, vaidinti atvykdavo visos garsiausios anų laikų Sovietų Sąjungos žvaigždės. Žodžiu, kultūrinis gyvenimas Mažeikiuose virte virė, o mes su žmona ten porą metų dirbome. Paskui lyg netyčia gatvėje ir vėl sutikau J. Vaitkų, kuris pakvietė mane grįžti į Vilnių ir pabaigti studijas.

– Į sostinę grįžote jau trise – su dukrele Goda. Apsistojote pas tėvus Salininkuose. Ar visą tą laiką jautėte savo mokytojo ilgesį?

– Matyt… Prieš tą lemtingą susitikimą su J. Vaitkumi kaip tik buvau skaitęs Hermanno Hese’ės knygą „Stiklo karoliukų žaidimas“, kuri iš esmės ir buvo apie mokytojo paieškas ir norą būti mokiniu. Man pasirodė, kad J. Vaitkus yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie jau turi žinojimą, kas vyksta šiame pasaulyje.

Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žodžiu, jis pasiūlė, o mano šeima neprieštaravo, taigi susipakavome daiktus ir grįžome į Vilnių. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sąjūdis, revoliucijos, kuriose mes irgi aktyviai dalyvavome.

– Kaip atsidūrėte Švedijoje – gyvenote ir verslavote ten visą dešimtmetį?

– Išvažiavau gal 1992-aisiais… Gavęs aktoriaus bakalauro diplomą, tęsiau mokslus režisūros magistrantūroje, pasitaikė galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Švediją. Kuriam laikui ten įstrigau. Šeima liko Lietuvoje. Kartkartėmis ją aplankydavau. Kadangi reikėjo kažkaip pragyventi, bandžiau verslauti. Ir... Verslas man pasirodė  nuobodus. Ko ten išmokau? Gal atvirumo, dėkingumo, nuolankumo (gerąja prasme). Lietuvoje stengiausi būti vyru, kariu, mačo, o ten pasidariau taikesnis. Suvokiau, kad pasaulis yra daug didesnis nei tas, kuriame užaugau.

– Kai sugrįžote į Lietuvą, vėl atsidūrėte pas J. Vaitkų baigti režisūros magistro studijų. Paskui ketverius metus dirbote akademijoje. Pedagoginis darbas patiko?

– Nelabai. Gal neturiu pašaukimo būti mokytoju. Už save galiu atsakyti, bet aiškinti kitiems, ką jie turi daryti? Nežinau. Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žinau, kad yra tokia misija – mokytojo, bet savyje to pašaukimo, deja, nejaučiu, nors su buvusiais studentais ir šiandien gražiai bendraujame.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Prieš dešimtmetį itin sėkmingai debiutavote kine. Cituoju: „Aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis (51), filme „Lošėjas“ įkūnijęs pagrindinį herojų, už šį vaidmenį apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.“ Gal ir žvaigždžių ligos patale teko pagulėti? Juk po premjeros buvote lyginamas su George’ Clooney’iu, Antonio Banderasu?

– Nesirgau žvaigždžių liga, nes tuo laiku labiau koncentravausi į vidų negu į išorę. Gyvenau tokį eksperimentinį laikotarpį: nevartojau kavos, alkoholio, nevalgiau mėsos. Žodžiu, bandžiau nušvisti. Turėjau tokį kurso draugą Artūrą Builovą, kuris buvo judėjimo „Gyvenimo menas“ administratorius Lietuvoje. Buvau ne juokais įsitraukęs į visą tą veiklą, o ką iš jos pasilikau? Na… kažkokią patirtį, kad yra, kaip yra, o kaip yra – tobula. Tikiu, kad gyvenime yra tam tikrų giluminių srovių, kurios tave veda ir kad su savo mažais asmeniniais norais jų krypties nepakeisi.

– Gal ir jūsų su Asta dukra pasekė tėvų pėdomis – tapo aktore, režisiere?

– Ne, dukra pasirinko savo kelią. Ji – psichologijos profesorė. Nedirba su klientais, daugiau užsiima tiriamąja psichologija. Ar konsultuojuosi su ja? Kodėl reikėtų? Aš neturiu jokių problemų. Jei turėčiau? Savo pamokas kiekvienas turi išmokti pats.

– Grįžkime į dabartinius laikus. Esate aktorius, pradėjęs septintąją dešimtį ir tikrai girdėjęs šiek tiek nuvalkiotą frazę: jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų... Ar turite sąrašiuką, ką dar norėtumėte spėti padaryti?

– Oi ne, neturiu. Aš jau atidaviau savo gyvenimą tai Golfo srovei: kas bus – tebūnie… Kuo toliau, tuo labiau gyvenimas man darosi panašus į sapną. Dėl pirmų kartų? Na, dabar kiekviena diena man atrodo kaip pirmas kartas. Pažiūrėkite pro langą: šiandien taip gražiai sninga…

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Tačiau juk ne tik grožitės sniegu. Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Imu viską, ką pasiūlo gyvenimas. Jei filmuojuosi seriale – mokausi tekstus. Šiuo metu dar vaidinu keliuose spektakliuose Šiauliuose, Vilniuje. Turiu juk kažkaip užsidirbti, kad sumokėčiau mokesčius. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dievas, žinote, visą laiką yra, o ciesorius kartais būna labai įnoringas. Ypač per pandemiją. Sunku buvo ne tik man, bet ir daugeliui laisvai samdomų žmonių, ypač iš meno srities. Staiga viskas baigėsi ir mes atsistojome prie bedugnės krašto…

– Štai ir nesuprantu, ko visais laikais žmonės taip veržiasi būti aktoriais, jei jie pirmieji, kai tik istorija daro kūlverstį, atsiduria ant bedugnės krašto… Jei laiką galėtumėte atsukti atgal – gal bėgtumėte nuo aktorystės kuo toliau?

– Ne, ką jūs... Tačiau aktoriaus profesijos nepatarčiau rinktis silpnesnių nervų žmonėms, nes iš tiesų ji ne tokia graži, kaip iš šono atrodo. Nors... gal ir apie kitas profesijas būtų galima tą patį pasakyti?

Grįžtant prie klausimo pradžios, nieko nenorėčiau keisti, nes man ši profesija įdomi. Ji kartais suteikia tiek džiaugsmo, adrenalino, kurio kitur su žiburiu nerastum. Per aktorystę ir pasaulio pamačiau... O kur dar festivaliai! Kai buvome Marakeše, gyvenome, valgėme drauge su princais, karaliais. Jei būčiau normalus žmogus, šito tikrai nebūčiau patyręs. Ir su brangiausiais automobiliais teko pavažinėti, ir asmens sargybiniai mane saugojo, ir Oslo rotušėje svarbų žmogų vaidinau… Todėl dėl aktorystės esu visiškai ramus. Tiesa, gal to įdomumo, adrenalino daugiau kinas pridėjo? Juk teatre, kad ir apsirengi karaliumi, bet vis tiek sėdi tame pačiame suš… grimo kambaryje.